Франсуаза Саган - Netekęs vilties

— Labas vakaras, Šarli! Ar sužinojote ką nors apie savo narsųjį inžinierių?

— Taip, manau, viskas susitvarkys, — atsakė jis tokiu rimtu ir patikliu tonu, kad nei vienas, nei kitas negalėjo nepastebėti, kaip kvailai tai nuskambėjo, ir žiūrėjo vienas į kitą nežinodami, ar Alisa turi nusijuokti, o Šarlis — susigėsti.

— Gerai, — tarė ji, — kas yra?

— Nieko, — atsakė jis atsistodamas ir nevalingai rąžydamasis, tarsi būtų buvęs vienas; ir tarsi iš tiesų būtų buvęs vienas pridūrė: — Nieko, tik aš supratau, kad jūs galėtumėte padaryti mane labai nelaimingą. Ir kad tai neturi reikšmės... kad tai manęs nesustabdys.

— Kodėl tai „neturi reikšmės“? — juokėsi Alisa kiek galėdama meiliau. — Kodėl neturi? Jūs juk sukurtas laimei! Man nepakeliama būtų matyti jus nelaimingą.

— Įrodykite tai, — tarė Šarlis be jokio akiplėšiškumo, netgi graudžiai.

Ir atidarė kambario duris, paskui palaukė, kol ji išeis. Šviesa išsijungė jiems dar nepasiekus lifto aikštelės. Prieblandoje Alisa atsisuko į Šarlį ir nustebusi, beveik išsigandusi, kad jis stovi taip arti jos, atsitraukė. Jis palydėjo šį atsargų judesį tik liūdnoka nugalėto žmogaus šypsena, kuri jau ėmė kelti nerimą Alisai. Jai nereikėjo nei pralaimėjusio, nei nelaimingo Šarlio. Tai ją gąsdino. Tai ją skaudino, tai žlugdė jos viltis. Ji labai greitai, gal net per greitai išmoko apsiginti nuo Šarlio žavesio, nuo geismo, kurį jis jai jautė. Bet tasai nuginkluotas priešininkas jai kėlė neviltį. Nagi iš tiesų ji elgiasi kaip mergaitė! Argi ji neturėtų būti laiminga, matydama, kad jis pagaliau elgiasi protingai? Ir ji suvokė, jog niekad netroško, kad jis būtų abejingas, ir kad tas abejingumas, be to, jai visiškai nepatiktų. Šitas miesčionis, toks aistringas ir toks paprastas, toks patrauklus ir naivus savo vyrišku tiesmukumu, šitas miesčionis, susirūpinęs savo gerove ir savo kortomis, šitas miesčionis žadėjo jai praverti duris į pasaulėlį, kuriame ji iki šiol nebuvo žaidusi — kūniško malonumo pasaulėlį, o taip, šitas miesčionis žadėjo jai nuotykį...

Tamsūs tariamai prabangaus viešbučio koridoriai ir jo nepadorus durininkas, kambariai su didžiulėmis lovomis ir tos galantiškos XVIII amžiaus graviūros, atkeliavusios čia tiesiai iš sendaikčių turgaus, automobilis su atlenkiamu viršum ir gėlėtos supamosios kėdės Formua terasoje, visa ta aplinka, primenanti iš tikrų jų lengvabūdišką, bet apsimetančią lyriška buržuaziją, — visa ta aplinka ją trikdė. Trikdė labiau nei ta, kurioje jai teko gyventi anksčiau, prašmatnesnėje ir natūralesnėje; tai buvo tas prašmatnumas, kokį tik daug pinigų gali suteikti prabangai, ir tas natūralumas, kokį tik daug pinigų gali suteikti gamtai. Tas prašmatnumas, kai pasirūpinama, kad viešbučio koridoriuje būtų galima prasilenkti, kad aplinkui dvelktų akies nerėžiantis santūrus originalumas, kad kilimai būtų platesni už lovą, o pievos — visiškai tuščios, kad limuzinai būtų pasiruošę vežti nepažįstamus keleivius į paplūdimį, kuriame nėra žmonių; iš tikrųjų, jei reikėjo nemažų pinigų, norint patraukti lankytojus, tie pinigai turėjo būti pasakiški, kad jie apie juos pamirštų. Ji nebuvo iš tos pačios aplinkos kaip Šarlis ir galvojo apie tai pirmą kartą; beje, buvo pats laikas — pačiame karo viduryje ir viešpataujant baisiam skurdui — į tai atkreipti dėmesį. O dėl Žeromo, tai ji niekada apie tai negalvojo, bet tik todėl, kad Žeromas nepaisė išorinių požymių — nei savo aplinkos, nei kitų. Jei ji bent akimirką būtų pasvarsčiusi apie šiuos dalykus, būtų pagalvojusi, kad gali nusivesti Žeromą visur, o Šarlį, ko gero, ne... Ir vis dėlto jai patiko Šarlio plaukų kuokštas vėjyje, jai patiko jo išdidumas, kai jis stovėdavo šalia savo automobilio, jo pasitenkinimas užsakant jai viešbutį ir netgi pasididžiavimas vilkint savo siaubingą per liemenį aptemptą švarką. Argi buvo svarbu, kad tai, ką jis mėgsta, yra gero ar prasto skonio, nuo tada, kai jis ją pašėlusiai myli... Ir štai dabar jis pasiryžęs nieko nebemylėti ir kentėti dėl jos. Tai buvo likimo klaida... jei tik ne apgaulingas širdžių ėdiko manevras. Kad ir kaip ten būtų, ji ilgai neatsikalbinėjo, kai, paslaptingai pasikuždėjęs su savo bjauriuoju bendrininku iš priimamojo, jis jai pareiškė, kad jie eina pietauti „į smuikus“. Ji sutiko net nueiti ir susiieškoti lagamino dugne čia pat persiūtą vakarinę suknelę gilia iškirpte, kokios patiko Šarliui, ir ja persirengti; tuo tarpu jis pats, pakvaišęs iš džiaugsmo ir pamiršęs savo graudų likimą, spraudėsi į geriausio Valanso siuvėjo pagal užsakymą siūtą smokingą.

IX SKYRIUS

„Legionas“, esantis Beri gatvėje, jei tikėtum viešbučio durininku ir Paryžiaus laikraščių gandais, buvo madingas naktinis kabaretas. Geras orkestras ten griežė įvairias melodijas, o puikus smuikininkas, kuris sakėsi esąs vengras, nors tikrų tikriausiai buvo čigonas, tik nežinia kodėl užsispyręs tai neigė, spaudė ašarą. Tuometinės įžymybės, kino, teatro, literatūros ir spaudos žvaigždės čia lankėsi reguliariai, tarytum būtų privalėjusios pasitvirtinti jų aukštą įžymybių reputaciją liudijančius pažymėjimus. Aukščiausio rango vokiečių karininkai čia atsivesdavo savo „nukariautas“ prancūzaites, ir, muzikos liūliuojama, visa Paryžiaus grietinėlė čia nuostabiai leido vakarus. Norint gauti laisvą vietą paskutinę minutę, reikėdavo pakloti šiokią tokią sumelę, bet Šarlis, ir taip iš prigimties išlaidūnas, būtų atidavęs paskutinius marškinius, kad galėtų pašokti su Alisa, kad keletą akimirkų palaikytųjų savo glėbyje, kad jaustųjų stovint priešais jį, kad vedžiotų ją pagal savo širdies ritmą ir tik paskui pagal tą, kinį groja orkestras. Jis apie tai svajojo.

Jis apie tai svajojo, bet kai pamatė Alisą, nulipančią iš savo kambario su vakarine suknele tokios pat melsvai pilkos spalvos kaip ir jos akys, prigludusią prie pat kūno, apnuogintu tik vienu pečiu ir viena ranka, jo sapnas tapo dar aiškesnis, net per daug aiškus; jį apėmė žvėriškas, brutalus, beveik skausmingas geismas, kuris bukino ir kurį kiekvienas Alisos žodis, kiekvienas gestas, kiekvienas žvilgsnis, rodėsi, paaštrina dvigubai. Į naktinį kabaretą jis įėjo kaip nebylys ir nusekė tarp staliukų metrdotelį už Alisos nugaros. Balsai, juokas, muzika, krištolas, vokiečių uniformos, smokingai, moterys tebuvo nereikšmingos ir triukšmingos dekoracijos, abstrakčios dekoracijos, sustatytos bet kaip aplink vienintelį realų ir apčiuopiamą šio vakaro atributą: Alisą, einančią priešais jį, Alisą, sėdinčią priešais jį, Alisą, kurią, jei jinai jam dar ilgai nepasiduos, ko gero, artimiausiu metu teks paimti jėga.

Jis drebėdamas atskleidė valgiaraštį ir pakėlė į ją tokį persimainiusį ir išbalusį veidą, kad ji ir vėl sunerimo.

— Jums ką nors skauda, Šarli?

O kadangi jis kažką sumurmėjo nevykusiai atsiprašinėdamas, ji ir vėl jį pamiršo, irgi mėgindama įveikti nerimą, ne tokį kūnišką, bet taip pat staiga ją apėmusį kaip ir jį. Ji ėmė nekęsti šitos vietos, baimintis likti čia. Prie gretimo staliuko, tiesiai už Šarlio nugaros, sėdėjo du vokiečių karininkai, žvilgčiojantys į merginas ir labai tylūs, palyginti su kitais jų tėvynainiais. Jie kalbėjo gana rafinuota vokiečių kalba, kiek ji galėjo spręsti iš to, ką nugirdo ir, kilstelėjusi galvą, pamatė, kad jie abu visai gražūs, kad jų žvilgsnyje neatsispindi nei arogancija, nei panieka ir kad jei jie ir nuobodžiauja, tai vis dėlto kultūringai.

Šarlio žvilgsnis, priešingai, atkakliai vengė josios žvilgsnio jau beveik visą valandą, tiesa, nuo tada, kai jie persirengė.