Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Ji visiems šypsojosi, ypač tai jaunai moteriai, kuriai Žeromas tiek daug pasakojo apie ją, apie jų galimas vedybas; keistuolis tas Žeromas, juk žodžio neišpeši, o čia, su kita moterimi, žiūrėk, toks atviras ir, pasirodo, kupinas vilčių. Ji neįsivaizdavo savęs ištekėjusios už Žeromo nei, beje, ir už ko nors kito. Kaip keista... Ką ji čia veikia, ką reiškia visas tas vaidinimas, ko ji čia sėdi šalia to darželio su aguonomis, su ta moterimi, kuri kalba apie Žeromą kaip apie jos vyrą, su tomis moterimis ir tais vaikais, kuriuos nežinia kas nori nužudyti? Ką reiškia šitas kliedesys? Viskas sukosi jos galvoje, viskas buvo per daug nerealu, jai linko pakinkliai. Jaunoji moteris, matyt, tai pastebėjo, nes greitai atnešė jai kėdę ir, uždėjusi ant pečių rankas, paklausė:

— Jūs tikriausiai labai pavargote? Aš esu Lidija Štraus. Žeromas jums tikriausiai pasakojo apie mus.

— Žinoma, žinoma, — atsakė Alisa karštai meluodama ir užmerkdama akis.

— Jūs tikriausiai mirštate iš nuovargio, o mes čia sėdime, žiūrime į jus ir net nesusiprantame pasiūlyti ko nors išgerti! — apgailestaudamas sušuko senasis ponas Migonas.

Jis nutipeno prie indaujos ir ištraukė iš ten butelį seno vyno, sprendžiant iš jį dengusio dulkių sluoksnio, senesnio už jį patį.

— Susidaužkime.

— Puiki mintis, — tarė Alisa. — Susidaužkime! Žinote, sunkiausia jau praeity. Viskas kuo puikiausiai susitvarkys, svarbiausia, kad mes čia šiandien susitikome, — baigė truputį pasvirdama į priekį.

Ir padėjo galvą ant stalo kaip žmogus, kuriam jau viskas vis vien: ji buvo per daug įsibaiminusi, ji tai suvokė, ji jautė, kad visas jos kūnas glemba, plaukai stojasi piestu, jautė, kaip nematomos rankos nuo jos diria odą, jautė, kad tuoj apalps — čia pat, po sekundės.

— Dieve mano, — šūktelėjo Lidija, — Žanai Pjerai, padėk man...

Jie pakėlė ją nuo salo, apšlakstė vandeniu kaktą, storoji moteris plekšnojo jai per rankas, o abu apsisnargliavę vaikiukai su užuojauta žiūrėjo į ją. Ne, jie nebuvo nei gražesni, nei blogesni, nei piktesni už kitus, žmonės kaip žmonės; jie buvo tokie kaip ji, tik galbūt ne tokie juokingi ir tikrai nedalingesni už ją. Ji nejučia šyptelėjo. Ir, jos nuostabai, vienas po kito jie visi ėmė juoktis, iš pradžių tyliai, paskui truputį garsiau, po to gal net per garsiai: nes gerasis ponas Migonas, palikęs butelį su stikliukais, atskubėjo į kambario vidurį, pasistiebė ant pirštų galų ir pakėlė rankas virš galvos, maldaujančias rankas, lyg dirigentas, prašydamas muzikantus tuojau pat nutraukti koncertą.

Oras išliko bjaurus ir dieną; praūžus lietui taip greitai pasirodydavo saulė, šešėlių ir šviesos ruožai taip staiga keitėsi ant šaligatvių, kad visas Paryžius atrodė lyg būtų įsikūręs milžiniško zebro šešėlyje. Kur jis tai buvo skaitęs? Meilė pavertė jį perbalusiu širdžių ėdiku ir prastu poetu.

Oficialiai Šarlis atvyko į Paryžių tam, kad padėtų sugrįžti į tėvyne vienam iš savo inžinierių, karo belaisviui Vokietijoje. Jis ėjo iš vieno kabineto į kitą, susiraukęs ir nekantrus, bet taip kur kas geriau nei paprastai sekėsi tvarkyti reikalus, ir jis įsiuto, kai tai suprato. Jei dabar turi loti kaip šitie teutonai ir kartu su jais sumušinėti kulnimis, norėdamas viso labo ramiai dirbti savo fabrike, tuomet Žeromas teisus: reikia varyti šituos pasipūtusius rėksnius lauk iš mielosios Prancūzijos. Beje, kad ir ką jis ten būtų paistęs prieš trejetą dienų, matyti tuos kareivius, tuos pasiuntinius, tuos sargybinius tai čia, tai ten užplūdusius gatves, būdeles ir ministerijų koridorius, darėsi vis sunkiau pakenčiama. Prie to negalėjai priprasti, tai vis labiau badė akis, erzino ir žeidė savimeilę. Šarlį slėgė ne tiek įgimta vokiečių arogancija, kiek jų apsimestinis mandagumas. Kad ir kaip ten būtų, ar pats jų būdas, ar vien jų uniforma skleidė kažką tokio, kas vertė jį apsipilti prakaitu ir išeiti iš jų kabinetų visai be jėgų, nors šiaip jau jis nebuvo iš tų, kurie labai prakaituoja. Paprasčiausia belaisvio grąžinimo į tėvynę, jo paankstinto išlaisvinimo istorija negalėjo pateisinti tokios savijautos. Piktas ir pavargęs jis grįžo į viešbutį. Jei ir toliau taip viską ims į galvą, jis irgi pradės lakstyti Dofinė laukais su medžiokliniu šautuvu drauge su jaunesniais už save padaužom. Tai išsižiotų ir fabriko darbininkai, ir akcininkai!

Buvo šešios valandos, ir Alisa, žinoma, vėlavo, niurzgėjo sau Šarlis pamiršdamas, kad jei Alisa kam ir skyrė pasimatymą, tai durininkui, ir dėl to gavo teisę šiek tiek užtrukti. Sulaukus pusės septynių, paskui ir be penkiolikos septynių, Šarlio nepasitenkinimą pakeitė nerimas. Tikriausiai ji iškrėtė kokią kvailystę ir, nepaisant visų jos „draugų“, dabar, matyt, sėdi kalėjime saugoma kokio kareiviūkščio; Šarlis prisiminė baisų ledinį vieno sargybinio veidą, gerklėje jam įstrigo kažkoks šleikštus gumulas, ir jis buvo priverstas atsisėsti ant lovos drebėdamas it mergaitė. „Bet kurgi ji? — kartojo jis sau, — ir kas man darosi? — pridurdavo. — Bet kurgi ji? Ir kas man darosi?“ Ir abu klausimai skambėjo beveik taip pat žiauriai. Drebančia ranka jis ėmė degtis cigaretę, kai gretimo kambario durys atsidarė, ir po Alisos kojomis sugirgždėjo grindys. Tuomet Šarlis, giliai atsikvėpęs, krito aukštielninkas ant švarutėlės pagalvės, užsimerkė ir numetė degtuką ant kilimėlio prie lovos. Jis neprisiminė, kad kada nors gyvenime būtų taip išsigandęs nei kad būtų jautęs tokį palengvėjimą; gal ir pirmalaikį, nes gavo atsakymą tik į pirmąjį savo klausimą: dabar jis žinojo, kur Alisa, bet vis dar negalėjo suvokti, kas jam darosi.

Dabar jis tyliai rūkė, abejingas Alisos buvimui už sienos, jos sumanymams, jos likimui, jų likimui. Jautėsi ramus, pavargęs ir su viskuo susitaikęs it senis ir tenorėjo sugrįžti į praeitį ar būti dar šalia motinos, pievoje, už namų ir turėti dešimt metų. Visas jo gyvenimas po to visais atžvilgiais tebuvo nesibaigiantis farsas; todėl jis net pyktelėjo išgirdęs beldžiant į duris. Atsikėlė, atidarė duris, išvydo Alisos veidą, jos žvilgsnį ir apsidžiaugė, kad jis — vyras ir kad jau suaugęs; kartųjį apėmė nepakeliamas bejėgiškumo ir pasipiktinimo jausmas matant, kaip Alisa įeina į jo kambarį ir sugriauna, kaip ir kiekvieną sykį, tą tūkstantį Alisų, sukurtų jai nesant jo atminties, vaizduotės ir geismo, tą tūkstantį tokių prieinamų Alisų. Visos jo gipsinės Alisos blanko ir kėlė nuobodulį gražiosios, gyvosios, vienintelės, brangiosios, nenuspėjamosios Alisos akivaizdoje. „Na, šitoji kada nors vis tiek bus mano!“ — staiga pagalvojo jis nekantriai ir banaliai, kas nebuvo būdingajam, visai nelinkusiam iš aukšto ir su pašaipa žiūrėti į moteris ir negalinčiam pakęsti, kai taip elgiasi kiti vyrai. Bet dėl to jo neėmė graužti sąžinė, jis jau buvo kažkur toli, jis lėkė, pats gerai nežinodamas kur, bet pašėlusiai greitai.

— Jūs gerai jaučiatės, Šarli?

Alisos balsas buvo truputį išsigandęs, neramus. Ji jam nusišypsojo. Bet jis pajuto, kaip jo veido apačia kažkaip keistai trūkčioja ir lūpos įgauna kone skausmingą išraišką, labai panašią į tą bjaurią grimasą, kuri, prieš pasirodant ašaroms, perkreipia tiek suaugusią tiek kūdikių tiek senių veidus.

Jai įėjus jis mašinaliai pakilo nuo lovos, o dabar vėl atsisėdo, pasiūlęs jai Regentystės laikų stiliaus krėslą šalia židinio. Jis sėdėjo atsirėmęs kojomis į grindis, rankas pasidėjęs ant kelių ir buvo panašus jei ne į prasikaltusį, tai bent į susigėdusį mokinuką. Alisą kuriai diena galiausiai baigėsi sėkmingai, staiga užplūdo beribis atlaidumas.