Франсуаза Саган - Netekęs vilties

XIV SKYRIUS

Taigi tik porą valandų prasivarčiusi Alisa nugrimzdo į miegą. Po septynių valandų ją pažadino automobilio pypsėjimas. Šarlis, kuris ramiai užmigo vos padėjęs galvą ant pagalvės, atsibudo gana anksti, norėdamas nueiti apsižvalgyti į fabriką. Grįždamas jis turėjo kruopelę vilties, kad Alisa jau bus išsiaiškinusi su Žeromu, bet gavo nusiminti dar iš kiemo pamatęs tebeužvertas jos kambario langines. Ir dabar jis ją žadino šaižiais signalais, kuriems, vos iškėlęs koją iš automobilio, sugalvojo juokingą, nevykusią dingstį:

— Luiza! — sušuko jis. — Luiza, vieną gražią dieną aš sutraiškysiu visas tas nelaimingas vištas, jei jos nesiliaus puolusios man po ratais! Ir kodėl joms gyvenimas nemielas, vargšelėms?

Alisa instinktyviai pašoko iš lovos ir puolė prie lango. Ir pralinksmėjusi, ir pyktelėjusįjį žiūrėjo, kaip Šarlis mosikuoja rankomis priešais savo automobilio variklio dangtį ir prieš vargšelę sumišusią Luizą, kuri varstė savo vištas, beje, tykiai susibūrusias kieme, priekaištingu žvilgsniu ir barė nepelnytai piktais „tiš, tiš, tiš...“ Alisa žiūrėjo pro langines į savo meilužį, į jo juodus kaip anglis plaukus, į nepaprastai ilgą jo šešėlį nuo kylančios saulės ir stebėjosi jausdama, koks jis jai jau artimas ir savas.

— Manote, kad išsilaikys toks geras oras? — iš visos gerklės suriko Šarlis vargšei suglumusiai Luizai. Pirmą kartą jis uždavinėjo tokius kvailus klausimus, kai dangus buvo skaisčiai žydras ir be debesėlio nuo rytų iki vakarų. Ji nežinojo, kad jis ieškojo dingsties pakelti akis ir pasižiūrėti, ar už langinių nestovi Alisa. Jis elgėsi kaip prasikaltęs; nuo tada, kai jie atvyko iš Paryžiaus, jis vis stengėsi nutaisyti nekaltą miną, kurios dirbtinumo galėjo nepastebėti tik aklas. Jis iš kailio nėrėsi, kad atrodytų niekuo dėtas, ir tik be reikalo vargo, nes reikėjo, kad Žeromas sužinotų tiesą.

Galiausiai, tarė ji sau atsisukdama į staliuką su veidrodžiu, ką kita veikė ji pati nuo tada, kai atvažiavo, jei ne dar labiau nei Šarlis vengė Žeromo, tylėjo ir apgaudinėjo jį. Bet jos veidas veidrodyje visai nepanėšėjo į susigraužusį: jos oda buvo rausva, truputį įdegusi, akys — išsiplėtusios ir žibančios, o lūpose prieš jos valią žaidė ironiška šypsena, jauninanti ją dešimčia metų. Ji nustebo, paskui tarė sau, kad nėra ko stebėtis. Ji jau seniai bebuvo žiūrėjusi į save veidrodyje ar džiaugusis teigiamu aistros poveikiu veidui. Ji šyptelėjo sau ir išsigando, nes įsivaizdavo Žeromo veidą, kai kalbės su juo čia po vienos, dviejų ar vėliausiai trijų valandų. Ji matė savo meilužio, savo draugo veidą, tokį sužeidžiamą po apsimestine ramybe ir santūrumu. Tas veidas persikreips, įsitemps, lūpos ims virpėti, visa tai, kuo jis buvo ar kuo tapo stengdamasis atrodyti tokiu, pati Žeromo asmenybė, jo kilnumas, jo pasitikėjimas, jo uždarumas, jo tobulybės ilgesys, jo reiklumas, — viskas staiga pradings, taps atgrasu, žiauru ir nepadoru kaip ryškioje saulėje pernelyg ryškus senos koketės makiažas. Be to, Žeromas nepasielgs taip, kaip tokiu atveju paprastai elgtųsi vyras; Alisa žinojo, kad nėjo būdui priekaištauti, mušti ar šaukti, ne jo būdui ir maldauti. Kaip jis reaguos, ką darys?

Bet tik matydama save visą, nuo galvos iki kojų, dideliame veidrodyje ji suvokė, kad niekada nepagalvojo apie kitokį sprendimą. Šį vakarą ji turėjo miegoti Šarlio glėbyje, štai ir viskas. Tai buvo aišku. Nuo kada jos troškimai, potraukiai, norai ar neapykanta buvo aiškūs? Ar jie išvis kada nors tokie buvo? Kad ir kaip ten būtų, šįkart ji vadovausis jais, ji klausys savo kūno, o ne to kankinančio ir paties išsikankinusio maniako — savo proto. Tebesmerkdama save ji trumpam užsimerkė ir pasijuto išgelbėta. Išgelbėta geismo, kurį jautė tiedu žmonės, tiedu vyrai, tiedu kiekvienas savaip gražūs vyrai, „du pernelyg gražūs vyrai vienai lengvabūdei moteriai“, pašnibždėjo jai sarkastiškas balsas, kurio ji seniai nebebuvo girdėjusi. Po skausmingų ir įnirtingų pasąmonės kovų štai ji tapo bulvarinės komedijos heroje. Kvailiausia, kad tai vyko per karą, tuo metu, kai visame pasaulyje žmonės pjovė, žudė vienas kitą ir niekam nė į galvą nebūtų atėję ką nors užmušti dėl moters, bent jau ji vylėsi, kad niekam neateis. Ir ji vėl ėmė širdy juoktis, ne laiku, bet negalėdama susivaldyti. Įsivaizdavo, kaip Šarlis su Žeromu griebia nuo sienų senus, kažkokio prosenelio, žuvusio prie Reichshofeno, kardus ir kaunasi mėnesienoje, abu — baltais marškiniais, o ji — prie lango, abejinga, išdidi — paplojanti už gražiausius smūgius ir lipanti žemyn, kai viskas jau baigta, paverkti ant mirštančiojo krūtinės ir pulti ant kaklo nugalėtojui...

Bet kas jai darėsi? Juk ji šiandien dar negėrė, kodėl gi tos kvailystės sukosi jos galvoje ir vertė netverti džiaugsmu? Negi tikrai joje dvejus metus snaudė nusivylusi ir nepatenkinta patelė, kuriai tereikėjo patino ir daugiau ar mažiau vykusio apkabinimo, kad atsigautų ir pajustų troškimą gyventi? Negi gyvenimo, laimės, pusiausvyros pamatas buvo toks banalus? Dievo egzistavimo, gyvenimo prasmės klausimai — negi visa tai lemia vien liaukų veikla? Ji apie tai neturėjo supratimo, bet galiausiai jai tai ir neberūpėjo nuo tada, kai jos liaukos ir galva veikė kaip reikiant. Viskas buvo gerai, laimė visada tyra, ji tai žinojo; kaip tik tai jai sukėlė tokią neviltį ją praradus. Šiame pasaulyje tik nelaimė buvo nedovanotina. Ir nelaimė dabar užgrius Žeromą, nebe ją. Jis ją slaugė, ir atsidėkodama ji užkrėtė jį savo liga, savo šiurpia liga. Bent jau, svarstė ji atvirai žiauriai, bent jau jis žinos, kodėl kenčia ir kas jį įskaudino, ir priešingai, nei jis manys, tai bus didžiulė paguoda.

Ji įėjo į svetainę ir sustojo ant slenksčio: Žeromas gulėjo išsitiesęs ant savo mėgstamos sofos, aptrauktos susidėvėjusia medžiaga, turėjusia vaizduoti Liudviko Pilypo laikų gėles, kurių jau nebesimatė. Jo ilgoje, nuleistoje, beveik siekiančioje lakuotą parketą rankoje smilko cigaretė. Ji atsisėdo ant sofos krašto, nužvelgė jį tarsi tai būtų kitas Žeromas, Žeromas, kurį ji paliko, svetimas Žeromas. Ji žiūrėjo į jo veidą, bet prieš jos akis bėgo tik daugybė sustingusių akimirkų: Žeromas Spa, Bairoite, Žeromas, palinkęs prie jos toje klinikoje, Žeromas, apkabinęs Gerhartą per petį ant tilto, Žeromas nustebęs, susižavėjęs viešbučio kambaryje Vienoje, Žeromas ryžtingas, pasitikintis savimi šalia kitų, Žeromas, mikčiojantis šalia jos. Šie vaizdai pašėlusiu greičiu lėkė priešais ją kaip prastuose filmuose, kai norima parodyti, jog laikas eina ir matosi vėjo plėšomi kalendoriaus lapeliai; jie užgožė tą veidą, taip ilgai buvusį vieninteliu jos prieglobsčiu, vienintele atgaiva, veidą, kuriam jos veidas buvo vienintelis pasaulyje, ir ji tai žinojo.

Kaip jai tai pasakyti, kaip tai padaryti? Gėda ir pyktis ant pačios savęs, neviltis jai smaugė gerklę, akys pritvinko ašarų. Žeromas išgirdo jos atodūsį, pašoko ir, pasilenkęs prie jos, apkabino. Ji susmuko prisiglaudusi priėjo krūtinės kaip šimtą kartų, kaip tūkstantį kartų, užmerkdama akis ant jo peties, užuosdama tą odekolono kvapą, tokį įprastą ir tokį artimą, nors verk. Jis buvo pasirišęs nedidelį baltą ir raudoną kaklaraištį, kurį ji nupirko „Šarvė“ parduotuvėje paskutinėmis dienomis, kai maži šilkiniai kaklaraiščiai dar buvo įperkami, mažą, šilkinį, baltą ir raudoną, kurio jis niekad nenusirišdavo, niekad nepalikdavo, kuris buvo svarbiausia jo aprangos detalė, mažas kaklaraištis, kuris vienas įkūnijo visą slepiamą šio vyro romantizmą, idealizmą ir aistrą.

— Žeromai, — sudejavo ji užsimerkusi, — Žeromai, man taip gaila, Žeromai!