Франсуаза Саган - Netekęs vilties

— Maniau, kad turėčiau bėgti į savo kambarį, — tarė jis, — kad neturiu teisės likti čia ir siūlytis, primesti tau savo norų ir savo artimumo.

Jis kalbėjo tingiai, sukiodamas į visas puses Alisos riešą, sulenkdamas ranką per sąnarį, žiūrėdamas, kaip juda raumenys, išryškėja venos, džiaugdamasis šiuo netikėtu radiniu, kuris atrodė gražus ir teisėtai jam priklausantis. Alisa nejudėjo. Ji ir pati žiūrėjo į savo riešą, sulenktą rankos gale, lyg į kažkokį svetimą daiktą.

— Tu klydai, — tarė ji. — Norėti, geisti, drįsti — ne gėda. Gėda netrokšti, nebedrįsti, nebenorėti. Perteklius nėra bjaurus; bjauri stoka. „Per daug“ skamba daug padoriau nei „per mažai“. Patikėk manim, aš tai žinau, aš labai ilgai gyvenau jausdama, kad man „per mažai“, ir dar ir šiandien man dėl to gėda.

Jis atvirto atgal ir užsimerkė. Jam atrodė, kad pirmąkart Alisa kreipėsi į jį kaip į žmogų, o ne kaip į suvedžiotoją. Tarp jo ir jos mezgėsi kažkas panašaus į draugystę, draugystę, nuo kurios jis kaip įmanydamas išsisukinėdavo po fizinio suartėjimo ir kurios švelnumo jis negalėjo, nenorėjo vengti šįkart.

— Kodėl tu man tai sakai? — paklausė jis. — Ką tu turi omeny? Tu galvoji apie Žeromą ar savo vyrą, tą Gerhartą?

— Aš galvoju apie Gerhartą, — atsakė ji.

Ji atsisėdo lovoje, sulenkė kelius, apkabino juos rankomis ir padėjo ant jų galvą. Šitaip sėdėdama ji buvo panaši į vaiką ir, kaip ir tada, kaime, kai jam norėjosi užtepti jai ant sumuštinių sviesto, dabar norėjosi pasakyti, kad pamirštų viską, kas buvo, pamirštų tuos vyrus, kurių ji nemylėjo ar mylėjo per mažai, ar kurie ją per daug mylėjo, koks skirtumas!.. Tuos vyrus, kurie, šiaip ar taip, nepadarė jos laimingos ir už kurių nelaimę ji dabar buvo pasiryžusi mielai būti atsakinga.

— Papasakok man, — paprašė jis. — Papasakok man viską, aš noriu, kad tu man viską papasakotum.

Kai tik įžengei į mano namus, aš panorau, kad tu man viską papasakotum; aš norėjau tave nutildyti ir kartu priversti išsikalbėti. Pakalbėk su manim, Alisa, prašau tave, pakalbėk. Tik pirmiausia — ar aš galiu tau sakyti „tu“?

— Jūs galite man sakyti „tu“ ir daryti man ką tik panorėsite, — atsakė ji dviprasmiškai šypsodamasi. — Bet nesupykite, jei aš kurį laiką jums sakysiu ,jūs“. Aš nenoriu jūsų įskaudinti, Šarli, niekada. Jūs turite tai žinoti. Aš nenoriu, kad pasikartotų tai, kas atsitiko Gerhartui.

— O kas atsitiko Gerhartui? — paklausė Šarlis nustebintas savo paties balso aiškumo.

Nes jis nuo pat pradžių nekentė to Gerharto, kuriam užteko įžūlumo ar veikiau niekšiškumo pasprukti, palikti savo kraštą, apsėstą šitų vokiečių, šitų nacistų, šitų šunsnukių, o jame ir savo žmoną; išvykti ramiai ilsėtis į kotedžą ant Misisipės kranto, be abejo...

— Atsitiko taip, — tarė Alisa, — kad aš jo nebemylėjau, o jis mane mylėjo; aš jums, atrodo, pasakojau, aš tau pasakojau, — pasitaisė ji, — kaip su juo buvo elgiamasi. Vieną vakarą... Vieną vakarą aš pamačiau Gerhartą grįžtant namo. Jis atplėšė duris, užtrenkė jas paspirdamas koja ir nuėjo tiesiai į virtuvę. Aš nusekiau iš paskos. Jis buvo labai išbalęs. Atidarė spintelės duris su šiukšlių dėže, iškėlė virš jos savo įrankių lagaminėlį ir iškratė visą jo turinį, viską: švirkštus, vaistus, stetoskopą, tenzometrą, viską, viską, kas jame buvo, išmetė į šiukšlių dėžę šalia lupenų ir atmatų, neištaręs nė žodžio, nieko nepaaiškinęs. Paskui nuėjo į savo kambarį, patį lagaminėlį palikęs koridoriuje, prie savo durų, atidarytą ir apverstą. Manau, kad jis daugiau nebegalėjo. Jis turbūt su neaiškia viltimi laukė paskutinės operacijos, kurią turėjo padaryti kitą mėnesį ir po kurios, jis tai žinojo, jį taip pat būtų išsiuntę mirti. Iš tikrųjų aš manau, kad jis to tikėjosi, — pakartojo ji.

— O paskui? — paklausė Šarlis.

— Paskui pasirodė Žeromas ir ėmėsi viską pats tvarkyti. Nežinau, ar jums tai žinoma, Šarli, bet nuo 1936 ar 1937 metų Žeromas žino viską, kas vyksta Vokietijoje, viską, ką yra padarę nacistai nuo trisdešimtųjų; ir rizikuoja savo gyvybe gelbėdamas žmones, padėdamas jiems išvykti į užsienį ir išvengti paties baisiausio. Dažniausiai jie, be abejo, būna žydai. Su Gerhartu jis susipažino atsitiktinai, sutiko jį Bairoite, jei neklystu, ir labai jį mylėjo. Galiausiai jis įtikino Gerhartą išvykti, sugebėjo jį įtikinti. Vieną naktį mes palikome Vieną su padirbtais pasais lyg kokiame banaliame ir visai neromantiškame filme, ir Gerhartui pavyko pasiekti Lisaboną, o paskui ir Ameriką.

— Ir jūs neišvykote kartu su juo? — paklausė Šarlis, akivaizdžią tiesą paversdamas netaktišku klausimu, atsakymo į kurį Alisa daugiau nemanė vengti. Tai, jog ji jau kartą buvo apkaltinusi Šarlį antisemitizmu, ją pernelyg slėgė, kad ji dabar būtų galėjusi pamanyti, jog taip klausdamas jis turi omeny kažką kita. Jos akyse jis buvo tapęs visiškai nekaltas.

— Ne, — atsakė ji. — Aš neišvykau kartu su juo, mes kaip tik skyrėmės. Dėl to, beje...

Ji nutilo, o Šarlis susimąsčiusiu balsu kalbėjo toliau:

— Taip, todėl jis ir iškratė, visiškai vienas, savo lagaminėlį į šiukšlių dėžę, todėl ir nuėjo visiškai vienas užsidaryti savo kambaryje, palikęs tą lagaminėli koridoriuje. Žinoma. Jūs jo nebemylėjote?

— Aš jo ne... aš nėjo nebemylėjau, aš nebemylėjau nieko, — liūdnai tarė Alisa. — O svarbiausia, aš nebemylėjau savęs, ir tai siaubinga, patikėkite. Aš puikiai žinau, ką vyrai mano apie tokias moterų nervines depresijas; aš puikiai žinau, kad tai atrodo juokinga, kai esi jauna ir turtinga, nebjauri ir ištekėjusi už žmogaus, kuris tau patinka. Aš puikiai žinau, kad neviltis tokiais atvejais atrodo groteskiškai, bet patikėkite...

— Bet aš jumis tikiu! — sušuko Šarlis taip ūmai, kad Alisa krūptelėjo. — Aš visiškai jumis tikiu! Žeromui aš to nesakiau, bet tas dėdė, apie kurį jums pasakojau, Antuanas — jūs pasakysite, kad aš apie nieką negaliu kalbėti nepaminėjęs to dėdės, tai juokinga, bet aš daug ko iš jo išmokau, ir net kartais pats to nenorėdamas, — taigi mano dėdė Antuanas sirgo šita, tąja depresija. Ir tai buvo baisu. Aš manau, kad nuo to jis galiausiai ir mirė, nes nuo bronchito nemiršti, jei laikaisi įsikibęs gyvenimo. Jam tai atsitiko vieną gražią dieną nei iš šio, nei iš to; jis „nuliūdo“, kaip pas mus sakoma. Jo niekas nebedomino, nei draugai, nei oras, nei medžioklė, o buvo jis, patikėkit, prisiekęs medžiotojas. Ir prisiekęs mergišius. Ir dirbti mėgo, be viso to!.. — pridūrė jis apgailestaudamas, tarytum šios vienintelės savybės nebūtų iš jo paveldėjęs, ir tai buvo apmaudu.

Paskui kalbėjo toliau:

— Aš žinau, ką reiškia ši liga, Alisa, patikėkit. Aš jį mačiau, mačiau, kaip jis ištisas valandas žiūri pro langą sėdėdamas savo krėsle. Mačiau, kaip jis nusiminęs gulasi ir nusiminęs prabunda. Ir niekuo negalėjau jam padėti, niekuo, vos begalėjau su juo kalbėtis, jaučiau, kad jį tik varginu, o juk mane vieną jis ir temylėjo. Mačiau jį išsikankinusį, mačiau tyliai priglaudžiantį galvą prie sienos, tyliai, nes jis nebenorėjo net savęs sužeisti. Juk neįstengi nė nusižudyti, tiesa? Ne, patikėkit, Alisa, aš žinau, kas tai yra: jei aš ko nors bijau šiame pasaulyje, tai kaip tik šito — nebemylėti savęs. Ne todėl, kad ypatingai save mylėčiau, — skubiai pridūrė jis, — aš nekreipiu į save dėmesio, palieku save ramybėje, o kartais netgi juokiuosi pats iš savęs.

Jis kalbėjo karštai ir su įsitikinimu, bet paskui prislopintu balsu pridūrė: