Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Jis ištarė tai šaižiu balsu, kokiu jo kalbant Alisai neteko girdėti, ir tai ją išvedė iš pusiausvyros. Šitas švelnus, subtilus, jautrus vyras reikalavo, kad ji patikslintų erotines smulkmenas! Jai pasirodė, kad nuo jos balso, nuo jos pačios balso tuoj išduš langai.

— Jei jus domina technika, kreipkitės į Šarlį, Žeromai. Ir jei jau taip trokštate žinoti, tai iš tikrųjų Šarlis leido man pajusti malonumą vieną dieną ir dvi naktis iš eilės, nuo antradienio iki ketvirtadienio. Aš iš tikrųjų šnibždėjau ir dejavau, prašiau ir įsakinėjau. Štai taip.

— Ir jūs jam tai pasakėte? — paklausė Žeromas.

— Nežinau. Žinau tik, kad šaukiau. Aš pati neprisimenu, bet žinau, nes Šarlis man sakė. Iš tiesų, Žeromai, kas gali būti tiksliau už mano miglotą prisiminimą? Kas gali geriau jums viską paaiškinti nei mano nežinojimas?

Žinoma, jo klausimas liko be atsakymo. Nes Žeromas nieko nebesuprato, tik tai, kad jau suėjo lygiai savaitė, kai jie abu atvažiavo pas Šarlį, į šiuos namus, iš kurių, atėjus išvykimo valandai, jis išvažiuos vienas.

XVI SKYRIUS

1942 metų vasara buvo viena gražiausių, kokias tik matė mūsų planeta, tarsi Žemė savo grožiu ir švelnumu būtų norėjusi apraminti žmonių siautėjimą ir pakvaišimą. Beribiame danguje, blyškiai melsvame ar tamsiai mėlyname, nelygu koks paros metas, pasirodydavo baltos ir šaltos saulės, nakties saulės, vidurdienį virstančios geltonomis, akinančiomis saulėmis, vakarais pasklindančiomis įkypais, rožiniais, graudinančiais, ilgesingais spinduliais, tarytum sveikintų ilgų puikių dienų pabaigą. Bet iš tikrųjų tai balta, apmirusi, sustingusi saulė žvelgė į tą besisukančią aplink ją planetą, jos gyventojų pavadintą Žeme, ir matė siaubingus vaizdus. Ji visa buvo nuklota kūnais, jie tysojo išvirtę, žemės traukos dažniausiai priglausti prie nežinomos jiems žemės. Per savo lupą ji visur matė mėšlungiškai susitraukiant ir atsileidžiant mirštančias rankas, išpuoselėtas ir suvargusias rankas, vaikų rankas, menininkų rankas, moterų rankas, vyrų rankas, rankas su nulūžinėjusiais nagais, o kartais ir pirštais, kruvinas rankas, kurios dar paskutinį kartą susigniauždavo prieš amžinai atsileisdamos. O ji, bejėgė, spiginanti, pasibaisėjusi, žinojo, kad apsisukęs tas kvailas rutulys jai parodys kitas rankas, kitus lavonus.

Pati Žemė dar nežinojo, ką rezga tolimuose jos užkampiuose keli išprotėję genialūs mokslininkai. Žemė vis tiek buvo atsidavusi savo bepročiams vaikams, tiems trumpaamžiams, aistringiems ir gležniems vaikams, kurių kūnus ji buvo įpratusi nepavargdama maitinti ir glausti, kol ateidavo metas priglobti jų kaulus (per amžių amžius, epochas ir eras, apie kurias jie nė nenutuokė), Žemė, ištikima ir švelni, nors ir susisielojusi dėl tų skerdynių, tų negandų ir kautynių, dovanojo žmonėms, trokšdama juos nuraminti, galbūt paskutinį kartą — pačius gaivalingiausius pavasarius, pačias karščiausias vasaras, pačius spalvingiausius rudenis ir pačias sausiausias žiemas. Ji dovanojo metų laikus, tikras žiemas ir vasaras, tarsi jos būtų buvusios paskutinės. Ir tikrai Žemė netrukus sužinos, kad jos vaikai, tie jos pakeleiviai, išrado būdą, kaip ne tik greičiau numirti ant jos krūtinės, bet kaip ją pačią kartu su savim pražudyti, susprogdinti ir sunaikinti. Ją, jų motiną maitintoją, jų vienintelę draugę.

Tuo metu dar išlikusiame bukoliškai žaviame Prancūzijos kampelyje Alisa svaigo nuo įdegusio savo meilužio kūno, svaigo nuo vasaros ir jos šilumos. Per pietus jie važiuodavo maudytis prie krioklio ir ten pavalgydavo. Paskui Šarlis grįždavo į fabriką, o Alisa koja už kojos — namo. Ji skaitydavo, klausydavosi Šarlio plokštelių, glostydavo šunį ir katę, šnekučiuodavosi su virėja apie gyvenimą, su tarnaite apie vyrus, su sodininku apie orą, atsisėsdavo prie pianino, tylutėliai pagrodavo, atsidusdavo, nusišypsodavo, atsistodavo, išeidavo į laukus, prisiskindavo gėlių, atsiguldavo po medžiu, paskui, pamiršusi po juo gėles, grįždavo padaryti kokteilio, kaskart vis keistesnio, iš likusių atsargų, kurį Šarlis, atrodo, vis dėlto mielai išgerdavo. Ji matydavo, kaip jis atšvilpia visu greičiu lekiant iš po ratų žvyrui, kaip iššoka iš automobilio ir skrieja laiptais, ji matydavo jo akis, jo lūpas, jo ištiestas į ją rankas, paskui tematydavo tamsoje jo medvilninio švarko lopinėlį priešais savo nosį, o pakėlusi galvą — statų jo peties ir kaklo kampą. Bet ji beveik nepakeldavo akių, dažniausiai ji jas užmerkdavo; paskęsdavo jo glėbyje, jausdama Šarlio, jo muilo, jo odos kvapą.

Ją apimdavo iki tol nepatirtas nuosavybės, savininkiškumo jausmas. Jausmas, kurio ji pirmiausia niekuomet nebuvo patyrusi ir kurį, be to, visada niekino ir nepripažindavo brangindama kito laisvę ir nepriklausomybę. Galbūt tas nuosavybės jausmas prabudo joje kaip tik dėl to, kad šis vyras buvo toks laisvas, toks nepriklausomas, toks vienišas, nepaisant jo draugiškumo, toks nepažabotas gyvenimo ir galiausiai per tuos savo šėliojimus taip nuo visų atsiskyręs; toks kilniaširdiškas, toks subtilus, toks gražus, toks tvirtas, priešingai nei kiti jos mylėti vyrai; visiškai kitoks nei visi tie, kuriuos ji pažinojo ir kartais pati mylėjo; toks nepanašus į bejėgiškąjį Gerhartą, į jautrųjį Žeromą... į visus tuos vyrus, išsikankinusius ir išsidraskiusius, kurie visi jos troško ir visi nebūtų pagailėję nieko, kad tik ji jų geistų. Taip, jie visi jos tarytum prašė juos kankinti, kad jie jaustų, jog egzistuoja. Ir nė vienam nepavyko gauti iš jos to, ką gavo Šarlis, vyras, kuriam jos reikėjo ne tam, kad gyventų, bet kad gyventų laimingai.

Ir nors jai galėjo atrodyti, kad visi šie jausmų protrūkiai yra vien tik kūniški, širdyje ji jautė, jog jie slepia kažką kita, kažką švelnesnio, ko ji, šiaip ar taip, pati nenorėjo sau prisipažinti. Kažką, ką ji prisimins kada nors vėliau, senatvėje, jei jos sulauks, ką ištrauks iš visokio šlamšto prigriozdintos savo atminties ir pagalvos, jog tai — o tokių dalykų bus nedaug, ji tai žinojo — aistra, be to, laiminga aistra.

Nes ramios ir švelnios dienų tėkmės niekada nebesutrikdydavo tylus, sausas ir šaltas proto balsas, kad paklaustų jos, kas nutiko Gerhartui ar Žeromui; arba dar žiauriau: ką ji veikia su šituo vyru, kuris nieko neskaito, kuris neturi supratimo apie tai, ką ji mėgsta, ir kuriam ne visada rūpi tie patys dalykai kaip ir jai. Bet staiga kas nors — saulės spindulys ar Šarlio žvilgsnis, ar katino nugara prie jos kojų, staiga kas nors konkretu, konkretu ir kartu pasakiška, kažkas šilta ir švelnu įsiterpdavo tarp jos, jos praeities, ateities ir abejonių, kažkas, ką ji būtų galėjusi pavadinti laime, jei būtų žinojusi, kas tai yra, ir turėjusi jėgų tuo patikėti.

Taigi tą vasarą Alisa ir Šarlis praleido kartu keletą palaimingų savaičių. Paskui atėjo rugsėjis, ir namus bei laukus ėmė plakti liūtys. Jų aplankyti atvažiavo Šarlio draugai. Alisa juos sutiko ir pasistengė būti labai maloni. Jie daug kalbėjo apie Gonkūrų premiją, truputį užsiminė apie teatrą ir nė žodžio — apie politiką. Nuo rugsėjo vidurio Alisa kasdien sau kartojo, kad reikėtų nuvažiuoti į miestą ir nusipirkti knygų, nes namuose jau buvo viską perskaičiusi, o juk reikėjo kažką veikti per tas dienų dienas, kiek prailgstančias, kai Šarlis grįždavo tik septintą ir kai dėl lietaus ji negalėdavo išeiti. Bet ji nepajėgė taip trokšti tų knygų, kad nuvažiuotų iki Grenoblio. Ji nepajėgė taip neapkęsti to lietaus, kad įnirštų ant jo.

Ji nepajėgė pajudėti nei nueiti toliau savo kambario, svetainės, palėpės, visada lydima katės ir šuns, dabar nė per žingsnį nesitraukiančių nuo jos, kaip nesitraukia žvėrys nuo fėjų pasakose. Ji vaikštinėdavo ir niūniuodavo didžiulėje kaimo gryčioje ir truputį nustebdavo atsitiktinai išvydusi save veidrodyje. Atrodė, kad gyvenimas gali taip trukti amžinai, ir ji nesuprato, ar tai galimybė, viltis, ar grėsmė. Kita vertus, ji ir nesistengė to suprasti.