Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Žeromas galvojo apie savo pirmąjį susitikimą su Alisa, prisiminė tą gražų veidą, tokį įbaugintą, tokį nusiminusį ir tokį švelnų, iškart jį be galo sužavėjusį. Tuomet, kai sutiko ją, Alisa grūmėsi su nepakeliama ir žiauria depresija, sunkiai suvokiama kam nors kitam, bet ne Žeromui, kurį jaunystėje pernelyg dažnai smaugė neviltis, nusiminimas ir vienatvė, kad tuo stebėtųsi; kad netikėtų, jog grožis ir pinigai, ir meilė, ir sveikata kartais gali nieko nereikšti, kad gali netgi paaštrinti gėdos ir menkavertiškumo jausmą, jausmą, jog esi juokingas, lydintį tą nepaaiškinamą neviltį. Tą vakarą jis nusprendė padėti Alisai, padėti jai gyventi arba atsigauti, jis globojo ją kaip ir kitas žiaurias aukas, kurių vis surasdavo. Dabar Alisa pati norėjo kovoti su Hitlerio paleistais demonais. Tačiau nors ir pasveiko, Alisa buvo išgyvenusi klaikų, neįveikiamą tos neapykantos sau pačiai siaubą ir manė, kad gali save sužeisti tik pati, ji neįsivaizdavo kito kankintojo, tik save pačią, ir šia prasme klydo: Gerhartas, buvęs jos vyras ir keletas jų draugų, tapusių pirmomis nacizmo aukomis, visiškai įtikino Žeromą jog yra priešingai. Jau nuo 1933 metų visoje Europoje kėlė galvas galingi budeliai, ir jų visur vis daugėjo; Gerhartas tai žinojo, bet Žeromas vis dėlto sunkiai įkalbėjo jį išvykti į Niujorką: jis nenorėjo, nepaisant neseniai įvykusių skyrybų, palikti Alisos. Galiausiai Žeromo įtikintas išvyko, kol koks nors „batuotas arijas“ neprivertė jo brangiai užmokėti už tai, kad nėra nei toks, nei anoks; bet paprašė Žeromą prižadėti, kad pasirūpins jo žmona, jo buvusia žmona, ir Žeromas jautė, kad neturi teisės, negali po to, ką Alisa patyrė, įsukti jos į tą pragaro ratą.

— Šarli, — staiga visai ramiai tarė Žeromas, — jei aš pakeliui į miestą nuvešiu tave į fabriką ar paskolinsi savo automobilį popietei?

— Gerai, — taip pat staiga atsakė Šarlis, — jei tu man paskolinsi Alisą. — O kadangi jie abu žiūrėjo į jį, pridūrė: — Fabrike aš viską per valandą sutvarkiau; turiu pasakyti, kad esu visai patenkintas savimi. Taigi po pietų, jei Alisa sutiks, galiu nuvežti ją dviračiu kur tik panorės. Galėtume nuvažiuoti išsimaudyti Loranse. Mėgstate plaukti, Alisa? Labai karšta, tiesa, ar nenorėtumėte išsimaudyti?

— Tai krioklys, — tarė Žeromas gido tonu klausiamai į jį žiūrinčiai Alisai. — Vanduo ledinis, bet nepaprastai skaidrus. Įšokus reikia tuoj pat bėgti į krantą bet vieta jus sužavės.

— Na, — tarė Alisa, — jei tai turėtų mane sužavėti...

— Tikrai, jūs važiuosite? — Nustebęs Šarlis žiūrėjo į Alisą nedrąsiai šypsodamasis, tarsi nebūtų galėjęs patikėti, kad jam nusišypsojo laimė.

O Alisa pagalvojo, kad joks vyras niekada į ją taip nežiūrėjo nuo pat septyniolikos metą gal net nuo dvylikos.

— Žinoma, — atsakė ji. — Aš moku plaukti ir jums net nereikės manęs gelbėti.

— Pažadu, kad atvešiu tau ją nepaliestą, — pažadėjo Šarlis Žeromui, ir niekas nebūtų pastebėjęs jokios dviprasmybės, jei jis staiga nebūtų užsikirtęs ties žodžiu „nepaliestą“ ir neramiai sumurmėjęs: — Na, aš noriu pasakyti, gyvą ir sveiką.

Išgirdusi šį patikslinimą, Alisa vos nesuprunkštė ir skubiai pasilenkė po stalu ieškoti nukritusios savo servetėlės, kuri buvo ten, kur jai ir derėjo būti — ant jos kelių.

Bet Žeromas nė nemirktelėjo, Šarlis be galo lėtai užsidegė cigaretę, paskui iš pastalės pasirodė Alisa, truputį susivėlusi, paraudusi nuo juoko, pabrėžtinai valydamasi lūpas neištikimąja servetėle. Suglumęs Šarlis ruošėsi stotis...

— Gal dar išgersite kavos? — pasiteiravo Žeromas maloniu namų šeimininko tonu, ir Šarlis susigėdęs pakluso palengvėjusia širdimi, tarsi čia jis būtų buvęs svečias, o šis stalas ir kava iš tiesų būtų priklausę Žeromui. Kita vertus, tai buvo tiesa, nes Šarlis tetroško turėti viena: Alisą. Alisą, priklausančią Žeromui, prieš kurį jis jautėsi esąs didžiausias niekšas.

Kai Luiza paskolino ,jaunajai poniai“ savo dviratį be rėmo, o ši po keleto zigzagų įstengė jį pažaboti, Šarliui beliko leistis su ja į penkių kilometrų kelią iki Loranso. Tai buvo didelis krioklys, toks skaidrus, toks baltas, kad jausdavai palengvėjimą žiūrėdamas į jo atspindžius, kurie, priklausomai nuo šviesos, būdavo mėlyni ar geltoni, tai buvo krioklys, kurio gausus, nesustabdomas vandens srautas garmėjo tiesiai nuo Verkoro, bet kuris stabtelėdavo ar veikiau susitelkdavo minutėlei tai čia, tai ten, keliose uolų apsuptose daubelėse, kur srovė buvo dar stipresnė. Prie vieno iš tokių nedidelių tvenkinių — kur Žeromas ir Šarlis jaunystėje atsivesdavo savo mergaites — Šarlis ir atvežė Alisą. Bet šią popietę jis nieko neprisiminė: nei vieno veido, nei vieno pakutentos mergaitės spygtelėjimo. Jis tematė ir tegirdėjo Alisą; jis žvalgėsi po šią vietą, tokią jam pažįstamą, priekabiai, tarsi pirmąkart čia atvykęs, beveik tyčia ieškodamas trūkumų; tačiau nors abiejose pusėse buvo priaugę daugiau krūmų, žolės, samanų ir prikritę šakų, tas pats nedidelis nuolaidus šlaitas leidosi vandens link, kur iškart ėjo gilyn; o svarbiausia, kad išlipus iš vandens būtų kur sušilti, toje pačioje vietoje gulėjo tie dideli plokšti akmenys, kuriuos saulė kepino nuo ryto iki pavakario.

Jie persirengė kiekvienas kitoje pusėje, už medžio; nors Šarlis kaipmat įšoko į savo glaudes, bet kantriai laukė atsukęs nugarą į medį, už kurio rengėsi Alisa, įsmeigęs akis į vandenį, tokį skaidrų prie pat kranto ir tokį tamsų toliau, kuriame tarsi atsispindėjo jo kilni širdis ir žemi instinktai.

Jis ilgokai laukė ir negirdėjo, kaip Alisa tylutėliai prisiartino, tik pajuto ją stovint už savo nugaros, metė pro petį į ją žvilgsnį, skubrų žvilgsnį, padrąsinamą ir kartu kiek galima abejingesnį: Alisa buvo susisupusi į didžiulį rankšluostį, kurį atsivežė savo krepšyje ir kuris krito nuo pečių iki pat kojų.

— Ką pasakysite apie mano krioklį, čia gražu, tiesa?

— Nuostabu, — išgirdo Alisos balsą iš už nugaros. — Tik prašau neatsisukti, Šarli, aš siaubingai atrodau: sudžiūvusi ir balta kaip sūris. Kaip baisu matyti save tokią nuo galvos iki kojų saulėje, tai klaiku.

— Visai ne, — tarė Šarlis sukdamasis tiesiai į ją. — Tikrai ne...

— Nusisukite, prašau! — maldaujamai sukliko ji. — Jūs nudegęs, jūs tarsi apsirengęs, o aš jaučiuosi nuoga ir pasigailėtina, nežiūrėkite į mane, man gėda.

— Bet tai praeis, — tarė Šarlis vėl įsmeigdamas akis į tvenkinį. — Tai praeis! — patikino jis karštai. — Jei norite, aš galiu atsigulti už krūmų, štai ten, ir jūs būsite visiškai pasislėpusi, nematoma.

— O, jūs būtumėt toks malonus, — tarė ji graudžiai.

Šarlis prasibrovė pro tankius krūmus braižydamasis į gervuoges ir tyliai keikdamasis.

— Aš jau čia! — sušuko jis. — Aš jūsų visai nematau. Įdomu su jumis maudytis...

— Man labai gaila! — sušuko Alisa. — Aš negalėjau žinoti, tai yra aš į tai neatkreipiau dėmesio: sakoma „permatoma oda“, o ji, pasirodo, iš tikrųjų permatoma, ir kaulai kyšo. Siaubas.

Tai ji, vadinasi, neatkreipė dėmesio į savo kūno formą ir spalvą, pamanė nudžiugęs Šarlis. Koks tuomet prastas meilužis turėjo būti vargšas Žeromas!.. Moterys, kurias Šarlis laikė savo glėbyje, atsikeldavo pasitikinčios savimi, įsitikinusios, kad yra geidžiamos ir nusimano apie meilę, net jei nebuvo nei tokios, nei kitokios ar jau nebebuvo. Be fizinio potraukio moterims, Šarlis visada jautė ir palankumą; dėl daugybės jo meilės nuotykių, kuriuos Žeromas aiškino tuo, kad Šarlis neturi skonio, buvo veikiau kaltas besiveržiantis per kraštus gerumas; nes — ir tai buvo viena iš jo išgarsėjimo priežasčių — jam patikdavo „po to“ jausti (jis, beje, visada ir jausdavo) nuoširdų jų dėkingumą, kuris kartais netgi grąžindavo į jo meilužių lovas jų vyrus, nustebusius, neryžtingus ir galiausiai labiau patenkintus nei supykusius, kad buvo gražiojo Sambra apgauti. Šiaip ar taip (ir jis dabar buvo tuo įsitikinęs), vargšas Žeromas nusipelnė, nusipelnys arba vis tiek kada nors būtų nusipelnęs, kad jį apgautų. Jis parėmė rankomis galvą ir pamėgino galvoti apie ką nors kita.