Франсуаза Саган - Netekęs vilties

— Betgi... tu gėrei, — šaltai pasakė jis Šarliui.

Ir tas gydytojiškas, griežtas ir teisingas tonas jį pribaigė.

— Na, taip, — tarė jis, — taip, aš gėriau.

Ir krito ant sofos ištiktas beprotiško juoko priepuolio, kone alpdamas, jam atrodė, kad tuoj neteks sąmonės. Jis niekada nebuvo taip juokęsis, nebent labai seniai. Tas balsas, o Dieve, tas balsas ir tas judesys, tas palinkęs ir susirūpinęs veidas ir ta Žeromo diagnozė, atmiešta pasibjaurėjimu, iš kažkur kitur, iš kažkur visai toli... Oi tu Dieve! Reikėjo nusiraminti, jis daugiau nebegalėjo, atrodė, kad uždus, neatlaikys širdis, nuo plyštančių šonkaulių skaudėjo šonus, reikėjo liautis! O Alisa, ką turėjo galvoti Alisa? Et, velniop Alisą velniop Žeromą velniop jį patį, esesininkus, maršalą Peteną ir Diugekleną velniop viską! Tokia akimirka pati buvo verta visko, pateisino viską visą gyvenimą visos katastrofos pasaulyje buvo pateisintos, palaimintos, visos kančios, tragedijos, mirtis tapo nebereikšminga, visa tai buvo nebesvarbu. Viskas buvo labai gerai, viskas buvo puiku, mažumėlę pagalvojus, pasaulis išvis neegzistavo; šiaip ar taip, visa blanko prieš trumputę Žeromo frazę: „Bet... tu gėrei“. Tuo labiau kad po šių žodžių jo balse nesijautė nei klausimo, nei sušukimo, nei net griežto tono, po jų ėjo taškas, galima sakyti, netgi du. Ledinis taškas, kurio šaltis turėjo reikšti, kad tai neginčytina. Tiktai, tiktai, o Dieve, jis vėl prisiminė, kokia kvailystė, kas jam šovė į galvą! — kaip jis galėjo pagalvoti, kad Žeromas lenkiasi jo bučiuoti? Kokia nesąmonė! Koks absurdas! Žeromas puola jam ant kaklo, su golfu, taip švariai nusiskutęs, Alisos akivaizdoje! Žeromas, gerasis, brangusis Žeromas, kaipgi jis galėtąjį bučiuoti? Jis, kuris jį apuostė ir netgi atsargiai sušnirpštė nosimi prieš atskleisdamas žiaurią tiesą: „Bet... tu gėrei“. O Viešpatie, reikėjo galvoti apie ką nors kita, bet jis buvo per daug įsivažiavęs.

— Pakartok tai, Žeromai, — tyliai suvaitojo jis rimdamas ir atmerkdamas akis, pilnas ašarų: jautė, kaip jos teka skruostais, jis tikriausiai atrodė juokingai, bet jam tai nerūpėjo. Jis nusišluostė ašaras į rankovę, „alkūne kaip vaikas“, toptelėjo Alisai, kuri, užsikrėtusi šiuo kvailu juoku, neilgai tetylėjo. O Žeromas, nepritardamas, bet ir nepertraukdamas, žiūrėjo į juos atlaidžiai šypsodamasis lyg į du ligonius.

Pietūs baigėsi, jie jautėsi puikiai. Alisa lupo obuolį, o Šarlis žiūrėjo į jos ilgą kaklą, siaurus riešus, ilgus pirštus, pavydėdamas ir peilio ašmenims, ir obuolio žievelei. Jis buvo dar kiek įkaušęs, bet laimingas ir valdėsi, labai norėdamas ištiesti ranką, sučiupti tuos laibus vikrius pirštus, tuos lakuotus nagus ir palaikyti juos savo rankoje.

Žeromas pasakojo apie vieną iš jų vaikystės pabėgimų kaip visada ironizuodamas, o Šarlis juokėsi. Ir iš tiesų — kai juokdamasis Šarlis užversdavo galvą, o dervos juodumo plaukai smilkiniuose atrodydavo tokie tankūs ir tokie blizgantys, o dantys praviroje burnoje — tokie balti, net ir tas, iš šono, truputį nuskilęs, kai jis užversdavo galvą ir įsitempdavo kaklo gyslos, iš tiesų — jo vyriškumas, jo trykštanti sveikata būtų suvirpinusi širdį kiekvienam, nors kiek neabejingam gyvenimo džiaugsmui. Šarlis Sambra tikrai jaudino; jis turėjo žadinti aiškius ir miglotus norus; jis turėjo žadinti, šiurkščiai tariant, moterims norą gultis, o vyrams — keltis, šiaip ar taip, visiems žadinti norą judėti, taip pat — ir ypač šitai — norą judėti kito žmogaus link. Alisa galvojo apie tai užsisvajojusi, atsargiai atsikąsdama obuolio, atkišusi dantis kaip voverytė. Saulėje jos juodi plaukai atrodė dar juodesni, o pilkos akys — dar pilkesnės. Buvo panaši į vaiką, gležną ir linksmą. Abu vyrai retkarčiais paglostydavo ją žvilgsniu; Šarlis — globėjišku ir gašliu, Žeromas — ilgesingu.

Žeromas galvojo apie savo pirmąjį susitikimą su Alisa, prisiminė tą gražų veidą, tokį įbaugintą, tokį nusiminusį ir tokį švelnų, iškart jį be galo sužavėjusį. Tuomet, kai sutiko ją, Alisa grūmėsi su nepakeliama ir žiauria depresija, sunkiai suvokiama kam nors kitam, bet ne Žeromui, kurį jaunystėje pernelyg dažnai smaugė neviltis, nusiminimas ir vienatvė, kad tuo stebėtųsi; kad netikėtų, jog grožis ir pinigai, ir meilė, ir sveikata kartais gali nieko nereikšti, kad gali netgi paaštrinti gėdos ir menkavertiškumo jausmą, jausmą, jog esi juokingas, lydintį tą nepaaiškinamą neviltį. Tą vakarą jis nusprendė padėti Alisai, padėti jai gyventi arba atsigauti, jis globojo ją kaip ir kitas žiaurias aukas, kurių vis surasdavo. Dabar Alisa pati norėjo kovoti su Hitlerio paleistais demonais. Tačiau nors ir pasveiko, Alisa buvo išgyvenusi klaikų, neįveikiamą tos neapykantos sau pačiai siaubą ir manė, kad gali save sužeisti tik pati, ji neįsivaizdavo kito kankintojo, tik save pačią, ir šia prasme klydo: Gerhartas, buvęs jos vyras ir keletas jų draugų, tapusių pirmomis nacizmo aukomis, visiškai įtikino Žeromą, jog yra priešingai. Jau nuo 1933 metų visoje Europoje kėlė galvas galingi budeliai, ir jų visur vis daugėjo; Gerhartas tai žinojo, bet Žeromas vis dėlto sunkiai įkalbėjo jį išvykti į Niujorką: jis nenorėjo, nepaisant neseniai įvykusių skyrybų, palikti Alisos. Galiausiai Žeromo įtikintas išvyko, kol koks nors „batuotas arijas“ neprivertė jo brangiai užmokėti už tai, kad nėra nei toks, nei anoks; bet paprašė Žeromą prižadėti, kad pasirūpins jo žmona, jo buvusia žmona, ir Žeromas jautė, kad neturi teisės, negali po to, ką Alisa patyrė, įsukti jos į tą pragaro ratą.

— Šarli, — staiga visai ramiai tarė Žeromas, — jei aš pakeliui į miestą nuvešiu tave į fabriką, ar paskolinsi savo automobilį popietei?

— Gerai, — taip pat staiga atsakė Šarlis, — jei tu man paskolinsi Alisą. — O kadangi jie abu žiūrėjo į jį, pridūrė: — Fabrike aš viską per valandą sutvarkiau; turiu pasakyti, kad esu visai patenkintas savimi. Taigi po pietų, jei Alisa sutiks, galiu nuvežti ją dviračiu kur tik panorės. Galėtume nuvažiuoti išsimaudyti Loranse. Mėgstate plaukti, Alisa? Labai karšta, tiesa, ar nenorėtumėte išsimaudyti?

— Tai krioklys, — tarė Žeromas gido tonu klausiamai į jį žiūrinčiai Alisai. — Vanduo ledinis, bet nepaprastai skaidrus. Įšokus reikia tuoj pat bėgti į krantą, bet vieta jus sužavės.

— Na, — tarė Alisa, — jei tai turėtų mane sužavėti...

— Tikrai, jūs važiuosite? — Nustebęs Šarlis žiūrėjo į Alisą nedrąsiai šypsodamasis, tarsi nebūtų galėjęs patikėti, kad jam nusišypsojo laimė.

O Alisa pagalvojo, kad joks vyras niekada į ją taip nežiūrėjo nuo pat septyniolikos metų, gal net nuo dvylikos.

— Žinoma, — atsakė ji. — Aš moku plaukti ir jums net nereikės manęs gelbėti.

Dantys, o dantys praviroje burnoje — tokie balti, net ir tas, iš šono, truputį nuskilęs, kai jis užversdavo galvą ir įsitempdavo kaklo gyslos, iš tiesų — jo vyriškumas, jo trykštanti sveikata būtų suvirpinusi širdį kiekvienam, nors kiek neabejingam gyvenimo džiaugsmui. Šarlis Sambra tikrai jaudino; jis turėjo žadinti aiškius ir miglotus norus; jis turėjo žadinti, šiurkščiai tariant, moterims norą gultis, o vyrams — keltis, šiaip ar taip, visiems žadinti norą judėti, taip pat — ir ypač šitai — norą judėti kito žmogaus link. Alisa galvojo apie tai užsisvajojusi, atsargiai atsikąsdama obuolio, atkišusi dantis kaip voverytė. Saulėje jos juodi plaukai atrodė dar juodesni, o pilkos akys — dar pilkesnės. Buvo panaši į vaiką, gležną ir linksmą. Abu vyrai retkarčiais paglostydavo ją žvilgsniu; Šarlis — globėjišku ir gašliu, Žeromas — ilgesingu.