Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Jis nusipurtė.

— O kol kas reikės įtikinti Šarlį, — tarė jis šypsodamasis, — kad nesvarbu, jog jo fabrikas gali būti sudegintas, darbininkai sušaudyti, jis pats kankinamas, o jo namai paversti pelenais. Reikia, kad jis sutiktų visa tai pastatyti ant kortos, jei nori išsaugoti mūsų pagarbą.

— Arba mano palankumą, — tarė Alisa.

— Viltį, kad tu būsi jam palanki, — patikslino Žeromas.

— Žodžiu, mes iš jo pareikalausime visko, nieko nesiūlydami manais, tiesa? Ir manai, kad jis sutiks?

— Žinoma, — atsakė Žeromas. — Tokie vyrai kaip Šarlis viską padarys dėl moters, kuri juos atstumia. Tai tik dar labiau juos įkaitina. Ir priešingai, jei ji jiems atsiduoda...

— Atsiduoti, atsiduoti, koks bjaurus žodis, — tarė Alisa. — Jis dvelkia pralaimėjimu.

Žeromas ėmė nervintis.

— Bet tu puikiai žinai: kad dėl moters pamestų galvą, kai kurie vyrai turi jaustis nepasotinti, turi jaustis nelaimingi...

— Arba laimingi, — lėtai tarė Alisa.

Ir nusisuko. Ji šypsojosi ta paslaptinga šypsena, kurią jis kelis kartus buvo pastebėjęs Vienoje, tuose pobūviuose, kur jie susitiko, ir kol ji dar nebuvo visiška ligonė. Ta dviprasmiška šypsena, kuri priversdavo vyrus įsitempti išgirdus jos žingsnius ir likti stovėti sustingus lydint ją akimis, išpūstomis šnervėmis, tarsi nuo jos būtų sklidęs keistas, nežinomas, bet jiems pažįstamas kvapas. Ta paslaptinga šypsena, kuri pakerėjo Žeromą ir kuri šiandien jį vėl nugąsdino.

— Gana, — pasakė jis šypsodamasis ir imdamas Alisą už rankos, kad ištrauktų iš lovos, — užteks... Nepradėsime svaidytis aforizmais, ne tam atvažiavome į kaimą, kad vaidintume „pavojingus ryšius“.

— Dieve mano, tikrai, — juokdamasi tarė Alisa. — Ar pastebėjote, kaip greitai pasijunti juokingas, kai kalbi apie ką kita nei apie karą. Baisu! Žeromai, būkite geras, leiskite man apsirengti ir pažiūrėkite, ką veikia vargšas Šarlis: jis tikriausiai mušasi į krūtinę sode. Pasakykite jam, kad visai ne jo „pam param“ man sukėlė neviltį, kad jis nepasielgė nemandagiai, kad jis neturi nieko bendra su mano isteriškomis raudomis. O gal, priešingai, pradėkite, pradėkite jam pasakoti apie mano liūdno gyvenimo pradžią, o aš galėsiu pakuždėti jam tęsinį. Bėkite, skriskite, Žeromai, tik nesumanykite keršyti už mane. Aš tuoj atsikelsiu, apsirengsiu ir išbėgsiu į laukus.

III SKYRIUS

Šarlis sėdėjo namo priebutyje su šunimi prie kojų, bet ne įprastai, išskėtęs rankas ir kojas, o priešingai, susigūžęs, apkabinęs rankomis kelius ir padėjęs ant jų smakrą. Jis žiūrėjo į tolį tuo bejausmiu žvilgsniu, tuo akmeniniu veidu, kaip visada, kai nežinodavo, ką daryti.

Žeromas taip pat atsisėdo ant laiptų, bet per gerą metrą nuo Šarlio ir, netardamas nė žodžio, užsidegė cigaretę. Sulinkusi nugara, pakaušyje susivėlę plaukai, rimta mina — draugui be žodžių buvo aišku, kad Šarlis pasinėręs į didžiausią liūdesį, kas, beje, nutikdavo nepaprastai retai. Bet Žeromas negailestingai tylėdamas laukė, kad Šarlis pradėtų kalbėti pirmas. Neaiškus apmaudas sumišo su užuojauta, nes galiausiai, jei situacija būtų buvusi kitokia, tiksliau, jei Alisa būtų buvusi kitokia, jei ji nebūtų buvusi visais atžvilgiais pranašesnė už jo seną draugą ir juo labiau nelinkusi į tokius meilės nuotykius, kokius mėgo Šarlis, jei jis būtų turėjęs bent menkiausią galimybę suvedžioti Alisą, Žeromas nebūtų delsęs: jis būtų ją atėmęs iš jo arba mėginęs atimti. „Visos teisės ir visos pareigos“, staiga prisiminė Žeromas. Tai buvo devizas, įrašytas tame keistame kodekse, kurį jie patys ir tik sau patiems parašė senais laikais, paauglystėje, kai skautų devizai dar traukia, bet jau maga iš jų pasišaipyti; ir, reikia pripažinti, su tuo vaikiškai naiviu cinizmu jie numatė, kaip elgtis visais gyvenimo atvejais: be kitų, buvo ir įstatymas, teigiantis, kad vieno namai yra ir kito namai ir kad gali panorėjęs juose apsigyventi ar užgriūti vidurnaktį; taip pat buvo numatyta, kad vieno moteris — tai toks daiktas, kurį lengva širdimi gali pasisavinti, jei ji pati sutinka, ir nesulauksi dėl to priekaištų. Tai pranašavo abejingumą ir pusiau angliškus, pusiau laukinius papročius, kurie turėjo jaudinti vaikų vaizduotę (gal ir ne visai vaikų, nes Žeromas anuomet įtarė, kad Šarlis kuo puikiausiai tvarkosi su kepėjo dukra).

Sukakus aštuoniolikai šios taisyklės vis dar šiek tiek galiojo jų gyvenime, ir nei vienas, nei kitas nelabai skubėjo suaugti, šiaip ar taip, ne tiek, kad būtų atvirai jų išsižadėję ar jas sudeginę. Tad beliko jų laikytis. Bet dabar abu paprasčiausiai liovėsi jų paisę mieliau paklusdami naujoms, pavyzdžiui, vienam laukti prie traukinio, kai kitas atvažiuoja. O dėl moterų, tai nė vienas nė karto nesigviešė kito pasirinktosios ir nė vienas niekada nesikišo į kito meilės reikalus. Bet šiandien — kadangi čia buvo Alisa, kurios Šarlis taip pat geidė, — jis kaip tik prisiminė tą kodeksą ir todėl merginosi atvirai. Tačiau tuo tarpu neatrodė, kad nelaimingasis suvedžiotojas būtų buvęs geriausios formos, jis atrodė netgi visiškai prastai.

— Nustok čia dūsavęs, — tarė Žeromas. — Būta dėl ko.

Šarlis iškart atsisuko į jį:

— Tu neįsižeidei? Rimtai, tu ant manęs nepyksti?

Jis tikrai atrodė susikrimtęs, pamanė Žeromas ir nejučia nusišypsojo. Veikiau būtų atrodęs susikrimtęs, jei jo veido oda būtų buvusi kitokia, jei jo akių baltymai nebūtų buvę tokie balti, veidas toks įdegęs, jei įsitempę po oda raumenys nebūtų buvę tokie stiprūs ir dideli ir jei jo susiraukšlėjusios kaktos nebūtų dengę tokie blizgantys ir tankūs plaukai. Susirūpinimas tegalėjo praslinkti šiuo veidu. Veidu, kokių, beje, jau niekur nebesimatė. Nes tokią veido spalvą turėjo, tokia sveikata, tokiu sveiku gyvuliškumu tryško tik jauni Hitlerio kareiviai, tie esesininkai, pravažiuojantys pusnuogiai ant savo tankų. Visi okupuotų kraštų gyventojai buvo išbalę, pagalvojo Žeromas. Sakytum, jaunieji vokiečių armijos kariai kartu su laisve, taika ir gyvenimu būtų pagrobę iš Europos saulę, vėją, jūrą ir net laukus. Bet už tūkstančio šių jaunų stipruolių nugarų — jis tai žinojo — iš po griuvėsių, iš rūsių gilumos, iš visur kilo jų priešingybės, jų išblyškę ir sulysę šešėliai, tūną tamsoje, landynėse, slėptuvėse, o kai kada ir už spygliuotų vielų. Tarytum kiekvienas šių gražių jaunų vyrų, parengtų karui, parengtų kovoti ir kovoti be gailesčio, patys to nežinodami, gimdė po kitą vyrą, kito kraujo, kito amžiaus ir apimtą kitos idėjos, kuris buvo, gyvas ar miręs, kruvina, baisi ir atvirkščia jų ariškojo karinio medalio pusė. Tarp atkakliausių ir drąsiausių žmonių buvo tie, kurie padėjo Žeromui; kurie kartu su juo padėjo kitiems išgyventi nykiuose viešbučiuose, ant purvinų laiptų, lediniuose kambariuose, perpildytuose traukiniuose, tamsiose pašiūrėse, baugiuose metro, visur. Ir visur iš lėto būrėsi vargana armija. Ištisa karta vyrų ir moterų, apie kuriuos pasaulis dar nieko nežinojo, bet kurių neįsivaizduojamą gyvenimą Žeromas jau atskleidė 1936 metais. Ištisa nauja žmonių giminė, kalbanti nauja, jai vienai tesuprantama kalba, kuri visiškai nebuvo panaši į norminę. Tai buvo nauja kalba, kurioje žodis „vidurdienis“ reiškė kalėjimą veiksmažodis „bėgti“ — sprukti, žodis „susitikimas“ buvo suprantamas kaip pražūtis, ir galiausiai jei taikos metu po sąvokų „rytoj“ ir „poryt“ buvo rašomas klaustukas, tai dabar dar ir keliolika daugtaškių. Šiame pragaro rate Žeromas sukosi jau beveik penkerius šešerius metus, į jį norėjo patekti ir Alisa.