Франсуаза Саган - Netekęs vilties

— O paskui? — paklausė Žeromas.

— O paskui, Šarlis jums nesakė, bet komendantūroje atsitiko nemalonus, šiurpus dalykas. Karininkas pasityčiojo iš mano potraukio prie žydų, apipjaustytų vyrų. Šarlis puolė juos, ir jie jį sumušė. O kai jis atsipeikėjo, jie nusprendė patikrinti, ar jis ne žydas, tiksliau, kad aš pažiūrėčiau, ar jis ne žydas. Jie nuplėšė jam kelnes, ir vargšas Šarlis stovėjo ten priešais mane nuogutėlis, mirštantis iš gėdos, tik su smokingu ir kojinėmis. Norėdama jį padrąsinti, aš, užuot sutrikusi, pažvelgiau į jį kaip bendrininkė, aš vos nešvilptelėjau iš susižavėjimo. Bet jis jautėsi pažemintas, siaubingai pažemintas. Ir kai grįžome, viešbutyje...

— Jei aš teisingai supratau, jūs atsidavėte iš gailesčio?

— Ne!

Alisos balsas skambėjo aiškiai, tokiu balsu ji kalbėdavo supykusi, labai retai, ir Žeromas jį išsyk pažino. Bet jis griebėsi šiaudo.

— Ne, aš neatsidaviau jam! Aš pati jį įsiviliojau, pati įsitempiau į lovą, nes jis man baisiausiai patiko.

Ji nutilo.

— Žeromai, neverskite manęs sakyti tokių dalykų.

— Prašau atleisti, — tarė Džeromas, žiūrėdamas priešais save nieko nematančiomis akimis.

Jis girdėjo daužantis savo širdį taip garsiai, kad rodėsi, jog apkurs, ji tiesiog sproginėjo dusliais ir ritmiškais tvinksniais. O, jei tik jis galėtų dabar numirti, iškart, čia pat! Niekada nebematyti, niekada nebesvajoti apie šį gražų veidą, dabar persikreipusį ir priešais jį atgailaujantį! Veidą, kurio jis niekuomet nematė iškreipto, įsitempusio ir persimainiusio iš malonumo. O, jei jis galėtų nebegirdėti, nebeklausyti, nebebūti prisirišęs prie to dusloko ir tokio švelnaus balso! To balso, kurio jis taip pat niekad negirdėjo dūstančio ar aistringo, šaukiančio ar šnabždančio, to balso, kurio jis niekad negirdėjo virpančio nei maldaujančio, nei nusilpstančio, nei pasisotinusio!.. To balso, kurio jis niekad negirdėjo lovoje šaukiant: „Žeromai, Žeromai!“ To balso, kuris vakar galbūt šaukė: „Šarli!“

Kodėl? Kaip tai atsitiko? Jis jautėsi galįs griebti Šarlį už gerklės, smogti peiliu jam į širdį ir išpešti iš jo visas smulkmenas, sužinoti apie visus ypatumus, visus būdus, įgalinančius patirti tą malonumą, kurio jis pats taip ir nesugebėjo suteikti Alisai. Jo menkumas jį slėgė, jis suvokė, jog tai žema, bet nepajėgė galvoti apie ką nors kita.

— Jūs manote čia pasilikti su juo?

— Taip, Žeromai, — atsakė Alisa.

Ašaros vėl ištryško jai iš akių ir ėmė tekėti skruostais, nes šitas „taip“ nuskambėjo kaip nepakeičiamas, oficialus, galutinis sprendimas. Ištardama šitą „taip“, ji iškilmingai paskelbė apie kažką gėdinga, lengvabūdiška; ištardama šitą “taip“ ji nežmoniškai įskaudino ir prarado vyrą, kuris buvo jai pats artimiausias žmogus, kuris buvo jos vienintelė atspara prieš vienatvę ir beprotybę. Nes ji juk buvo beprotė, taip, ji buvo beprotė, ji išprotėjo! Kaip, na kaipgi ji gyvens be Žeromo? O jei jai prisisapnuos košmaras, jei ji norės apie tai kalbėti, atsikratyti to košmaro, savo prasimanymų, savo nuogąstavimų, ko ji šauksis, kas galės, kas norės ją suprasti? Koks meilužis, net einantis iš galvos dėl jos kūno, pakęs jos sielą? Ji visiškai nebesuvokė, ką daro, ji pamišo. Ji prisiminė, kaip gyveno su Žeromu, ir galvojo, kaip gyvens toliau.

Bet kai perkratinėjo mintyse visus tuos vaizdus, kaip ir argumentus, kodėl turėtų pasilikti su Žeromu, tarp vieno iš prisiminimų apie jį (Žeromas, įkišęs galvą pro pravertas duris toje siaubingoje kalnų klinikoje, Žeromas, atėjęs jos aplankyti) ir kito vaizdo (šįkart įsivaizduojamo: pobūvis terasoje, ir jie abu, Žeromas ir ji, nugara atsišlieję į balkono turėklus, žiūri į praeinančius žmones, abudu su ironiška šypsenėle), tarp šiųdviejų vaizdų įsibrovė absurdiškas kitas vaizdas: miegantis Šarlis, murmantis jai kažkokius raminamus žodžius, galiausiai įsitaisantis ant jos peties lyg milžiniškas kūdikis ir glostantis jai plaukus ranka, vis nuslystančia jai ant nosies ar skruosto ir vis ją beužsnūstančią pažadinančia. Žinoma, šitas vaizdas buvo ne toks raminantis kaip kiti, ankstesnieji, bet jis vienintelis buvo ryškus.

— Alisa, — staiga aiškiau tarė Žeromas, — jūs neilgai liksite su Šarliu; tai karas jus suartino. Jūs nesate nei panašūs, nei tos pačios aplinkos, nei to paties pasaulio žmonės moraline to žodžio prasme. Kalbėdamas apie aplinką, aš visai nenoriu pažeminti Šarlio; priešingai, aš manau, kad jo aplinka patikimesnė nei jūsų. Bet jis, Alisa, tiesiog nežinau... jūs abu tokie skirtingi. Apie ką jūs su juo kalbėsitės, ką jis jums atsakys? Kuo jis jus traukia?

Jis atrodė taip rimtai sutrikęs, toks persigandęs, kad Alisą suėmė juokas.

— Jis mane traukia... traukia tuo, kuo ir jus patį, Žeromai, nes jau dvidešimt metų jūs esate jo geriausias ir vienintelis draugas. Aš pati nežinau. Šarlis linksmas, keistas, su juo niekada nenuobodu, jis myli gyvenimą, myli žmones... nežinau...

— Tiesa, — sutiko Žeromas nuliūdintas ir kartu susidomėjęs, — tiesa, su juo nenuobodu: jis lengvas žmogus. Tik bijau, kad jis lengvas, nes tuščias. Ne, Alisa, ne, jūs tai puikiai žinote: prie jo jus traukia visai kas kita.

— Kad ir kaip ten būtų, apie tą „ką kita“ aš niekam nepasakosiu, — sausai tarė Alisa, — bent jau ne jums. Galiausiai, Žeromai, paklausykite, tai, kas mus sieja, yra taip svarbu ir taip reta: švelnumas, pasitikėjimas, sutarimas, tai, kas yra tarp mūsų, Žeromai, pagalvokite...

Jis pakėlė ranką, ir Alisa nutilo. Ji paraudo Žeromui palietus šią temą, ir raudonis nuo jos veido vis neatslūgo. „Keista, — galvojo jis pagaliau viską suvokdamas nepaprastai aiškiai, — gėdinasi ji, o juk tai aš nesugebėjau jos patenkinti. Jai gėda, bet dėl ko? Ar ji būtų gėdijusis, jei būtų maloniai, bet nuobodžiai leidusi laiką su Šarliu, kaip ji tai darė su manimi? Ne, ne, jai gėda dėl to malonumo, kurio aš nemokėjau jai suteikti ir kurį jai leido patirti jis: nes tas dejones, tuos žodžius, tuos judesius sukėlė, jautė ir girdėjo gražusis, mandagusis Šarlis, tas kaimo gaidys“. Ne! Tai vis dėlto buvo per daug siaubinga, ir Žeromas pakėlė į Alisą buką, suakmenėjusį iš nevilties veidą. Tokią veido išraišką ji jau buvo mačiusi porą kartų ir tuoj pat ją atpažino. Pirmą kartą — karste, prieš dešimtį metų, o antrą — savo veidrodyje, prieš dvejus metus.

— Žeromai, — pašaukė ji prislopintu balsu, nes jis tebebuvo užsimerkęs, — Žeromai, na, kaip man jus nuraminti?

— Pasakykite man, Alisa, pasakykite! Jis jums suteikė malonumą? Jis jums patinka? Visą laiką tik apie jį ir galvojate? Jis privertė jus dejuoti? Alisa, Alisa, — riktelėjo jis, nes ji sujudėjo ir pabandė stotis, — Alisa, jūs privalote man tai pasakyti, aš turiu tai išgirsti iš jūsų lūpų, kad daugiau dėl to neabejočiau. Aš turiu būti tikras, kad ne jūs nemylėjote... na, kad ne jūs... Alisa, prašau jus, aš turiu žinoti, kad tai aš, kad tai dėl mano kaltės... Alisa, būkite žiauri, prašau jūsų! Jei turite pagrindą tokia būti, žinoma...

Ir ta neaiški, virpanti, silpnutė viltis, žybtelėjusi toje paskutinėje frazėje, labiau paskatino Alisą ryžtis nei jo maldavimas.

— Taip, — tarė ji. — Taip, Šarlis man iškart krito į akį. Aš maniau, kad niekada nebegalėsiu mylėti, jūs pats tai puikiai žinote. Po to — tas nepamirštamas vakaras Paryžiuje, tie gėrimai, tie išgyvenimai, aš...

— Man nereikia, kad jūs atsiprašinėtumėte, — sausai tarė Žeromas, — man reikia, kad jūs šį tą patikslintumėte.