Франсуаза Саган - Netekęs vilties

VIII SKYRIUS

Oras, kaip ir jo nuotaika, kitą rytą subjuro. Šarlis pabudo nuliūdęs, nustebo dėl to ir kiek pagalvojo, norėdamas prisiminti kodėl. „Ponia šįryt labai anksti išėjo, pone Sambra“, — telefonu pranešė jam durininkas teatrališku balsu, ir Šarlis, jei nebūtų buvęs toks susikrimtęs, tikriausiai būtų pastebėjęs visus jo atspalvius. Tas „ponia“, be to, vien „ponia“, o ne „ponia Sambra“, kaip įprasta ironiškai ir sąmokslininkiškai nuskambėjęs durininko lūpose, reiškė susižavėjimą, netgi pagarbą Alisai, kurią jis intuityviai suprato esant aukštuomenės moterį, nepaisant to, kad tokie klientai čia apsistodavo retai. Tame „šįryt labai anksti išėjo“ slypėjo abejonė, nerimas ir net pašaipa. Paprastai pernelyg nusikamavusios ar pernelyg įsikarščiavusios pono Sambra damos išeidavo iš jo kambario po jo. Galiausiai tas „pone Sambra“, pakilus ir net pompastiškas, reiškė gailestį, būsimą susitaikymą su pralaimėjimu ir dėl visa ko išankstinę užuojautą, apgailestavimą dėl nebesančios praeities. Žmonės gerbia nelaimę, bet labai sunkiai atleidžia už sėkmę; kitų laimės niekas negali ilgai pakęsti, ir visas Šarlio didžiadvasiškumas buvo bejėgis prieš žvairą durininką. Kita vertus, ne viskas, ką jis leido suprasti, buvo netiesa: Alisa derėjo žavėtis, o Šarliu — abejoti, taip pat jį užjausti. (Dažnai panašiai atsitinka pernelyg drąsiai komentuojant faktus: ar tos pastabos būtų istorikų, ar laikraščių liežuvininkų, durininkų, ar žmonių iš aukštuomenės, jose visuomet yra kažkas panašaus į tiesą, bet, aišku, ne pati tiesa, kuri, kaip žinoma, susideda iš niuansų, antraip, kaltindami Kolą Porterį, kad jis, sukurdamas savo „Night and Day“, nuplagijavo Penktąją Bethoveno simfoniją — do, re, do, do, do, re, do, re, — visi būtų teisūs arba, žinoma, visi klystų.) Vienintelė klaida, kurią padarė durininkas, stambi klaida buvo tas žvalumas jo balse, leidęs įsivaizduoti lengvabūdę, linksmą moterį trumpu sijonėliu, bėgiojančią po Paryžių ir besimatuojančią brangenybes ar kailinius. Tai buvo netiesa: Alisa labai blogai miegojo, ją kankino košmarai, ji bijojo; ir veikiau skubiu, o ne žvaliu žingsniu ji išbėgo galbūt pasitikti savo likimo. Vis dėlto ji labai tiksliai laikėsi Žeromo nurodymų: po pirmojo susitikimo, neįvykusio dėl Šarlio kaltės, ji paskambino vienam kitos grupės ryšininkui, susisiekė su kitu, kol galų gale pavyko rasti vieną pogrindininką, Žeromo draugą, kuriam ji viską paaiškino. Buvo sutarta, kad jie pasimatys rytojaus dieną visai netoli nuo susitikimo vietos tam, kad ji galėtų, jei neiškils netikėtų kliūčių, jį atsivesti ir pristatyti tiems, kurie jų laukia. Žinoma, su visais tais žmonėmis, susibūrusiais čia į grupes, po nesibaigiančių nelaimių, beprasmiško blaškymosi po liepsnose skendinčią Europą, su tais pakrikusiais nervais ir dažniausiai sudaužytomis širdimis žmonėmis nepakako būti tvirtai: reikėjo būti geležinei; ir Alisa pirmiausia abejojo, ar išdrįs iki ten nueiti, be to, ar įstengs juos įtikinti, kad jie privalo išvykti. Be Žeromo šis jos pasirodymas dar labiau išgąsdins, sukels dar didesnį nepasitikėjimą visų tų žmonių, kurie jį pažinojo, su kuriais jis bendravo, bet kurie matė Alisą šalia jo greičiau kaip draugę nei kaip bendražygę.

Atėjusi į susitikimo vietą ji triskart apėjo didžiulį kelis namus jungiantį pastatą, užsuko į vaistinę ir nusipirko nagų lako, ne dėl to, kad jai kaip tik jo ir reikėjo, bet todėl, kad pati galimybė paskutinę akimirką nusipirkti tokį menkniekį, kurio, beje, galbūt niekada nebeprireiks (nes kam rūpės jos lakuoti nagai, jei ji stovės prie stulpo užrištomis akimis), pati galimybė grįžti į lengvabūdišką praeitį ją nuramino. Ryžtingu žingsniu ji pasuko trisdešimt ketvirtuoju numeriu pažymėto namo link ir pastūmė vartus. Ji atsidūrė pailgame kieme su durimis iš abiejų šonų, kurio gilumoje švietė Paryžiaus saulės nutviekstos aguonos, keletas lauko gėlių, pasodintų čia kokios nors poetiškos durininkės. Alisa lėtai prisiartino prie šio vargano darželio, kuris jai pasirodė nuostabus, pats gražiausias paveikslas, lyg vienas iš labiausiai vykusių Muitininko Ruso tapybos darbų, nes jai vaidenosi, kad jei ne iš vienų, tai iš kitų durų tuoj tuoj iššoks priešais ją vienas tų vyrų su peiliu už diržo ir išplėstomis akimis akmeniniais vyzdžiais, kurie jai pradėjo sapnuotis naktį. Priėjusi prie to darželio ji nesusilaikė nepasilenkusi ir nenuskynusi vienos aguonos apvogdama švelniąją durininkę, apvogdama visą pasaulį, apvogdama mirtį. Tada pabeldė tris kartus, paskui du, paskui vėl tris į nedideles medines duris, ant kurių keturiais smeigtukais buvo prisegtas lapelis su nuomininko pavarde: „Ponas Migonas“. Niekas neatsiliepė, ir ji pabarškino antrą sykį, paskui trečią, žinodama, kad toks yra sutartas ženklas, bet vis tiek pykdama, kad jai neatidaro, ir iš įpročio, labai seno prieškario laikų įpročio, ji pabeldė smarkiau. Durys atsivėrė taip staiga, kad ji net šoktelėjo atgal. Šitaip audringai ją sutiko mažas žilas žmogelis su apvaliais akinukais; jis jai žemai nusilenkė, prisistatė kaip ponas Migonas, šio buto nuomininkas, nusišypsojo ir kairės rankos mostu paprašė užeiti vidun. Ji peržengė slenkstį ir išvydo tuos, kurių atėjo išgelbėti, veikiau — apsaugoti nuo mirties. Jų buvo aštuoni, ne, dešimt, ne, dvylika: ji nebegalėjo jų suskaičiuoti, ir jos žvilgsnis bėgiojo nuo vienos žmonių grupelės prie kitos. Tai buvo dvylika nebylių asmenų, nenusakomos lyties, amžiaus ir veido, — taip baimė, troškimas išgyventi, kančia ir siaubas juos buvo išsekinę. Tai buvo patys baisiausi ir kartu patys gražiausi Alisos kada nors matyti veidai. Vieną akimirką ji vos neatsiklaupė, norėdama nuolankiai, ilgai prašyti jai atleisti, už kiekvieną savo brolį ariją tariamą ariją kiekvieną kurie Prancūzijoje, Vokietijoje ar kitur laikė juos antrarūšiais žmonėmis. Įgimtas drovumas ir savimeilė ją sulaikė, ir gerai, nes jie atsisuko ar pakėlė į ją galvas žvelgdami pagarbos ir visiško pasitikėjimo kupinomis akimis.

— Jūs mane atsimenate? — paklausė ji. — Aš esu Žeromo žmona.

Ji pasakė „žmona“ ir pati nustebo, kad šitaip miesčioniškai apsidraudė, bet taip pat suvokė, kad tai vienintelis būdas juos šiek tiek nuraminti. Ir kad net dabar, kai viskas aplinkui iro, viskas griuvo, visos visuomeninės normos, žmogiški santykiai, susitarimai, tabu ir kriterijai ėjo velniop, kai žodžiai „padorumas“ ir „garbė“ buvo nebevartojami, nebesuprantami ir tiek pat naudingi moteriai kiek kareiviui gėlytė šalme, ji suprato, jog šiems žmonėms vis dėlto bus ramiau, jei jie manys, kad ji — Žeromo žmona, o ne meilužė.

— Aš ir nežinojau, kad Žeromas vedė! Kaip aš džiaugiuosi! Kaip jis laukė tos dienos, kad jūs žinotumėt! Jis man tiek daug pasakojo apie jus, Alisa, man ir Žanui Pjerui.

Taip kalbėjusi jaunutė labai graži moteris parodė savo vyrą aukštą ir ploną ir Alisa prisiminė, kad Žeromas jai sakė, jog jis — geriausias Paryžiaus architektas.

— Bet kur ponas Žeromas? — paklausė stora moteris, pripuldama prie jos ir tempdama už rankų tarsi taip jos žodžiai būtų skambėję dvigubai svariau — du mažylius, tikrai sergančius, sprendžiant iš varvančių nosių. — Jis žadėjo išgelbėti mano vaikus! Kad tik juos išgelbėtų! O aš galiu ir numirti!.. — baigė ji susmukdama ant kėdės, apsiašarodama ir, atrodo, priversdama nejaukiai pasijusti savo draugus, abu mažylius ir šeimininką.

— Nusiraminkite, — tarė Alisa maloniu, bet griežtu, valdingu tonu, nė iš tolo neatspindinčiu tikrųjų jos jausmų, — nusiraminkite, ponai, jums buvo pažadėta nepalikti jūsų bėdoje, mes čia tam ir esame. Žeromas dabar dalyvauja labai svarbioje operacijoje, todėl įpareigojo mane jumis pasirūpinti. Mes pakeitėme operacijos planą, kad jums nieko blogo neatsitiktų. Po poros minučių aš išeisiu atvesti ir jums pristatyti kitą ryšininką, jei jūs neprieštaraujate. Tai va. Dabar visiems viskas aišku? Visiems ramu?