Франсуаза Саган - Netekęs vilties

— Jums taip nepatinka mano suknelė? — paklausė ji šypsodamasi, beveik nuoširdžiai, nes jau seniai nesijautė taip geidžiama. O kadangi Šarlio veide atsispindėjo pasipiktinimas tokia prielaida, ji tuoj pat pridūrė:

— Jūs nebekalbate su manimi nuo tada, kai apsivilkau šią suknelę, vadinasi, ji jums nepatinka.

— Ji man per daug patinka, — šiurkščiai atrėžė Šarlis. — Paklausykite, Alisa, aš elgiausi kaip idiotas, aš tai žinau, aš nepripratęs prie moterų, na, prie tokių moterų kaip jūs, ir nepripratęs būti jas įsimylėjęs, — pridūrė jis pamėgindamas nusijuokti ir pakeldamas prie lūpų baltojo vyno taurę, penktą per dešimt minučių, bet neatrodė, kad ši būtų suteikusi jam didesnį palengvėjimą nei anos keturios.

— Bet juk jau buvote įsimylėjęs? — paklausė Alisa taip pat nusišypsodama, tik šįkart priverstinai, nes į ją įsmigo ir jos nepaleido vokiečių karininko žvilgsnis.

— Na, taip, žinoma, — atsakė Šarlis, — bent jau aš taip manau, bet tai manęs negąsdindavo.

— Nes būdavote tikras, kad pasieksite savo? — paklausė ji.

Jos balse nuskambėjo švelni ironija, kuri staiga nuliūdino Šarlį. Ji iš tikrųjų laikė jį kaimo vištų gaideliu.

— Žinoma, ne dėl to, — sausai atsakė jis. — Aš nebūdavau tikras, kad į mano meilę bus atsiliepta. Kas gali būti tuo tikras? Bet būdavau įsitikinęs, kad galiu labai greitai pabėgti.

— O dabar pabėgčiau aš, tiesa? — paklausė Alisa, pavartodama tariamąją nuosaką, kurią jis palaikė būsimuoju laiku, artimiausia ateitimi — ji tai suprato iš jo akių — ir nevalingai padėjo savo ranką ant jo rankos.

— Aš išvykčiau, net jei jus mylėčiau, Šarli, aš privalėčiau išvykti, ir jūs tai žinote.

— Visai ne, — ryžtingai atrėžė Šarlis. — Jei jūs taip pat mane mylėtumėte, jūs neišvyktumėte. Negaliu patikėti, kad moteris meilytų teikti pirmenybę idėjai, o ne vyrui! Priešingai galėtų būti, nes vyrai yra kvailiai; bet tik ne moterys, ne!

— Jūs klystate, — tarė ji, bet pašnibždomis, nes tas karininkas nuo gretimo staliuko atsistojo ir pasuko jų link. Jis sustojo priešais ir pasilenkė.

— Ar galėčiau pakviesti jus šitam šokiui? — paklausė jis su švelniu akcentu ir nepaprastai mandagiai.

Šarlis žiūrėjo į jį apstulbęs. Iš tiesų orkestras grojo, ir žmonės šoko, o jis to net nepastebėjo; jis taip pat atsistojo.

— Ponia atėjo su manimi, — griežtai tarė jis. Karininkas pasisuko į jį ir įdėmiai nužvelgė. Tai buvo gražus, šviesus vyras, liūdno, bet malonaus veido, ir Šarlį apėmė noras užvožti jam, kaipmat grąžinęs jam sugebėjimą orientuotis aplinkoje. Stojo tyla, kurios metu Alisa taip išbalo, jog, rodėsi, tuoj apalps.

— Jei ponia atėjo su jumis, — pakartojo karininkas, — tai puiku. Norėčiau pažiūrėti, ar jūs jos vertas. Jūsų tėvynainiai kartais sutinka leisti pašokti su jų draugėmis; labai prašau atleisti, ponia, — tarė jis linktelėdamas Alisai ir apsisuko.

Šarlis atsisėdo nustebęs ir truputį nusivylęs. Jis metė akį į Alisą, kuri vėl paraudo ir pažvelgė į jį šypsodamasi.

— Jis visiškai teisus, — tarė jis, — eime pašokti. Aš jūsų net nepakviečiau.

Vos sulaukęs to amžiaus, kai jau galėjo sukiotis šokių aikštelėse, Šarlis buvo laikomas jei ne puikiu šokėju, tai bent jau nuostabiu partneriu. Jo judesiai buvo greičiau įkvėpti, o ne grakštūs, energingi ar techniški; jis vengė susidūrimų, nedarė sudėtingų žingsnių, jis šoko labai akivaizdžiai stengdamasis, kad būtų patogu ir malonu partnerei, o ne trokšdamas pavergti publiką. Bet labai galimas daiktas, kad Alisa nežinojo apie tokią jo reputaciją, ir jis visiškai nebuvo tikras, kad jai tai bus priimtina. Jis kluptelėjo ją apkabindamas ir toliau šoko laikydamas ją atokiau nuo savęs, ištiesęs rankas, nenatūraliai įsitempęs ir apgailėtinas. Jis kvėpavo pro burną švokšdamas ir vagojo aikštelę kaip senas artojas iš kairės į dešinę, iš vidurio į kraštą, kantriai, tai greičiau, tai lėčiau, pagal orkestro tempą. Alisa pamėgino per pirmąjį tango padaryti judesį, kurį, manoma, sugalvojo argentiniečiai, ji net truputį atsilošė atgal ant Šarlio rankos, bet nustebusi, o paskui ir išsigandusi pamatė, kad jis lenkiasi prie jos, apstulbęs linksta kartu su ja, ir jie abu neparvirto tik dėl to, kad ji stebuklingai greitai atsitiesė. Nuo šiol ji nusprendė neeksperimentuoti ir nuolankiai žingsniavo įstrižai aikštelės taip, kaip vedėjos kavalierius.

Jie jau sukorė taip kokius penkis ar šešis kilometrus, pamanė ji kartkartėm nusišypsodama po staigių Šarlio posūkių: jis aiškiai negalėjo pakęsti nė menkiausių kliūčių savo kelyje. Tas priverstinis žygiavimas ne juokais jai nusibodo, ir Alisa pakėlė akis į Šarlį: jis švilpavo „Rožinių vyšnių ir baltų obelų“ melodiją tuo tarpu orkestro smuikai, net drebėdami, jau gal dešimtą kartą atakavo, Aš vienišas šį vakarą“. Norėdama atkreipti to įsijautusiu kurčnebylio dėmesį, ji sugriebė jį už rankovių ir sukryžiavo ant grindų savo batelius. Šarlis pasižiūrėjo į ją išsiblaškęs, lėtai liovėsi judėjęs ir sustojo kaip įbestas pačiame aikštelės viduryje (o kelios poros, jau jo apstumdytos ir akivaizdžiai priešiškai nusiteikusios, pervėrė juos piktais žvilgsniais).

— Ką jūs pasakėte? — paklausė Šarlis. — Nenugirdau.

— Aš sakiau, — šaukė Alisa, norėdama perrėkti šėlstantį orkestrą — kad jei po vieno iš jūsų sukinių mes išsiskirtume, tai susitiksime prie mūsų staliuko, gerai? Ką pasakysite?

Šarlis rimtai pakinkavo galva. Jis negirdėjo, ką jam sakė Alisa. Jau beveik pusvalandį stengėsi nuslėpti nuo jos juokingą ir varginantį savo nepaklusnaus kūno nerangumą neparodyti, kad jaučiasi kaip licėjaus auklėtinis, suglumęs prieš šią subtilią moterį. Jis jautėsi šlykščiai ir juokingai. Aišku, šis vakaras, kaip ir likusios jų kelionės dienos, bus tikra katastrofa.

Iki šiol jis rūpestingai apžiūrėjo visas kabareto sienas nedrįsdamas nuleisti akių ir pažvelgti į tą ramų, patiklų, pakeltą į jį veidą. Jis metė į ją staigų žvilgsnį it pabaidytas arklys, paskui nusuko jį kvailai visa burna šypsodamasis į orkestrą.

— Nesuprantu, — sumurmėjo jis, — jums nepatinka mano sukiniai? Dabar taip turbūt nebešokama?

Alisai ėmus kvatoti, jis aiškiai nustebo. Ji paprasčiausiai nebeišlaikė ir dabar springdama, įbedusi galvą jam į krūtinę vapsėjo:

— Aš pajuokavau, pajuokavau. Sukiniai? Dieve mano, aš pajuokavau, Šarli! Kokie sukiniai?.. Mes žygiuojam skersai ir išilgai šitos aikštelės štai jau penkiolika minučių!.. Patikėkite, tai buvo tik ironija. Argi tai sukiniai, Dieve mano!

Ji taip smarkiai ir taip gražiai kvatojo, kad Šarlis staiga irgi atsileido ir ėmė juoktis, tik nervingai ir su palengvėjimu. Nė nepasitarę jie grįžo prie savo staliuko ir suvirto į krėslus. Nė vienas gerai nežinojo, ko juokiasi kitas, bet jie juokėsi patys iš savęs, iš tų dviejų nevykusių ir abiem bjaurių dienų. Jie juokėsi dėl to, kad buvo kartu, o Šarlis ypač todėl, kad vėl jautėsi savimi, Šarliu Sambra, laimingu žmogumi. Iš tiesų jis pyko ant be reikalo išsigandusio ir nusižeminusio Šarlio, koks jis ką tik buvo. Tarsi būtų širdęs ant visai nepažįstamo žmogaus. Tą apmaudą lydėjo dar ir neaiškus nerimas. Nors dabar jis mąstė blaiviai, jo juokingas ir įbaugintas antrininkas galėjo — bet kada, bet kaip, bet kur — grįžti, pasirodyti ir užgrobti jo vietą.

O kol kas kitoje stalo pusėje kaip vaikas juokėsi Alisa. Žinoma, kaip geidžiamas vaikas, bet vis dėlto vaikas, kurią kaip vaiką jis turėjo kuo nors nustebinti. Ir keista — pagaliau pamiršęs savo vyriškumą Šarlis vėl pasijuto esąs vyras. Jis gėrė, šoko, dainavo, glostė Alisos petį, skruostą, plaukus. Žodžiu, jis meilinosi visais įmanomais būdais ir su didžiausiu įkarščiu, praeities ir dabarties pamokoms iškylant prieš akis ir diktuojant, kaip elgtis. Ir Alisa linksminosi kartu su juo. Ji buvo šiek tiek apsvaigusi, rėmėsi į jį šokdama, jos akys buvo išsiplėtusios, o lūpos pabrinkusios nuo alkoholio. Ji greitai bus jo, šį vakarą arba kurį kitą, jei jis vėl nepateks į savo paties juokingų ir aistringų polėkių spąstus, jei nepamirš, kad ji — moteris, kaip ir visos kitos, ir kuriai, be to, jis ne taip jau labai nepatinka, kaip pasirodė per šias dvi paras.