Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Abudu kareiviai, taip pat pasišiaušę po grumtynių, iš kurių vienam po akimi jau pražydo mėlynė, laikė Šarlį už pečių. Jie dar stipriau jį spustelėjo, ir jis atmerkė akis. Atgaudamas sąmonę jis pamatė Alisą ir nevalingai jai šyptelėjo, paskui pastebėjo kapitoną už stalo ir susiraukė kaip mokinys prieš direktorių. Ši scena kažkokia juokinga, pamanė Alisa, kažkokia nereali.

— Tai ką, — tarė kapitonas prisiartindamas prie Šarlio, — nemėgstam juokų? Mes, ko gero, taip pat žydai? Tuoj pažiūrėsim.

Jis mostelėjo trečiajam kareiviui, šis ėmė juoktis, priėjo prie Šarlio ir, nepaisydamas jo spardymosi ir keiksmų, pradėjo plėšti žemyn jam kelnes. Alisa nusisuko: pikti Šarlio riksmai jai ėjo per širdį ir kėlė neviltį.

— Pažiūrėkite, ponia, ir palyginkite su savo vyru, — tarė kapitonas, o jai nė nekrustelėjus pridūrė: — Jis taip stovės iki ryto, jei norėsite...

Tada ji atsisuko į Šarlį. Jis stovėjo pusnuogis, su nuleistomis žemiau kelių kelnėmis, kareivių atgal atplėštais marškiniais ir švarku. Ji pašaukė jį vardu, taip švelniai kaip galėjo. Sutikusi jos akių vengiantį jo žvilgsnį, ji drąsiai pažvelgė žemiau jo juosmens, paskui labai lėtai pakėlė galvą. Ir pritariamai linktelėjusi, su neslepiama pagarba nusišypsojo Šarliui džiugia, žavinga šypsena, kupina pačių aiškiausių pažadų, šypsena, kuri privertė Šarlį — lygiai kaip ir jo prižiūrėtojus — išrausti ir apstulbti.

Jie išėjo tik paryčiui, po trijų valandų, kai įtakingoji ponia B... laidavo už aukštuomenės ponią Alisą Faja ir kai ministrų kabineto atašė iš Viši, ponas Sambra, laidavo už savo sūnėną, pramonininką Šarlį Sambra. Išėjus iš Sent Ogiusteno kareivinių jiems stebuklingai pasipainiojo fiakras, jie įsėdo į jį ir nuvažiavo iki Rivoli gatvės.

XI SKYRIUS

Grįžtant Šarlis nepratarė nė žodžio. Jis laikė Alisos ranką savojoje ir tempo lugubre švilpavo „Rožines vyšnias ir baltas obelis“ kaip prieš penkias valandas. Penkias valandas! Visa tai vyko tik prieš penkias valandas; Alisa buvo apkvaitusi, bet vis dėlto pakankamai aiškaus proto, kad sulaikytų Šarlio ranką prie savo kambario durų, įsivestų jį ir prisiglaustų prie jo tamsoje tardama: „Miegokime, prašau jus“ švelniu, bet įsakmiu balsu. Pakankamai įsakmiu, kad jis iš pradžių jai paklustų, kaip jis ir pasielgė prieš savo valią, nors valandą prasikankino, bet ir pakankamai švelniu, kad jos neklausytų, kai tik jo kūnas atgaus pasitikėjimą savimi.

Aušra jau seniai nusigręžė nuo jų žydrų patalų; buvo jau įdienoję, kai jis ją pažadino, ar ji suvaidino, kad ką tik pabudo ir pažvelgė į Šarlio akis, vėl kupinas susižavėjimo. Jis gulėjo prisiglaudęs prie jos ir žiūrėjo į ją tiriamu žvilgsniu: prietemoje jos pilkai melsvos akys, jos sušvelnėjusios akys, nedrąsios, bet neprieštaraujančios, jos niekam, taigi ir malonumui neabejingos akys matė jį, Šarlį, buvo mačiusios jį ir davusios sutikimą. Dabar jis žinojo, kad kada nors suteiks jai malonumą, jis tai žinojo ir šypsojosi iš laimės, jis iš anksto džiūgavo. Bet Šarlis per daug mylėjo moteris, kad tam tikra prasme pasiduotų tuštybei; jis niekad negalvojo, kad galėtų patenkinti Alisą nei, beje, bet kokią kitą kiek subtilesnę moterį iš pirmo karto. O ypač bijojo, kad turės mylėti Alisą niekada negalėdamas pasidalinti „tuo“ su ja ir negalėdamas jai apie tai kalbėti. Prieš karą papročiai buvo labai sušvelnėję, ir jei moteris galėjo šalčiau atsiduoti atsitiktinai sutiktam vyriškiui (kaip Alisa jam), tai tebebuvo uždrausta „po to“ kalbėti apie patirtą malonumą, nebent sentimentaliai arba šiurkščiai, — abiejų stilių jis vienodai nekentė. O dėl nepasisekimų ar pusiau nesėkmių, tai jie nebuvo nei pripažįstami, nei juo labiau komentuojami.

Bet Šarlis jau žinojo, kad Alisa, jei dar ir nemylėjo jo „už tai“, vis dėlto mėgo mylėtis. Pavydo priepuolis staiga aptemdė jo, užkariautojo, laimę, jo beprotišką laimę, ir jis paniuro. Kas prieš jį, kas..? Kad ir kaip ten būtų, negailestingai pagalvojo jis nusiramindamas, kad ir kaip ten būtų ne Žeromas suteikė jai pasitenkinimą. Pagalvojo apie tai su panieka ir pykčiu, bet mintis, kad ji galėtų dejuoti glamonėjama Žeromo, jam atrodė tiek pat groteskiška, bjauri, kiek ir neįtikėtina. Vyrai, kaip jau sakyta, kėlė Šarliui pasibjaurėjimų o tarp jų Žeromas buvo pirmas; tas Žeromas, kurį jis pažinojo nuo pat vaikystės, kurį jis pernelyg gerai pažinojo su jo kyšančiais šonkauliais, išstypusiu kūnu ir švelniu blondino plaukuotumu. Ir visi meilės nuotykiai — jų žinoma, buvo ne tiek daug, bet jais jis dažniausiai gyrėsi labiau nei Šarlis — nebūtų jo įtikinę, jog gali būti priešingai. Jis neįsivaizdavo Alisos ir Žeromo kartu. Jis, beje, su niekuo neįsivaizdavo Alisos, bet čia deja, jis susidūrė ne su įsivaizduojamais dalykais, bet su praeitimi. Nuo šios dienos viskas, ką priminė Alisos grožis ir žavesys, viskas, apie ką vertė galvoti ir jo polinkis prie moterų visa, kas jam jau buvo žinoma, visų ką jis ką tik atskleidė, visa tai jį varė iš proto ir kėlė jam nerimą.

O Alisa jau pačią pirmąją naktį suvokė, kad jei ji nesugebėtų padaryti Šarlio nelaimingo — lygiai kaip ir Žeromo, — ji, priešingai, galėtų padaryti laimingą save. Tad verčiau tegu ji bus laiminga.

Apie vidurdienį jis atsimerkęs išvydo atsisukusį į jį miegantį Alisos veidą. Ir jo nuostabą staiga nušlavė laimės antplūdis. Adrenalino ir džiaugsmo proveržis užtvindė jam krūtinę priversdamas trykšti arterijomis, venomis, tvinksėti smilkiniuose, riešuose, kaklu jo paties kraują — tokį greitą, tokį lengvą šįryt ir tokį lėtą, tokį neklusnų vakar „Legione“.

Išsitiesęs ant nugaros, atmerkęs akis, Šarlis skaičiavo ir skaičiavo, kiek kartų pasikartoja lubų ornamento raštas, taip pat painiodamasis kaip ir vakar (o jam regėjos — prieš šimtmetį), kai tą liūdną popietę, skendėdamas nevilty, mašinaliai ėmėsi sudėties veiksmų. O dabar jis šypsojosi šitoms luboms, staiga vėl gera linkinčioms, šitoms luboms, kurios vėl jam priminė jo likimą. Jis būtų vėl nugrimzdęs į laimingą sapną, jei ne Alisa, kuriai pabudus ir sumirksėjus ant jo nuogo peties, jam išlakstė visi miegai. Ji staiga pašoko, atsisėdo lovoje ir pažiūrėjo į jį tokiu pasibaisėjusiu žvilgsniu, kad Šarlis, taip pat sunerimęs, neištvėrė nesusijuokęs:

— Taip! — tarė jis nedrįsdamas pakelti į ją akių. — Taip, mes vienoje lovoje.

Paskutinę akimirką jis pasirinko tą „mes“, kuris skambėjo neutraliau nei: „jūs — mano lovoje“ arba „aš — jūsų lovoje“; abu pasakymai buvo vienodai netinkami tam akivaizdžiam faktui konstatuoti. Ji nepratarė nė žodžio, vis tylėjo, ir Šarlis sutriko: ji nustėro jį išvydusi? Negi vakar ji buvo tokia girta? Gal ji mirtinai ant jo pyko? Gal jis jai buvo šlykštus? Gal ji bjaurėjosi? Gal jis padarė kažką baisaus? Visi šie klausimai sukosi jo galvoje, kol šilkinių ir švelnių Alisos plaukų banga neužliejo jo veido lėta netikėta uždanga, kuri, nors ir keista, nusileisdama paskelbė tęsinį, antrąją jų istorijos dalį. Jis apkabino ją per pečius.

Vėliau, vieną iš tų dvasinės ramybės akimirkų, lydinčių fizinį pasitenkinimą, kai jaučiamės nepaprastai susiję su kitu, bet kartu ir nepaprastai laisvi, vieną iš tų akimirkų — tokių retų — kai protas, atrodo, ilgam pasisemia kūno išminties ir intuicijos ir kai iš tiesų galime paliesti mylimą žmogų ramiai, nedievindami jo ir nesikankindami, priešingai, apimti keisto švelnumo, Šarliui pakako drąsos — ar paprastumo — papasakoti Alisai apie siaubą, kurį prieš tai patyrė.