Франсуаза Саган - Netekęs vilties

— Gerai, o „po šių smulkmenų“, kaip jūs sakote, „po komendantūros“, kaip tu sakai, Šarli, kas įvyko? Ko tu nenorėjai man sakyti, Šarli?

Šarlio žvilgsnis nukrypo į Alisą. Ji sumurmėjo:

— Tai aš sužinojau užvakar ryte, Žeromai, ir Šarlis čia niekuo dėtas. Ar negalėtumėte palikti mūsų vienų? — paklausė ji Šarlio, kuris pakluso jos prašymui ir išgirdo Alisos balsą už savo nugaros, duslų ir virpantį balsą, tariantį nežinomas pavardes, kurios kažkodėl atrodė keistai artimos tarsi draugų („Tolpenas, Faru ir Daksas“), bet frazės pabaiga nuskambėjo žiauriai: „Tolpenas, Faru ir Daksas buvo sušaudyti“, — sušnibždėjo Alisa liūdnai, švelniai, tarytum būtų sakiusi: „Prisipažįstu, kad aš jus visada mylėjau“.

Šarlis buvo pervargęs ir iškart užmigo. Alisa ilgai prasivartė, kol jai tai pavyko. O Žeromas, kuris tris dienas prasikankino jų belaukdamas ir kuris buvo taip pat išvargęs kaip ir jie, nuėjo išsitiesti po numylėta savo vaikystės tuopa.

Bet šiandien jis nebematė tūkstančio mažų žalių lapelių, mirgančių, šokančių saulėje ir žadančių jam visokiausių džiaugsmų. Jis jautė palengvėjimą ir sąžinės graužatį. Palengvėjimą, nes Alisa grįžo sveika ir gyva, ir sąžinės graužatį dėl šio palengvėjimo; nes juk dabar jis žinojo, ji jam pasakė, jis buvo tikras dėl to, ką ir taip nujautė: Tolpenas, Faru ir Daksas buvo mirę, sušaudyti. Tolpenas įraudusiais skruostais; ir Faru, toks nevikrus, toks užsidaręs, toks „tvarkingas“, jog sunku buvo net įsivaizduoti, kad jį suimtų; ir Daksas, išdidžia, pernelyg mažo vyruko povyza, mėgęs nuo galvos iki kojų nužvelgti aukštesnius vyrus. Šie trys žmonės, trys atsitiktinai sutikti vyrai, dėl to, kad jie, kaip ir jis, galvojo apie gyvenimą ir taip pat buvo įsitikinę, kad kai kurie dalykai jame neleistini, šie trys vyrai buvo pasmerkti mirčiai ir nužudyti.

O jis buvo čia, gyvas! Jis, tam tikra prasme jų vadas — tiek, kiek galėjo jaustis vadu — buvo čia, drybsojo po medžiu, žiūrėjo į tuopų lapus ir džiaugėsi, kad jo meilužė, ta gražioji meilužė, grįžo pas jį nenukentėjusi. Bet ypač jis, garbingasis, jautrusis, atsakingasis Žeromas, ypač jis, šimtą kartų labiau kankinosi dėl galimos šios moters išdavystės nei dėl neabejotinos savo draugų žūties. Nes nors ta žūtis jam kėlė liūdesį, neviltį, nenumalšinamą vyriškos draugystės netekties skausmą, — jis, žinoma, nepamirš nei Tolpeno, nei Faru, nei Dakso, bet prisimins save ir juos kartu su išdidžiu liūdesiu, — užtat priešingai, su baisiu, kankinančiu ir gėdingu skausmu, sumišusiu su abejonėmis, įtarinėjimais ir niekšybe, jis vėliau galvos apie Alisą ir Šarlį. Tos trys trumputės akimirkos, pirmiausia automobilyje, paskui ant laiptų ir galiausiai svetainėje, tos trys trumputės akimirkos (beje, žinoma, visai ne tos, kai Šarlis pamanė išsidavęs), tos trys akimirkos, kai jį staiga persmelkė nuojauta, jog tarp jų esama naujos fizinės santarvės, tos trys akimirkos dabar, kai jų abiejų nebebuvo šalia ir jis nebesistengė įžvelgti tai patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų, tos trys akimirkos nuolat stojo jam prieš akis, virsdamos ištisomis valandomis.

Jis atsisuko į žolę, įsikniaubė veidu į žemę ir ėmė įnirtingai daužyti kumščiu tą tingią, šiltą, kvepiančią dirvą, kuri jį visada atstumdavo. Dabar jis buvo tuo įsitikinęs, jis tuo nė kiek neabejojo: Alisa miegojo su Šarliu Paryžiuje, jie jį išdavė, apgavo, jie buvo laimingi, jiems buvo gera kartu. Ir Šarlis padovanojo Alisai tą malonumą, kurio jam pačiam niekada nepavyko jai suteikti. Šarliui, tam tyleniui, tam mulkiui, tam plevėsai pavyko išplėšti iš tos moters, šimtą kartų jautresnės ir protingesnės už jį, dejones, kurių jis pats, Žeromas, taip laukė ir vylėsi. Bet negi yra vyrų, pavergiančių moteris, ir moterų, pasiryžusių tikėti tokiais vyrais, negi tokia moteris kaip Alisa galėjo pakliūti į šitokius niekšiškus, lėkštus, šlykščius Šarlio paspęstus spąstus?

Be to, ji ruošėsi pakalbėti su juo, ji ruošėsi pasakyti jam tiesą; ji ruošėsi jam pasakyti: „Atleiskite, Žeromai, bet tai buvo tik fizinis ryšys. Iš tikrųjų aš myliu jus, jūs man brangus, aš jus suprantu, su jumis man gera; su Šarliu mane sieja tik aistra. Tai neverta dėmesio, likime draugais, Žeromai“. Ar ji tokia nenuovoki, ar tokia žiauri, jei mano, kad būtent jos protas, jos siela, jos meilumas jį traukia? Negi ji nesuvokia, kad jam, kaip ir bet kuriam vyrui, toji žemė, tas molis, tas kraujas, toji oda, tas moters kūnas rūpi pirmiausia, pirmiausia labiau už visa kita. Negi ji nesuvokia, kad jei kūnas be širdies — ne rojus, tai širdis be kūno — pragaras? Negi ji nežino, kad kartais jai miegant jis raudodavo iš įtūžio, iš nevilties, matydamas ją tokią švelnią, tokią ramią, tokią patiklią jo rankose? Ji, matyt, nežino, kad būdamas trisdešimties jis vis dėlto sugebėjo suteikti pasitenkinimą keletui moterų ir kad mokėjo įžvelgti jų veiduose ir kūnuose meilę ir malonumą.

O gal ji laiko jį kvailiu, bejausmiu, neišmanėliu, idiotu? Ak! Jis įsikabino nagais į žolę, ėmė smakru, nosimi, kakta rausti žemę, daužyti ją skruostu. Ak! Jis nepagailėtų nieko, savo gyvybės, dešimties, dvidešimties metų, kad nors vieną, vieną vienintelį kartą išgirstų tą dejonę, Alisos meilės dejonę! Vieną, vienintelį kartą! Jis jautėsi galįs viską dėl to padaryti! Kai mėgino atsikelti, pasijuto tarsi vėmulio tampomas, — tik šįkart jis kilo ne iš krūtinės, bet iš viso kūno, — ir vėl atsisuko į žolę, atvirto aukštielninkas, paskui ant šono, kelius pritraukęs prie smakro, rankomis susiėmęs už galvos ir užsidengdamas veidą, tarsi būtų norėjęs, kad pykčio ir pasibjaurėjimo akimirką niekas nepamatytų jo išraiškos, o kadangi nieko šalia nebuvo, kad to nepamatytų žiaurus ir kvailas Dievas, kuriuo jis, beje, netikėjo.

Ir jo skausmas, nebepakeliamas, nurimo. Atmintis galbūt nesąmoningai jam priminė, kad kažkada jis ilgai samprotavo apie žinomą Nyčės posakį: „Ne abejonė, o įsitikinimas išveda iš proto“. Ir jis vėl išgirdo savo paties balsą, trumpam užsikirtusį, kuris sakė: „Nagi, Žeromai, vargšas Žeromai, juk tu guli gemalo poza, garsiąja gemalo poza!“ Ir, nebeįstengdamas daugiau šitaip kentėti, jo protas, visur ieškodamas nuskausminamojo vaisto, išeities, ko nors, kad sustabdytų šį mirtiną skausmą, jo protas terado viena: abejonę. Jis ėmė tolygiau kvėpuoti. Jis paprasčiausiai atgavo kvapą. Betgi jis pakvaišo, dievaži, iš proto kraustėsi! Kas sukėlė šį isterijos priepuolį? Tai, be abejo, buvo sunkiai pakeliamas šokas, ištikęs jį dėl artimų žmonių mirties. Tai buvo širdgėla, liūdesys, sąžinės priekaištai dėl to, kad jo nebuvo tarp jų. Taip pat baimė, kad Alisa neįkliūtų Paryžiuje, ir trys paskutinės bemiegės naktys — štai kas sukėlė tokią beprotišką ir skausmingą būseną. Jis turėjo pernelyg lakią vaizduotę, tai buvo jo yda, yda tuo baisesnė, nes ypač pasireikšdavo ištikus nelaimei. Jo atmintis buvo greičiau linksma, jis mieliausiai prisimindavo gražias akimirkas, bet visada įsivaizduodavo tik blogiausias. Visada.

Jame slypėjo kažkas, kas buvo pasiruošęs leistis suvedžiojamas, sužavimas, kas mėgo juoktis ir troško pasitikėti. Bet tūnojo ir kažkas kitas, niūrus ir išdidus, kamuojamas nerimo... Ir šie du balsai jame skambėjo visada — nuo pat vaikystės. Tiktai dabar jam atrodė, kad antrasis ima užgožti pirmąjį; ir blogiausia, kad tas antrasis, tas pesimistas, buvo teisus. Žeromas niekada nemokėjo čiuožti kaip Šarlis nuo to slidaus kalniuko, vadinamo laime; jis visada jautėsi šlubas. Iš tikrųjų jis buvo luošys, kuriam karas suteikė galimybę paslėpti savo luošumą. Žeromas tai žinojo, to bijojo ir kartu vylėsi, kad taip ir yra: tik susmukęs prie stulpo, kulkoms suvarpius kūną ir dvasiai jį palikus, jis susitiks su savo likimo broliais. Visas likęs laikas bus praleistas besivaikant savo paties, primityvaus, laimingojo Žeromo, atvaizdo. Už vieninteles akimirkas, kai gyvenimas, atrodė, trykšta lyg pienu ar alkoholiu, jis turėjo būti dėkingas Šarliui, savo priešingybei ir savo broliui. Galbūt ir savo varžovui.