Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Taigi jis juokėsi — noriai ar nenoriai — bet jo juokas nebuvo linksmas, ir staiga nutrūko. Jie žiūrėjo įsmeigę akis vienas į kitą kaip du svetimi žmonės, jie, kurie tūkstančius kartų per trejus metus žiūrėjo vienas į kitą, ji — klausiamai, klaikiai bijodama gyventi, jis — dėmesingai, su begaliniu švelnumu. Bet dabar tai buvo visai kitokie žvilgsniai: jie žiūrėjo vienas į kitą tarsi priešininkai. Reikia tai sustabdyti, pamanė Alisa, vyksta kažkas baisaus, tam reikia kuo greičiau užkirsti kelią.

— Aš nė kiek neabejoju, kad jūs suvedžiojote Šarlį, — tarė Žeromas apsimestinai linksmai. — Pradurta padanga reiškia, kad jis iš tikrųjų, rimtai įsimylėjo.

— Nesuprantu, — tarė Alisa.

Jos balsas buvo abejingas, bet ji sustingo priešais veidrodį su lūpų dažais rankoje, pakeltoje ir nejudančioje, kaip iš arti filmuojant per patį vidurį sustabdytoje juostoje, rankoje, kurią išjudinti galėjo tik Žeromo atsakymas.

— Kai ankstyvoje jaunystėje abu su Šarliu pradėjome bėgioti paskui sijonus, — tarė jis, — mūsų pergalės nebuvo tokios lengvos, ir mes padėdavome Venerai įvairiausiais būdais: pradurta padanga, pavyzdžiui, priversdavo sutrikti vargšes mergaites. Mes jas parveždavome namo ant dviračio bagažinės, uostydavome jų plaukus, lyg netyčia užkliudydavome jų nugaras —būdavo baisiausiai įdomu, bent jau mums... Tai, žinoma, nelabai originalus triukas, bet...

— Tikrai? — sušuko Alisa sužaibavusi akimis. — Ne! Tik nesakykite, kad Šarlis visą tą kelią tempė dar penkiasdešimt kilogramų ant savo bagažinės vien tik tam, kad, anot jūsų, „pauostytų“ mano plaukus! Tai iš tiesų labai jaudinantis dalykas.

— Tai, žinoma, jaudinantis dalykas septyniolikmečiui, — įgėlė Žeromas, — bet trisdešimties metų vyrui...

— Juo labiau! — sušuko Alisa. — Pirmiausia trisdešimties metų Šarlis nebe toks sportiškas kaip septyniolikos; be to, dabar jis — suaugęs vyras, kuriam netrūksta moterų ir su juo nė iš tolo negali lygintis nieko apie gyvenimą neišmanantis įsisvajojęs berniukas. Ne, ne, mano mielas Žeromai, aš manau, kad jūsų gražusis fabrikantas, jūsų Šarlis Sambra, yra tikras didvyris.

O kadangi Žeromas prasižiojo, norėdamas jai greitai atkirsti, lyg nesuprastų, jog ji juokauja, Alisa staiga pagalvojo apie seną taktinį manevrą, suktesnį ir, kiek atsiminė, veiksmingesnį: pulti priešininką jo paties ginklu.

— Palaukite, Žeromai, — tarė ji pasipiktinusi. — Ar tik nenorite pasakyti, kad pavyduliaujate Šarliui, kad kaltinate mane su juo koketavus? Bet, atvirai kalbant, kuo jūs mane laikote? Iš tiesų kuo?

Jos balse netgi buvo jaučiama nuoskauda, ir ji liko tuo patenkinta. Tas senas makiaveliškas triukas — grąžinti kaltinimą kaltinamajam, kitaip tariant, apkaltinti jį šmeižtu — jai dar kartą pasirodė genialus. Deja, Žeromas neperkando šių subtilybių.

— Taip, — tarė jis, — aš pavyduliauju. Kai pamačiau jus atvažiuojančius ant to dviračio, sėdinčius taip arti vienas kito, tokius linksmus ir laimingus...

Garbingam pasipiktinimui likus be atsako, Alisa instinktyviai griebėsi kito būdo, sentimentalesnio ir galbūt veiksmingesnio:

— Bet jūs sakėte, kad labiau už viską trokštate matyti mane linksmą ir laimingą!

— Ką gi, aš klydau, — šaltai tarė Žeromas. — Taip, aš norėjau, kad jūs būtumėte linksma ir laiminga, bet su manimi, o ne su Šarliu.

Jo žodžių egoizmas ir žiaurumas ją pribloškė. Alisa vienu šepečio brūkštelėjimu užsimetė savo plaukų kupetą ant veido, ir Žeromas neišvydo nei jo išraiškos, nei galbūt ašarų. Stojo tyla.

— Aš nesuprantu. Aš jūsų nesuprantu, Žeromai, — galiausiai pasigirdo Alisos balsas iš už juodos plaukų uždangos. — Jūs pavedėte man įkalbėti jį elgtis taip, kaip mums reikia, vadinasi, suvedžioti jūsų draugą, tiesa? Jūs viską nusprendėte, jūs mane čia atvežėte, tiesa? Ir nusiuntėte į miško gilumą su vyru, pagarsėjusiu mergišiumi, kas irgi tiesa. Ir jei jis naiviai pradūrė dviračio padangą, norėdamas pauostyti mano plaukus, man tai atrodo menkniekis, palyginti su pavojumi, kuris man grėsė išvažiuojant su juo! Aš manau, kad jūs visiškai neteisus, Žeromai, neteisus ir nedėkingas.

Ir, atmetusi plaukus atgal, skubiai išėjo iš kambario, nespėjus Žeromui pamatyti, ar jai ištryško ašara, ar ne. Jis pasielgė kvailai, šlykščiai ir niekingai, ji buvo teisi, ir jis negalėjo sau už tai atleisti. Jis vos ne pusvalandį graužėsi prieš nulipdamas pas juos į svetainę, tebekankinamas gėdos. Žeromas, galvotas žmogus, paprastai neteikdavo jokios reikšmės savo įspūdžiams, nuojautoms, abejonėms ar nuogąstavimams. Jis tikėjo tik savo protu, savo samprotavimais, ir šįkart jam tai brangiai kainavo.

Alisa ir Šarlis sėdėjo ant kilimo priešais židinį ir žaidė kortomis. Alisos juokas iš pradžių nuramino Žeromą dėl jų ginčo pasekmių, tačiau tuoj pat vėl suerzino. Kas gi jam darosi? Jis ką tik dešimt minučių ėjo iš proto; degė iš gėdos ir priekaištavo sau dėl savo žodžių ir idiotiškų kaltinimų. Tuo metu jis būtų viską atidavęs, kad tik Alisa nebūtų nuliūdusi ir kad jis nebūtų niekuo jos įskaudinęs; ta mintis jam buvo nepakeliama. O dabar, girdėdamas jos juoką, raminantį, patvirtinantį, kad jis visai jos neužgavo, būtų atidavęs viską, kad tik būtų radęs ją apsiverkusią kokiame nors kampelyje ir galėtų pats nuraminti. Iš tikrųjų jis nesuvokė, kaip Alisa gali juoktis, kai jie beveik susipykę.

— Jūs nekaip atrodote, Žeromai, — tarė Alisa atsigręždama į jį ir žvelgdama ramiai, tarsi nieko nebūtų įvykę.

O jis paskubėjo nuleisti akis, kad ji nepastebėtų jo žvilgsnio, kuris veikiausiai panėšėjo į puspročio ar psichikos ligonio žvilgsnį.

Jie žaidė toliau, nebekreipdami dėmesio į jo pablyškimą, ir Alisos juokas dabar skardėjo kas tris minutes po kiekvienos kvailystės, kurią leptelėdavo Šarlis, o šis, beje, nė pats nebežinojo, ką daro: tas pavojingas lošėjas, garsus visose Alpėse ir Dofinė savo šaltakraujiškumu ir įžūlumu lošiant pokerį (ir apskritai kortomis), dabar žaidė kaip ketverių metų vaikas, ir dar nelabai nuovokus. Jis, žinoma, pralošinėjo, bet visiškai nesuko dėl to sau galvos, nes Alisa juokėsi, o Šarlis žinojo, veikiau manė, kad, norint suvilioti moterį, pirmiausia reikia ją prajuokinti. Būdas, beje, efektyvus, bet jis, turėdamas tokią išvaizdą, galėjo be jo apsieiti. Tačiau jis mėgo apsimesti kvaileliu, kuris niekad neišlemena žodžio, kurį palieka ar atstumia moterys ir primuša vyrai, kuris visada yra atpirkimo ožys. Tai jam suteikdavo keisto žavesio, nes kontrastas tarp jo išvaizdos ir to tariamo nevykėlio buvo kažkoks patrauklus.

Taigi Alisa juokėsi; ji išsitiesė kaip katinas priešais ugnį, atsigulė ant kilimo, nusiavė batus tarsi kaimo troboje, kurioje būtų prabėgusi visa jos vaikystė. Įpratęs ją matyti užsidariusią savo kambaryje, vaikščiojančią koridoriais susigūžusią it primuštas šuo, Žeromas stebėjosi regėdamas tą patenkinto tingaus katino povyzą, katino, kuris linksminosi, kuriam norėjosi išeiti ir vėl grįžti, trumpai tariant, laimingo katino. Jis niekad nebuvo jos tokios matęs. Ir negalėjo patikėti, kad šitie namai su tariamai kaimietiškais, negrabiai stilizuotais baldais, kurių čia prigriozdino Šarlio tėvai, seneliai ir proseneliai, aiškiai pasižymėję siaubingu skoniu, būtų galėję kaip nors paversti Alisą kitu žmogumi. Šitie namai buvo panašūs į milžinišką, vietomis pompastišką sendaikčių parduotuvę, gal ir galinčią žavėti ką nors, kas vaikystėje čia gyveno, tokį kaip jis pats ir Šarlis, taigi tokį, kuris galėtų prisiminti ką nors mielo, bet tik ne patraukti naujumu ir gyvybe. Tačiau Alisa nuo šio ryto visiškai pasikeitė: ji nebebijojo, ji nebeatėjo pabelsti į jo duris, ji nebeatėjo prisiglausti priėjo peties, paimti jo rankos ir laikyti ją tarp savo delnų, virpančių, retkarčiais ją suspausdama kaip skęstantis rąstą ar šaką. Alisa nebebijojo karo ir nebekalbėjo apie jį. Ji pasikeitė, siaubingai pasikeitė per vieną dieną. Nejaugi dvidešimt keturios valandos kaime galėjo pakeisti jautrią, išgąsdintą, paslaptingą, tylią ir švelnią moterį? Nejaugi galėjo paversti ją kita moterimi, dar paslaptingesne, bet įžūlia, linksma, ironizuojančia ir nepriklausoma? Ne, ne šie namai ir netgi ne Šarlis, nepaisant visko, nepaisant jo instinktyvaus pavydo, kuris, be to, tebuvo niekuo nepagrįstas vyriškas pavydas, ne Šarlis pakeitė Alisą, ryžtingai dabar nusprendė Žeromas: geriausiu atveju jis galėjo jai patikti ir paveržti iš jo kurį nors vakarą, kur nors kitur ir vėliau, bet tik ne Žeromui esant šiuose namuose. Alisa negalėtų taip pasielgti iš pagarbos jam. Ir ne pievoje, nes Alisa ne iš tų, kurios pasiguldomos pievoje. Vadinasi, jam nebuvo ko prarasti, nebent Alisos dėmesį. O to jos dėmesio jis vėl sulauktų, kai tik jie vėl pasinertų į konfliktus, į neaiškias naktines muštynes, į lindynes ir požemius — į Pasipriešinimo sąjūdį, į kurį, dabar jis tai žinojo, turės ją įtraukti: ne dėl savęs, o dėl jos pačios, kad ji vėl taptų tokia, kokia buvo, kokia turėtų būti, kokia buvo trejetą metų, kai jis buvo ją įsimylėjęs ir yra, gal net labiau, įsimylėjęs dabar. Jis turi ją išvežti, jis ją nuo visko apsaugos. Tik ne nuo jos pačios... Žinoma, bet, šiaip ar taip, nuo jos pačios jis jau vieną kartą ją išgelbėjo. Žeromas apsaugojo Alisą nuo nevilties, tad kodėl negalėtų apsaugoti jos nuo lengvabūdiškumo? Bet jis pamiršo vieną dalyką: kad jam nuo vaikystės buvo pažįstamas tas liūdesys, tas nenoras gyventi, nuo kurio jis išgydė Alisą, ir jei lengviau išgydyti žinomas ligas, nėra taip paprasta išgydyti kitas. Žeromas niekada nebuvo nei lengvabūdis, nei nerūpestingas, nei beprotiškai trokštantis gyventi. Džiūgavimas jam tebuvo žodis, knyginis žodis, tuo tarpu prieš susirgdama Alisa buvo mergaitė, o vėliau moteris, deganti aistra gyvenimui. Jai teko patirti tą dvasios pakilimą, tą beprotišką laimę, tą protu nesuvokiamą apsvaigimą, kurių kartais žmogui ima ir nepagaili gyvenimas. Tokių vis pasitaikančių pakilių akimirkų Žeromas nebūtų galėjęs įvertinti, kaip ji nebūtų galėjusi jų atsisakyti. Kaip nuo gimimo aklas žmogus, sutikęs apakusįjį, gali jį suprasti, netgi padėti jam pakelti savo neregystę, bet jis nevalios, jei tas vėl praregės, sutrukdyti jam pašokti ant kojų ir veržtis į saulę.