Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Jis kilstelėjo smakrą. Ji jautė šiurkštoką jo skruostą liečiantis prie jos skruosto, jo įprastą šilumą, ir kartu jausdama jo skruostą glaustantis prie savo veido, išgirdo jį sakant:

— Žinau, Alisa, žinau. Žinau, kad jūs taip pat juos mylėjote. Jūs jų nelabai pažinojote, bet jie jumis žavėjosi, jūs tai žinote? Jūs jiems atrodėte nepaprastai graži, jie man pavydėjo, sakė, kad aš — laimės kūdikis. Aš, laimės kūdikis! — tarė jis liūdnai nusijuokdamas. — Niekada iki tol nebuvau pagalvojęs, kad esu laimės kūdikis. Bet su jumis — taip, aš laimingas, Alisa.

— Žeromai, — tarė ji skubiai ir kimiai. — Žeromai, išklausykite mane.

— Aš buvau toks vienišas be jūsų, — tarė jis.

Ji vis dar jautė prie savo veido širdį draskantį jo skruosto prisiglaudimą, jo galvą, kuri nenorėjo suprasti, įsivaizduoti, pakęsti to, ką ji ruošėsi jam pasakyti.

— Aš buvau toks vienišas, taip baiminausi dėl jūsų. Aš jūsų net nepabučiavau. Nuo tada, kai grįžote, aš jūsų nė karto nepabučiavau! O juk svajojau apie jus tris dienas, keturias dienas, nė pats nebežinau kiek, šimtmetį...

Jis atvertė atgal Alisos galvą ir, atrodo, nenustebo pamatęs veidu žliaugiančias vėsias, gailias ir nesulaikomas ašaras, kurios varvėjo per jos smakrą, kaklą, ant palaidinukės, tikra žodžio prasme plūdo iš jos užmerktų akių. Nieko neklausdamas jis pasilenkė prie to persikreipusio veido ir savo lūpomis palietė jos lūpas. Šios susitraukė, susičiaupė, paskui staiga prasivėrė pasigirdus lyg ir kūkčiojimui, kurio jis nebemėgino užgniaužti.

Kaip tik tuomet pasirodė Šarlis ir, kaip kokiame 1900 metų vodevilyje, išvydo juos abudu apsikabinusius ir besibučiuojančius. Tuomet kaip kokiame vodevilyje, tik šįkart visai priešistoriniame, jis trenkė sau kumščiu į krūtinę, kimiai staugdamas ir versdamas viską, kas pasitaikė kelyje, puolė Žeromą ir tiesiog atplėšė jį nuo Alisos, o ši, vis dar pasvirusi atgal, nuvirto ant sofos neištarusi nė žodžio ir nesuklikusi, užmerkusi akis ir susiėmusi rankomis galvą, nenorėdama nieko nei matyti, nei žinoti, nei girdėti. Nuvirtę ant grindų vyrai lėtai atsikėlė ir pamatė, kad apkvaitę ir sutrikę stovi vienas priešais kitą, šįkart tikrai be galo panašūs. Kaip beždžionžmogiai, toptelėjo Žeromui, prieš švystelint ir vėl užgęstant jo galvoje kvailai vilčiai, mažytei vilčiai, kad Alisa dar priklauso jam, jam vienam.

— Ar iš galvos išėjai, — tarė jis Šarliui, — išprotėjai, kas tau darosi?

— Tu neturi teisės, neturi teisės, ji — mano! — suriko Šarlis.

Jis buvo visas raudonas, net įdegimas negalėjo to paslėpti, ir išprakaitavęs. Galiausiai šiurkščiai ir piktai išrėžė:

— Ji — mano, tu neturi teisės jos liesti! Mano, girdi? Mano, Žeromai!

Paskui jis sustingo, metė staigų žvilgsnį į Alisą, kuri tebesėdėjo užsidengusi veidą rankomis, po to — į Žeromą, irgi sustingusį taip, kaip stovėjo; visi trys buvo apmirę lyg nelaimingieji Pompėjos gyventojai groteskiškom ar paniškom pozomis.

— Kaip? — paklausė Žeromas. — Alisa, ką jis nori pasakyti?

— Aš jums viską paaiškinsiu, — tarė ji lėtai atplėšdama nuo veido rankas ir nuleisdama jas nuo galvos ant kelių taip grakščiai, kad abu vyrai tai pastebėjo.

— Alisa, — paklausė Šarlis, — ar jis jūsų neužgavo?

Ji šyptelėjo. Šyptelėjo dėl tokio keisto ir tokio įprasto vyriško pasitikėjimo: tarsi Šarlis, nuo tos minutės, kai pamilo moterį, nebūtų pajėgęs įsivaizduoti, kad ji gali išduoti tik priversta jėga.

— Ne, — atsakė ji purtydama galvą, — ne, jis manęs neužgavo. Nė kiek neužgavo. Prašau jus, Šarli, palikti mus: aš turiu pasikalbėti su Žeromu.

— Palauk! — sušuko Žeromas Šarliui pasukus prie durų.

Ir prisiartino prie jo nuleidęs rankas.

— Galvijas, — iškošė jis pro dantis, — šlykštus galvijas. Mėšlas. Tu visada toks buvai, ar ne? Vagis, bobišius, sukčius. Ir, be to, kvailys! Dink, šunsnuki!

Šarlio galva sukiojosi tai į dešinę, tai į kairę tarsi nuo smūgių. Jis tylėjo nuleidęs akis. Tik kai Žeromas baigė, jis ryžtingai apsisuko beveik kaip kareivis ir skubiai išėjo.

XV SKYRIUS

Alisa instinktyviai pašoko, kai Žeromas pasisuko į Šarlį, ir liko stovėti, kol šis išėjo. Žeromas dabar buvo atsigręžęs į ją, ir jie abu jautėsi nesmagiai dėl juos skiriančio atstumo, dėl savo melodramatiško elgesio ir šios tragedijos banalumo. Pirmąkart Alisa matė Žeromą tokiame niekingame vaidmenyje ir dėl to pati buvo kalta. Jai plyšo širdis. Norėjosi apkabinti tą suaugusį mažą berniuką, tokį rimtą, tokį atsakingą ir taip lengvai pažeidžiamą. Ką ji jam pasakys, ką jis galės jai atsakyti? Jis nebuvo toks storžievis, kad imtų plūstis, nei toks kvailys, kad priekaištautų. Jis nieko nesakė, žiūrėjo į ją išsigandusiomis, klausiančiomis, negalinčiomis patikėti akimis.

— Atsiprašau, — galiausiai tarė jis persimainiusiu, dar žemesniu nei paprastai balsu — nes Žeromas galėjo būti baritonas, — atsiprašau, Alisa, aš norėčiau atsisėsti. Visa tai taip skaudu...

Jis neaiškiai sumosikavo ranka ore, lyg norėdamas pasakyti, kad čia, svetainėje, sėdi visos prarastos jo mylimos moterys, o ten, už lango, išoriniame pasaulyje, žemė nuklota lavonais.

Tiek mažai vietos... mes juk užimame tiek mažai vietos, mąstė Alisa, ant šito rutulio, sukančio ir apsukančio mūsų gyvenimus. Stovėdami ant jo mes užimame tik menkutį plotelį kaip pasviręs žibintas, kaip aštuoniasdešimties centimetrų spindulio ir metro ar dviejų aukščio cilindras. O kai mus paguldo — atvirkščiai. Jei mūsų kūnas nesuirtų, tai aplink Žemę, ko gero, susidarytų ištisi sluoksniai mirusių vyrų ir moterų. Visa Žemė nugulta, apjuosta, nuklota lavonų, vis didėjančiais lavonų sluoksniais... kažin kaip tai atrodytų?

Tokiais svaičiojimais ji mėgdavo erzinti ir įkyrėti Žeromui, kuris visada sugebėdavo palydėti juos kokiu nors moralu, posmu ar pokštu. O Šarlis viską nuleistų juokais arba, paėmęs pieštuką, imtųsi absurdiškų skaičiavimų ir po kiek laiko išdidžiai pareikštų, kad tuomet Žemė paplatėtų per metrą. Bet ką ji čia kliedi? Kodėl tie klausimai lenda jai į galvą tuo metu, kai priešais ją stovi ir dėl jos kankinasi Žeromas, o ji pati ryja ašaras? Koks pasiutęs, bejausmis velniūkštis retkarčiais išdygsta jos smegenyse ir ima išsidirbinėti?

— Klausykite, Alisa, — kalbėjo Džeromas, žiūrėdamas į įsivaizduojamą ugnį židinyje, laimė, nedegančią, nes nuleidus žaliuzes ir artėjant vakarui ji girdėjo, kaip karštis net zvimbia terasoje ir, pasislėpęs žolėje, taikosi sukelti gaisrą. — Klausykite, — pasakė Žeromas, — prašau jus, papasakokite man iš eilės, kaip viskas įvyko.

— Kad Šarlis jums viską tiksliai papasakojo, — tarė ji taip tyliai, tarytum kambaryje būtų pilna mikrofonų. — Mes išėjome apie kokią šeštą iš komendantūros, susistabdėme fiakrą; mums pasisekė, nes jau buvo vėlu: jau švito, — tarė ji dusliai.

Kažkokia gundanti gaida nuskambėjo jos balse, ir Žeromui staiga atsiskleidė viskas: tuščias Paryžius, auštantis pavasario rytas, arklių kanopų kaukšėjimas grindiniu, apsnūdusi Sena, Paryžius, priklausantis tik jiems, ir nuovargis, ir palengvėjimas, ir sutarimas. Jis pakėlė rankas prie veido, bet ištiestais delnais, atsuktais į išorę, lyg norėdamas susilpninti jos smūgius. O juk tais delnais jis būtų turėjęs priglausti ją prie savo krūtinės. Jos vaizduotė, atmintis ir širdis maitino jos kančią. Alisa žiūrėjo į tą juos skiriančią ranką, kuri taip ilgai ir nuoširdžiai laikė ir šildė josios ranką, kuri ištisas valandas glostydavo jai plaukus, kuri trejus metus buvo ištiesta, jai atsidavusi. Tos šiltos, tvirtos, truputį kaulėtos rankos prisilietimas staiga taip aiškiai iškilo Alisos atmintyje, kad ji pritraukė kelius prie smakro, apkabino juos rankomis ir susigūžė. Kažkas joje šaukė: „Žeromai, Žeromai, gelbėk! Žeromai, gelbėk!“ Kažkas, kas buvo nebe ji, bet vaikas; paklusnus ir silpnas vaikas, galbūt žavus, bet vaikas, kurį dabar ji vis dėlto turėjo palikti.