Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Tikrai, koks puikus žmogus, galvojo Alisa už akacijos krūmo po milimetrą atvyniodama savo rankšluostį. Atsigulusi atrodė sau nebe tokia bjauri kaip prieš kurį laiką stovėdama ir drebėdama savo medžio šešėlyje. Ji žinojo, kad buvo graži, kad, žinoma, ir dabar dar yra graži, bet tas grožis jai buvo tapęs abstrakčia sąvoka. Nekentusi savęs ir niekinusi savo veidą veidrodyje, ji dabar ėmė bjaurėtis visu kūnu, ir tik prieš trejetą mėnesių be pasišlykštėjimo atsigulė į vonią. Žinoma, Žeromui ji buvo graži; bet Žeromas ją mylėjo; ir mylėjo tokia beprotiška meile, taip ilgai jos išlaikyta platoniška, kad ji neįstengė, nepaisant meilužio aistros, įžvelgti savo apkabinimuose nieko kito, tik savo jausmų ar veikiau jųdviejų jausmų įsikūnijimą: galiausiai ji nieko, be Žeromo, pasaulyje nemylėjo, tik jis ją nuramindavo, tik jo nebuvimas šalia ją liūdindavo. Alisa neįsivaizdavo (ir niekas iš jos pažįstamų neįsivaizdavo), kad švelni moteris galėtų gyventi ir noriai atsiduoti vyrui ničnieko jam nejausdama; nebent tai būtų vienas tų melodramatiškų fizinių potraukių, kurie aprašomi romanuose, bet Alisa žinojo, kad jai tas netaikytina. Žeromas labai paisė jos norų, buvo pernelyg atidus jos reakcijoms, pernelyg jautrus iškankintai sielai ir širdžiai, kurias jis taip ilgai gydė, kad jos kūną, kurį ji žinojo esant laukinį, nevaržomą ir kuris taip ilgai tylėjo, galėtų bent kiek jaudinti jų išdykavimai. Bet jei tai buvo ne aistra, ne būtinybė, kas, kas kita, jei ne meilė, galėjo ją versti gyventi ir miegoti su žmogumi, kurį ji dar ir gerbė? Ji negalėjo rasti atsakymo, nes jo nebuvo. Juk neįtikėtina, kad moteris vien dėl bjaurėjimosi savimi leistųsi garbinama kito, ne savo vyro, ir kad kažkoks liguistas ilgesys ją paskatintų, pirmo sutikto miesčionio žodžiais tariant, ištvirkauti. Taip pat neįtikėtina, bet Alisa nesijautė kalta dėl savo kūno vangumo ir nebylumo, kai Žeromas, nors ir vyriškas, ir aistringas, ir taip trokštantis, kad ir ji patirtų malonumą, laikydavo ją savo glėbyje. Deja, galvojo Alisa, ji nebemylėjo, ji matyt, jau nebegalėjo nieko mylėti.

Taip, kartais ji tai prisipažindavo, kartais ji būtų viską atidavusi, kad tik Žeromas nebūtų naktį toks, kokio jai taip reikėdavo dieną, mėnesių mėnesius, kad jis pagaliau liautųsi būti jai toks atsidavęs. Joje prabusdavo vulgari ir atgrasi patelė, kai išgirsdavo tuos maldaujamus jo klausimus, patelė, kurios poreikių nei geismų ji negalėjo pakęsti ir kuriai iš įniršio ir gėdos ji kąsdavo į ranką, į riešą, tarytum toji ranka ir tas riešas būtų buvę kitos moters, ne jos. Ji nežinojo, kad tik tos melsvos žymės rytojaus dieną suteikdavo Žeromui viltį. Jos buvo — taip manė jis — vieninteliai požymiai, vieninteliai įrodymai, kad ji jaučia neaiškų, bet ganėtinai didelį malonumą, verčiantį ją kandžiotis, kitaip tariant, plaštaka ar ranka užgniaužti riksmą, kurio jis galbūt neišgirdo.

Ir priešingai, Alisai patiko miegoti prisiglaudus prie to ilgo kūno, prie tos odos, kuri buvo truputėlį per švelni vyrui, beveik neapžėlusi plaukais, jai patiko Žeromo buvimas šalia, jo šiluma, plaukai ir balsas; jai patiko jo šviesios akys, jo veido išraiška, kartais vaikiška, o kartais rimta; jai patiko tas nepaprastas gerumas, kuriuo švietė jo akys, taip pat tas susitaikymas su tuo, kad jis ją myli. Alisai buvo gera su Žeromu: jis niekad nedarė jai gėdos, niekad negąsdino, niekad neskaudino, niekad nepalikdavo. O senstant, galvojo ji, tai yra kaip tik tai, ko norėtum sulaukti iš kito; ir tai, gerai pagalvojus, buvo labai daug.

Karštis buvo neapsakomas, saulė taip degino ir spigino, kad buvo baisu atsukti jai nugarą. Tad jie abu apsisuko ir atgręžė į ją veidus, sustingę ta pačia poza, iškėtę rankas ir kojas, tarsi jos būtų prikaltos nematomais kuoliukais prie žemės, nuo kurios dvelkė dulkėmis, žole ir šiluma. Nė nenumanydami jie gulėjo visiškai vienodai, ir juos skyrė tik tas žalias kvepiantis akacijos krūmas. Bet Šarlis, kuris bet kokiu kitu atveju būtų apšliaužęs ratą, kad rūpestingai apgalvotų puolimą, dabar nė nemanė to daryti. Tiesą sakant, jis galiausiai pasijuto pavargęs nuo tų Rikaro tvenkinių, nuo to susijaudinimo, nuo važiavimo dviračiu ir nuo tos kvailos situacijos. Jo širdis daužėsi, per pakaušį ėmė tekėti prakaito lašas, nusirito kaklu, paskui petimi, jam įkandin greitai nuvarvėjo kitas. Pro užmerktas akis praslinkdavo ir vėl pasirodydavo geltonos dėmės, raudonos ir geltonos, ir vėl raudonos, ir vėl geltonos, kai stipriau suspausdavo ir atleisdavo vokus. Sulipusiais nuo prakaito ir užkritusiais ant kaktos plaukais, užmerktomis akimis jis jautėsi atsipalaidavęs, aptingęs, bet juto žemės paviršių, savo odos paviršių ir nebuvo apsnūdęs, gulėjo lyg besišildantis, patenkintas gyvūnas. Keista, bet jis jautėsi patenkintas. Nes iš Alisos tylėjimo ir jo tylėjimo radosi įsitikinimas, aiški nuojauta, kad jie bus kartu. Tai nebuvo kvailas, aklas įsitikinimas, kurio kaip šiaudo griebiasi netekęs vilties meilužis; tai buvo šaltas, kone matematiškai apskaičiuotas įsikarščiavusio lošėjo įsitikinimas.

Žinoma, nuojauta aplankė Šarlį Sambra ne pirmąkart, bet pirmąkart ji buvo jam tokia svarbi ir teikė tiek daug vilčių. Ši mintis jį sujaudino, ir jis pajuto norą nusipurtyti tiek ta mintimi, tiek visu kūnu, pašoko ant kojų, pribėgo prie ledinio vandens ir puolė į jį. Jam pasirodė, lyg kas būtų smogęs į paširdžius, lyg jį būtų aplipę ir ėmę graužti tūkstantis piranijų ar kas surištą įmetę į degančią krosnį. Tad, kimiai sudejavęs, po poros grybšnių jis iššoko iš vandens beveik taip pat skubiai, kaip buvo į jį paniręs, po laiko drebėdamas iš siaubo. „Žeromas tikrai buvo teisus, vanduo žvėriškai šaltas. Gali galą gauti“.

Kad ir apgraibomis, jis atsidūrė prie Alisos kojų, bet jos net nepastebėjo; jis nenulaikė danties ant danties ir atrodė, kad kraujas pašėlusiu greičiu laksto po visą jo kūną, tai deginantis, tai ledinis, ir jis taip ir liko stovėti sulinkęs, drebėdamas, jausdamas, kad darosi melsvas melsvutėlis, tiesa, negalėdamas nusakyti savo kūno spalvos.

— Dieve mano! — sušuko Alisa. — Dieve mano, jūs iš proto išsikraustėte, Šarli. Vanduo ledinis, jūs visas drebate, sėskitės!

Jis pakluso ir pajuto šiokį tokį palengvėjimą atsisėdęs ant karštos žolės, o Alisa, pastvėrusi rankšluostį, ryžtingai trynė jam pečius, galvą, nugarą, kojas. Visą jo kūną stropiai šluostė, trynė jos ilgosios, švelniosios rankos, apie kurias jis tiek svajojo ir kurių jis dabar nė nejuto apimtas to vidinio drebulio, neatsigaudamas nuo to baisaus sukrėtimo ir nesuprasdamas, kodėl taip atsitiko. Gal dėl to buvo kalti šie Rikaro tvenkiniai, gal vanduo, gal karštis, o gal senatvė? Nuo tokių minčių jį staiga pagavo noras verkti, padėti savo šlapią galvą ant peties Alisai, kuri atrodė tokia šilta, tokia švelni, ir paaiškinti jai kūkčiojant, kad šis krioklys žvėriškai šaltas pavasarį ir kad joks žmogus negali jame maudytis...

— Dieve mano, — kartojo Alisa, — kaip jūs mane išgąsdinote! Ir kas jums šovė į galvą iškart pulti į vandenį, pirmiausia reikėjo koją įkišti!

— Jei būčiau įkišęs koją, — atsakė Šarlis, — nė už ką nebūčiau nėręs.

— Apie tai aš ir kalbu, — pamokomai tarė Alisa. — Būtent apie tai! Kas gi taip daro? Dabar truputį pabūkite saulėje, pagulėkite.

Ji atrodė pamiršusi savo atsikišusius kaulus ir blyškią odą. Tai, kad ji rūpinosi juo, glostė jį, ją visiškai nuramino ar veikiau suteikė jai kitą vaidmenį, motinos vaidmenį, leidusį jai pamiršti, jog ji ką tik buvo nimfa. Ir jis nudžiugęs, greitai, kol ji nepersigalvojo, išsitiesė šalia jos rankšluosčio, susidėjo rankas po galva ir užsimerkė.