Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Prapliupdamas juoku jis ištiesė į priekį dešinę ranką kurią iki tol laikė už nugaros: joje buvo lagaminas. Jis užkėlė jį ant krūvos visokiausių kitų lagaminų ir pasižiūrėjo į Alisą. Ši dėkingai šypsojosi, ir jis sutriko.

— Šiaip ar taip, jūs būtumėte išsiuntusi mane dar kartą — tarė jis juokdamasis, — o kelias pragariškas.

— Vis dėlto jums pavyko jį surasti, — taip pat garsiai tarė Alisa, ir jų kaimynai, iš pradžių susidomėję ir nepatiklūs, bet nuraminti juoko, nusuko akis nuo to atsilikusio ir nerimą keliančio lagamino. O Alisa paėmė laisvą Šarlio ranką ir priglaudė sau prie skruosto. Šarlis, užvertęs galvą užmerkė akis ir staiga pamanė, kad norėtų būti sušaudytas kartu su ja artimiausioje stotelėje. Bet... mirti, kad ir su kuo, jis retai kada troško. Jis prisiminė, kad tai jam buvo šovę į galvą tik vieną kartą kai galanterijos parduotuvės savininko duktė jį paliko dėl vieno mokinio iš pirmosios klasės, kaip tik tądien, kai jam suėjo keturiolika. Kaip keista... Jis niekada nebūtų pagalvojęs, kad laimė galėtų pagimdyti tokias pat svajones kaip ir sielvartas.

Prie demarkacinės linijos tvyrojo pasiutęs karštis, ir vokiečių karininkas, atidaręs duris, pasibjaurėjęs susiraukė, kai išvydo tą nemažą krūvelę prancūzų, susigrūdusių, besikankinančių ir prakaituojančių ant kadaise buvusių pilkų suolų. Jis patikrino kiekvieno jų dokumentus nė nemirktelėjęs. Tai buvo neaukštas juodbruvas vyrukas, iš veido panašus į pietietį, irtai, kad jis nebuvo panašus į tobulą ariją, matyt, jį siutino, nes jis keletą kartų nusikeikė sau panosėje. Jis tiesiog išplėšė iš Šarlio rankų jo leidimą, nusišaipė vokiškai, smakru parodęs Alisos pusėn nužvelgė Šarlį, kuris skubiai papasakojo istoriją apie sekretorę, pernelyg akivaizdžiai melagingą, kad būtų galima tuo patikėti ir, atsainiai bei paniekinamai nusiviepęs, išėjo iš kupė, o visi lengviau atsiduso. Niekas nepastebėjo įsitempusios ir sutrikusios Alisos ir Šarlio veido išraiškos. Kitą kartą jie būtų linksmai ir visai nesivaržydami pasišaipę iš tų netašytų juokų, bet dabar jie pasirodė jiems kaip niekad nešvankūs.

Taigi traukinys pajudėjo, ir atrodė, kad dabar tyčiojasi jis: jis žagsėjo, purtėsi, čia vėl pajudėdavo, vėl sustodavo, ir taip visą naktį tarytum kūrikai ir mašinistai nieko nebūtų galėję jam padaryti. Į Valanso stotį jie atvyko tik paryčiui.

Žeromas laukė jų stotyje atsirėmęs į plataną ir, juos išvydęs, ėmė bėgti jų pasitikti lyg išstypęs studentas, ir Šarliui truputį suspaudė širdį prisiminus senus laikus. Laimė, Žeromas susivaldė ir draugo akivaizdoje pabučiavo Alisą į kaktą. Jis taip švytėjo, kad Šarlis paniuro. Ir vis dėlto jis buvo laimingas, jautėsi keistai laimingas, vėl laimingas, kad pamatys savo pievas, savo namus, savo šunis; jį staiga apėmė tikras palengvėjimas, kad jis vėl saugus ir kad atvežė Alisą sveiką ir gyvą į šią saugią vietą. Tai buvo keistas jausmas, nes jam nė akimirką nebuvo pasirodę — nekalbant išimtinai apie širdies reikalus — kad būtų grėsęs nors menkiausias pavojus.

Pagaliau įsibėgėjęs traukinys vėl pajudėjo, kai Šarlis prisiminė lagaminą. Jis spėjo įšokti ir iššokti nesusižeidęs, bet širdis pašėlusiai daužėsi ir kojos atrodė medinės. Žinoma, aš neinu jaunyn, pamanė jis su palengvėjimu. Išdidžiai mosikuodamas savo laimikiu jis grįžo prie Žeromo, kuris ženklais prašė elgtis ramiau, bet, pasinaudojęs tuo, kad jo čia nėra, buvo apkabinęs Alisą per pečius. Šarlis iškart surimtėjo, padavė draugui lagaminą, o Žeromas atitraukė ranką nuo Alisos peties ir nustebęs pakėlė antakius.

— Atleisk man, visai nuo kojų nusivariau, — tarė Šarlis iš tikrųjų pavargęs. — Kelionė buvo siaubinga.

— O visa kita, — paklausė Žeromas, — kaip visa kita?

Jo akys buvo linksmos, o veidas švietė tokiu palengvėjimu, kad Šarlis staiga pasibaisėjęs savimi nusisuko.

Pirmą kartą jis pajuto sąžinės graužatį, pirmą kartą jam sukirbo sąžinė, bet nepaprastai skaudžiai.

XIII SKYRIUS

Senasis automobilis jų laukė netoliese, pastatytas priekiu į kelią, — kaip detektyviniuose filmuose, nevalingai toptelėjo Šarliui. Jis jau ruošėsi sėsti prie vairo, kai Alisa, jį nustebindama, prasmuko pirma jo.

— Leiskite bent kartą pavairuoti man šitą mašiną, Šarli. Aš juk dar nė karto nevairavau.

Jie įsėdo truputį sutrikę, Šarlis — priekyje, Žeromas — gale su lagaminais, ir Alisa puikiausiai jį paleido. Ir pavaras perjungė be garso, pastebėjo Šarlis pralinksmėjęs ir nustebęs.

— Aš turėjau „Talbot Lago“, — tarė ji juokdamasi ir kiek per smarkiai pasukdama, kad aplenktų dviratį. — Net laimėjau vienas lenktynes La Bole, kai man buvo aštuoniolika ar dvidešimt. Anuomet vairuojančių moterų buvo nedaug. Dieve, kaip tai buvo seniai, baisu...

— O, be „Talbot Lago“, ar neturite naujesnių prisiminimų, Alisa? — sumurkė Žeromas.

— Žinoma, — tarė Šarlis, neleisdamas Alisai atsakyti. — Žinoma, mes turime papasakoti krūvą jaudinančių dalykų. Šitas lagaminas yra pilnas padirbtų pasų, mes jį buvome palikę kitame vagone, o paskui Alisa išsigando, kad nesušaudytų vargšų žmonių, kurie ten buvo. Todėl aš turėjau eiti jo parnešti. Neįsivaizduoji, kiek ji mane prikankino, — pridūrė jis šelmiškai ir draugiškai, bet iš didelio nuoširdumo labai neatsargiai sudavė Alisai per ranką, laikančią vairą. Ji pašoko, ir automobilis truputį kryptelėjo į šoną.

Pradžia nebloga, toptelėjo Šarliui, pradžia visai nebloga.

Rūpestingoji Luiza buvo paruošusi tikrus pietus su tikru omletu, tikra dešra, tikru raudonuoju vynu, o vėliau ir tikra kava. Visa tai buvo patiekta terasoje, ir Šarlis jautėsi devintame danguje. Vėjas švelniai virpino platanų lapus virš jų galvų, balsvai melsvas ryto dangus po truputį darėsi žydrai baltas, kaip ir per visas karštas vasaras, ir tingus Blico bidzenimas per žvyrą po džiaugsmingo laigymo jiems atvykus maloniai kuteno ausį. Alisa ir Žeromas, taip pat nutilę, atrodo, irgi žavėjosi gamta ne mažiau nei dešra. Šarlis užmetė į juos akį: pirmiausia vogčiomis pažvelgė į Alisą, kuri buvo išsitiesusi supamojoje kėdėje ir užsimerkusi, o paskui — meiliai, užjaučiamai į Žeromą, įsmeigusį akis į pievų tolį. Ne, būsimasis pasiaiškinimas neturėtų būti nemalonus Alisai.

Kol kas Šarlis jautėsi puikiai, toks pat abejingas bei tolimas Alisai, koks atsiminė buvęs paslaugus bei neramus prieš jiems išvykstant. Jis prisiminė Paryžių miglotai, tarsi jie būtų ten nuvykę aplankyti Eifelio bokšto, Triumfo arkos ir Invalidų bažnyčios, jis net nepagalvojo apie jų ardomąją veiklą, nes ši tema, ši sentimentali istorinė tema iš tikrųjų buvo susijusi su Žeromu ir Alisa, o ne su juo. Pasipriešinimas buvo jų kūdikis, tai buvo jų ankstesnio gyvenimo pradžia ir pamatas, bent jau Šarliui norėjosi, kad taip būtų buvę.

Galiausiai, ranką prie širdies pridėjęs, jis turėjo prisipažinti, kad jei Žeromas būtų vėl pradėjęs kalbėti apie maršalą Peteną, Prancūziją ir okupantus, jam daug sunkiau būtų prieštarauti. Jis nebūtų atsikirtęs nei taip ironiškai, nei taip abejingai kaip tuomet. Jis pernelyg gerai prisiminė jų atvykimą į Paryžių, į niūrų Paryžių ištuštėjusiomis gatvėmis. O dėl jų puikiojo vakaro, jei jis liko sužavėtas jo atomazga, tai išsaugojo šiurpų prisiminimą apie tai, kas įvyko prieš ją. Jis negalėjo, jis nebegalėjo prieštarauti Žeromui ir Alisai, nes jie buvo teisūs. Bet nenorėjo ir jiems pritarti, ypač Alisai. Viso to, kas galėjo jai, gležnai moteriai, dabar jam tapusiai kūniška būtybe, kelti grėsmę, kurią jis nuo šiol įsivaizdavo kuo konkrečiausiai, reikėjo vengti. Jo mintys, kurios, kaip ir jo atmintis, nuo karo veiksmų pabaigos tryško optimizmu, dabar nebebuvo tokios skaidrios. Nors iki dvidešimt penkerių jis mėgo mosikuoti kumščiais, vis dėlto seniai bebuvo prieš ką nors pakėlęs ranką. Ir jau visai nebeprisiminė, kad būtų žiauriai ir negailestingai sumuštas vyrukų su uniformomis. Mintis, kad baltą, švelnų ir šiltą Alisos kūną paliestų, primuštų ar sudaužytų tas sužvėrėjęs kareiva, buvo nepakeliama, ir jis turėjo atsigręžti ir pasižiūrėti į ją, kad įsitikintų, jog ji nenukentėjusi. Staiga jis pasijuto kvailai, pajuto, jog turi nusukti akis ar tik žvilgtelėti į ją, ir ėmė įdėmiai apžiūrinėti pertvaros detalę, staltiesės raštą ir savo rankas.