Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Jis staiga nusisuko nuo Žeromo ir — bac! — spyrė pro šalį tipenusiai žąsiai, kuri krykdama nulėkė šešis metrus. Tai buvo reginys, iš kurio Žeromas šiaip jau būtų tikrai nusikvatojęs, bet dabar nė nešyptelėjo. Jis nejudėdamas sėdėjo terasoje. Kai Šarlis atsisuko į jį, Žeromas išvydo visiškai ramų ir nepaprastai rimtą veidą: tokį Šarlį jis matė nedažnai.

— Štai kodėl, — tarė jis, — mano mielas Žeromai, štai kodėl aš nenoriu įsivelti į tas peštynes. Nelaikyk manęs kvailiu, aš puikiai žinau, kad tujose dalyvauji, tu visada buvai idealistas. Pameni: tu vos neišsitempei manęs į Ispanijos karą, ir jei nebūtum susirgęs skarlatina, mes, beje, būtume ir išvažiavę. Bet nė nesvajok, kad aš įsivelsiu į šituos reikalus dabar. Vokiečiai išsinešdins jei ne šiandien, tai rytoj. Amerikiečiai juos išvys arba rusai, arba anglai, nesijaudink, mes sulauksim. Sulauksime tos dienos, kai jie dings. Bent jau aš sulauksiu. Ir aš nesiruošiu kibti į atlapus kokiam nors piemeniui iš Miuncheno ar iš kitur, kuris bus atsiųstas čia dievai žino ko ir pats nežinodamas ko ir kuriam aš turėčiau suvaryti peilį į pilvą kriokdamas „Ne, ne!“ prancūziškai, tuo tarpu kai jis tą patį klyktų vokiškai. Man viso to gana. Aš nebe vaikas, aš suaugęs žmogus. O suaugę žmonės neišdarinėja tokių nesąmonių, bent jau ne aš. Tokius žaidimus, drauguži, tegul žaidžia protingesni už mane arba kvailesni, manyk, kaip nori. Bet ne tokie kaip aš, tik ne tokie kaip aš.

Ir jis atsisėdo šalia Žeromo tarsi pavargęs nuo savo ilgos kalbos. Iš tikrųjų tai buvo pats ilgiausias monologas, kokį Žeromui per visą jų pažinties laiką buvo tekę iš jo išgirsti. Ir nors tai jam ne visai tiko, jis turėjo pripažinti, kad buvo ir pats įdomiausias.

3 Žodžių žaismas: Lechat - pavardė; le chat - katinas (pranc.).

IV SKYRIUS

Vienintelė Formua užeiga buvo „Modernusis triušis“, stovinti aikštėje prie bažnyčios. Šarlis ten kasdien pietaudavo su Kontu, storuoju kaimo gydytoju, ir Flayjė, pačiu užeigos šeimininku. Onorė Flayjė, nusipirkęs viešbutį, norėjo palikti senąjį jo pavadinimą „Modernusis viešbutis“, bet jo žmona užsispyrė, kad jis vadintųsi „Vikrusis triušis“4. Jis nusileido ir ėmėsi piešti naują iškabą. Kaip tik tuomet jo žmona kvailai žuvo kelyje, ir jis, pirma apimtas sielvarto, o paskui aptingęs, užrašo nebaigė. Taigi šis „Modernusis triušis“ savo svečiams siūlė sočiai pavalgyti, o dėl modernumo galvos nesukti. Viešbučio sienos įgriuvo, ir jame pernakvodavo tik pasiklydę turistai.

Tądien buvo kepami upėtakiai, ir nors tai buvo vienas mėgstamiausių Šarlio patiekalų, gydytojas ir smuklininkas atrodė nustebę, matydami jį atvykstant įprastu laiku.

— Ką tu čia veiki? — paklausė jo gydytojas, kuriam buvo septyniasdešimt metų ir kuris turėjo daugiau nei pats Šarlis ką prisiminti iš savo audringos jaunystės. Jis gydė Šarlį ir Žeromą nuo pat vaikystės ir dažniausiai kreipdavosi į juos tėvišku tonu. Šarlis tai labai vertino.

— Eini pietauti? — paklausė Kontas.

— Aš atėjau pietauti, — kaip paprastai trumpai atsakė Šarlis. — Mielai išgerčiau anyžių likerio, Flavjė, gal įpiltum?

— Likeris tau nepadės, — priekaištingai tarė Kontas, bet ryžtinga Šarlio mina jį sustabdė: jis buvo aiškiai prastai nusiteikęs. — O kaip tada tavo svečiai? — toliau klausinėjo Kontas. — Taip, Žeromas ir ta moteris? Senasis Luji apie juos papasakojo poniai Klajė, ji papasakojo apie tai Žiuliui, šis — savo žmonai, o jo žmona — manajai, ir dabar aš viską žinau. Kaip laikosi Žeromas?

— Gerai, — santūriai atsakė Šarlis. — Galite užeiti išmesti stikliuką kurį vakarą, rytoj arba poryt.

— O kodėl tu pietauji čia?

— Norėjau palikti juos ramybėje! — suriko išvestas iš kantrybės Šarlis. — Yra žmonių, kurie nori ramybės, aišku?

Flavjė atnešė taures, pastatė jas ant stalo garsiai juokdamasis girtu juoku ir taip trinktelėjo abiem per nugaras, kad tie net palinko prie stalo ištiesę smakrus.

— Tai ką, vaikinai, — paklausė Flavjė kvatodamasis, — baratės? Šarli, ar tiesa, kad turi fatališką moterį?

— Tokią moterį turi Žeromas, — piktai atšovė Šarlis.

— Ką gi, vargšas Žeromas! — tarė Kontas. — O ji tau patinka? Ar graži?

— Nebloga, nebloga, — pripažino Šarlis, vienu sykiu išgėręs savo likerį ir iš už daktaro nugaros rodydamas ženklus Flavjė, kuris nuėjo dar įpilti.

— Ką gi, vargšas Žeromas, — kalbėjo toliau Kontas. — Nespės apsidairyti, o jo gražuolės jau ir nėr, ar tau taip neatrodo? Jūs abu vis dar sutariate kaip ir anksčiau?

— Žinai, — atsakė Šarlis truputį aprimęs, — žinai, bijau, kad greičiau ji man atsakys.

Aperityvas jam visada mušdavo į galvą, ir po antros taurės, kurią taip pat staiga užsivertė, jis iškart pasijuto visai atsileidęs, apšilęs, apsvaigęs. Rytas praėjo siaubingai: po Alisos ašarų jis tol bambėjo, kol privertė apsiverkti savo sekretorę, o ko gero, ir Brigitą, dabartinę savo meilužę, su kuria atsisakė kalbėti telefonu. Puolė raustis po kažkokias senas sąskaitas labai nustebindamas visus savo darbuotojus, paskui persiutęs paskambino namo ir pranešė, kad turi daug darbo ir per pietus negrįš. O padėjęs ragelį ėmė gailėtis. Taip jis ir atsidūrė šitoje senoje terasoje su senais žaliai dažytais apsilupinėjusiais baldais ir su savo amžinais sugėrovais. Žeromas buvo teisus: jis nėra protingas žmogus, jis bukas miesčionis. Jo darbas neįdomus kaip jo meilužės ir jo pramogos; daugiausia, ką jis galėjo padaryti, tai nusibelsti į Paryžių ir vaidinti visko mačiusį naktiniuose kabaretuose, pūstis ir švaistytis už batus gautais pinigais. Taip, Žeromas buvo teisus. Visam tam trūko kilnumo, trūko to, ko, mokydamiesi licėjuje ar būdami studentai, jie visada ieškojo. Nei gyvas, nei miręs plevėsa, štai kas jis. Iš tikrųjų vienintelis jo egzistavimui šiokią tokią prasmę teikiantis dalykas, vienintelis „didingas“ dalykas, dėl kurio jis galėjo padaryti ką nors „didinga“, buvo nuo vakar tos moters veidas. Tas kilnus, neprilygstamo grožio ir patrauklumo veidas. Jis staiga atsistojo ir įbedė akis į nustebusius Kontą ir Flavjė, kurie su šakutėmis rankose jau ruošėsi doroti gražiai apskrudusius upėtakius.

— Kas tau? — paklausė Kontas. — Nepatinka upėtakis?

— O jei ji išvažiuos? — susimąstęs tarė Šarlis.

— Aš labai nustebčiau, — tarė Kontas.

— Koks aš kvailys! Galbūt ji rytoj išvažiuos, — kalbėjo toliau Šarlis. — Gal net jau išvažiavo, visko gali būti... O aš nieko nežinau. Aš idiotas, atsiprašau, prašau atleisti, — sumurmėjo jis bėgdamas prie durų ir palikdamas savo draugus su į viršų iškeltomis šakutėmis, lyg klausiančius, ką visa tai galėtų reikšti, ir likusius sėdėti iš nuostabos išplėstomis akimis.

Jis lyg akis išdegęs atšvilpė į savo nelaimingą, vėl švariai iššluotą terasą ir, per vėlai sustabdęs, vos nesutraiškė neatsargaus povo, kuris prarado visą savo išdidumą ir keletą plunksnų. Iš virtuvės, grąžydama rankas, išbėgo Luiza, pačiupo paukštį, o balkono duryse pasirodė išsigandę Žeromas su Alisa. Tie trys nustėrę ir persikreipę veidai Šarliui pasirodė tokie juokingi, gal kiek mažiau, žinoma, Alisa, bet ir ji, kad jis jau nebesivaidydamas kvatojo, kai pasirodė svetainėje.

— Ei, klausykit, — sušuko jis, — ar taip pat spruktumėt ir nuo esesininkų?

Jis stengėsi sulaikyti kvailą juoką ir nežiūrėti į juos, bet Žeromas neleido jam eiti toliau ir palinko prie jo veido. Ir tuomet įsiaudrinusią Šarlio vaizduotę persmelkė mintis: „Negi tas kvailys ruošiasi mane bučiuoti?“, tuo tarpu Žeromas lėtai, kaip jam pasirodė, labai lėtai atsitiesė.