Франсуаза Саган - Netekęs vilties

— O Dieve! — sušuko Šarlis. — Blicai!

Jis liovėsi žaidęs ir atsisuko į duris. Vienas jo šunų pasirodė tarpduryje šlubčiodamas, graudžiu snukiu ir bidzeno prie jo. Šarlis tą pačią akimirką pamiršo kortas, Alisą, Žeromą ir visą pasaulį ir palinko prie šuns. Jis paguldė jį ant nugaros, paėmė jo leteną, vis meiliai jį šnekindamas atsargiai ją apčiupinėjo, kol šuo ėmė inkšti.

— Na, ir ką gi tu pasidarei, kvailas daikte? Žioplelis... Palauk, čia? Čia? Kur tau skauda, čia? Ne. Toliau? A, štai čia.

Ir toliau:

— Taip, čia, bičiuli. Palauk. Tu ir vėl lindai į krūmus? Protingai padarei. Labai gudriai. Oi, atleisk, čia ne dyglys, čia... Kas gi čia? Ar tik ne vinis... Tai, sakai, prasidūrei leteną vinimi kaip seną padangą. Taip gi negalima, Blicai, negalima, mano mielas, reikia žiūrėt, kur lipi! Palauk truputį, minutėlę, vieną minutėlę.

Šarlis išsitraukė iš kišenės mažą šveicarišką peiliuką („kaip koks skautas“, toptelėjo Žeromui) ir atlenkė nedideles žnyples ar kažką panašaus. Pasilenkė prie šuns, bet tas taip skausmingai sustaugė, kad Alisa pašoko ir pribėgo prie jų.

— Laikykite jį už kojų, už užpakalinių kojų, — trumpai tarė Šarlis įsakmiu balsu, keistai skambančiu jo lūpose. Ir Alisa pagriebė drebančias užpakalines šuns kojas ir tvirtai jas suspaudė. Ji pamatė, kaip Šarlis pasilenkė, sugnybo mažą juodą daikčiuką rausvai pilkoje šuns letenoje ir staigiu judesiu ją ištraukė. Šuo krūptelėjo ir pašoko nuo grindų. Jis movė durų link, paskui susigėdęs grįžo ir padėjo galvą pirma ant kelių Šarliui, paskui Alisai — tik trumpam, prieš išbėgdamas pro duris.

— Šuo elgėsi kaip pavyzdingas pacientas, — tarė Žeromas sarkastiškai. — Iš pradžių padėkojo šeimininkui, paskui medicinos seseriai. Tik pamiršo man duoti arbatpinigių kaip asistentui.

— Tu niekad nemylėjai gyvūnų, — šiurkščiai tarė Šarlis.

— Nieko panašaus, aš myliu gyvūnus, — tarė Žeromas, — bet pirmenybę teikiu žmonėms. Man kelia įtarimą tie, kurie teikia pirmenybę gyvūnams.

— Aš ne iš jų, — tarė Šarlis juokdamasis. Ir nuo jo juoko įtampa atslūgo.

— Vis dėlto, — baigė Šarlis žiūrėdamas į Žeromą, — ant tavo pečių anglo galva, tad turėtum būti aistringas gyvūnų mylėtojas. Ar ne, Alisa?

— Niekada nepagalvojau, kad ant Žeromo pečių anglo galva, — šypsodamasi tarė Alisa. — Beje, jei jau kalbame apie Angliją, Šarli, ar jūs galite čia girdėti Londono radiją?

— Londono radiją? Žinoma! Visi prancūzai užsitraukia naktines užuolaidas ir susėda prie šeimos pietų stalo tiksliu laiku, surėmę pečius, kad išgirstų, ką vieni prancūzai pasakys kitiems. Niekam nebeįdomu versti judėti stalus ir iškvietinėti mirusiuosius, dabar iškviečiami gyvieji, tai linksmiau! Juk pats tą puikiai žinai.

— Deja, aš nesu tuo visai tikras, — tarė Žeromas.

— Sakau tau, taip ir yra! — juokėsi Šarlis — Tiktai tikri partizanai neklauso Londono radijo. Iš atsargumo. Pereik vakare nors ir per mūsų kaimą, tik tai ir girdėsi! Beje, — pridūrė jis, — mano radijas stovi bibliotekoje ir nustatytu laiku mes taip pat būsime ten. Tu jo klausaisi kas vakarą?

— Taip, jei tik galiu, — atsakė Žeromas. — Bet šįvakar būtinai turiu paklausyti, nes galbūt mums perduos žinią, galbūt išgirsime mums svarbių dalykų, šiaip ar taip, aš klausysiu, net jei jūs ir toliau žaisite kortomis.

Bet jo pastaba, atmiešta kartėliu, buvo praleista pro ausis.

VI SKYRIUS

Taigi sutartą valandą visi trys atėjo prie traškančio radijo aparato, iš kurio sklido balsai laisvų žmonių, kalbančių apie laisvą šalį. Šarlis sėdėjo savo krėsle jausdamasis šiek tiek nuvargęs nuo popietinio žygio dviračiu ir žiūrėjo į šalia sėdinčią, bet savo mintyse paskendusią Alisą. Jis rūkė nuo seno ten užsilikusį cigarą, kaip ir kiekvieną vakarą galvodamas, kaip lėtai slenka laikas, o tas pats balsas, jaunatviškai skardus, sklindantis iš pasaulio krašto, perdavinėjo tuos lyriškus-debiliškus pranešimus, kurie, ačiū Dievui, atrodo, nelabai jaudino šio vakaro svečius. Todėl jis nustebo matydamas staiga pašokantį Žeromą, kaip niekada išbalusį. Balsas iš radijo kartojo ramiai ir tarytum visai abejingai: „Piemenys išėjo, ir banda jų laukia. Piemenys išėjo, ir banda jų laukia. Kartojame: piemenys išėjo, ir banda jų laukia... Balandė praskrido pro tinklą tarp medžių. Balandė...“ Bet sprendžiant iš Žeromo išraiškos buvo kalbama ne apie balandę. Jis pasiliko stovėti, Alisa taip pat atsistojo šalia jo. Ji vėl ėjo išvien su juo, ir buvo aiškiai matyti, kad Šarlis jai nebeegzistuoja. Kažkoks gumulas, ne iš pavydo, o dėl to, kad pasijuto atstumtas, įstrigo jam gerklėje, bet jis irgi lėtai ir iškilmingai atsistojo, tarytum čia būtų buvusi kavinė ir staiga būtų užgroję „Marselietę“ — ne tiek ne laiku, kiek netikėtai.

— Dieve mano, Dieve mano, — sušnibždėjo Žeromas. — Jūs girdėjote, Alisa? Jūs taip pat girdėjote?

— Taip, — atsakė Alisa tokiu pat dusliu balsu.

Ji lėtai susmuko į krėslą ir užsidengė rankomis veidą, o Žeromas nusigręžė nuo jos, atsistojo veidu į ugnį ir stipriai sugniaužęs kumščius ėmė daužyti židinio marmurą.

— Jie aiškiai pasakė... — murmėjo jis pats sau. — Jie aiškiai pasakė: banda, piemenys...

Ir nelaukdamas, kol Alisa ar kas nors jam atsakys, staiga atsisuko į Šarlį, kuris stovėjo kaip įbestas ir žiūrėjo į jį išpūtęs akis. Išbalęs, pailgas, paprastai ramus ir, Šarlio manymu, net neišraiškingas Žeromo veidas išblyškęs tapo žiaurus: Šarlis nenorom turėjo pripažinti, kad sukąsti žandikauliai, piktas žvilgsnis ir įkritę žandai jam suteikė savotiško žavesio. Jis buvo žavus, kai pyko, buvo žavus pagautas įkarščio, galbūt jis visai nieko ir lovoje, pamanė Šarlis apmaudžiai, kaip apgautas vyras. O Žeromas, ranka įsitvėręs švarko atlapo, purtė jį su tokia jėga, kokios Šarlis nė neįtarė jį turint.

— Paklausyk, Šarli, tu turi man paskolinti savo automobilį. Man reikia paskambinti į vieną vietą, bet ne iš čia. Valandai, na gal dviem. Alisa, jūs liksite čia. Aš tau ją patikiu, Šarli; jei po penkių valandų negrįžčiau, kurį laiką apie mane pamirškite. Aš tau ją patikiu, Šarli. Bet aš grįšiu anksčiau.

Sugavęs raktelius, kuriuos jam numetė Šarlis, jis dingo iš kambario ir tuoj pat išvažiavo.

Vos nutilus naktyje variklio ūžesiui, vėl pradėjo čirpti svirpliai. Alisa žiūrėjo į ugnį. Ji atrodė išsiblaškiusi, truputį liūdna.

— Gal galite man paaiškinti... — nedrąsiai pradėjo Šarlis.

— Taip, — tarė Alisa žiūrėdama į jį, bet jo nematydama, nusiminęs pagalvojo jis. — Taip, aš galiu jums paaiškinti. Tai, ką jūs girdėjote, reiškia, kad trys mūsų grupės nariai buvo suimti, yra vokiečių rankose, o gal jau ir nukankinti arba sušaudyti, aš to nežinau. Jie buvo mūsų draugai, pirmiausia Žeromo draugai, artimi ir man. Be to, tai reiškia, — toliau kalbėjo ji lėčiau, tarsi tik dabar imdama suvokti, kas iš tikrųjų įvyko, — tai reiškia, kad visi žydai ir ne žydai, kurie mūsų, Žeromo arba manęs, laukia, kurie mus pažįsta ir pasitiki mumis ir niekuo daugiau, gali atvykti į sutartą vietą nieko nerasti, pasiduoti panikai ir galbūt leistis suimami. Tai reiškia, kad jei kas nors kitas, o ne Žeromas ar aš paskirs jiems naują susitikimo laiką ir vietą jie gali pamanyti, jog tai spąstai, ir neateiti. O kadangi Žeromas nebegali grįžti į Paryžių nes dabar jo tikriausiai visur ieško, vadinasi... vadinasi, aš ten važiuosiu pati. Aš ateisiu į sutartą vietą kad juos perspėčiau ir susitarčiau dėl kitų susitikimų ir dėl kito ryšininko. Taip. Štai ką visa tai reiškia. Aš turiu vykti į Paryžių pati šiandien, vėliausiai rytoj. Policija manęs nepažįsta, gestapas taip pat, aš niekad nieko nepadariau, aš niekuo nerizikuoju, — pridūrė ji ir šyptelėjo, nes Šarlis išbalo.