Франсуаза Саган - Netekęs vilties

O Žeromas atrodė ramus, jis kalbėjo lėtai ir aiškiai, nutaisęs vangią veido išraišką, jauno ar seno anglo veido išraišką, dėl kurios Šarlis jam tiek kartų priekaištavo koledže. Beje, būtų gerai, kad tas lordas užleistų vietą partizanui ir meilužiui ir imtų uždavinėti klausimus: tam, kad galima būtų į juos atsakyti ir atsakyti tiksliai, nors ir žiauriai. Nes Šarlis puikiausiai matė, kad Alisa kalbės su juo tik priversta. Nepajėgdama jam meluoti, ji nepajėgtų ir nei iš šio, nei iš to išrėžti jam tiesos į akis, o vis dėlto reikėjo, kad ji tai padarytų, nes Šarlis tikėjosi praleisti naktį jos glėbyje.

Jis delsė, sūpavosi kėdėje. Begalinis Šarlio tingumas, baimė, kad kils tragedija, priešinosi būsimai scenai, bet šįkart jo geismas buvo stipresnis už jo pasyvumą ir, prisiminus, kiek kartų jis leisdavo savo meilužėms išeiti, laikinai sugrįžti pas savo vyrus vien tam, kad būtų išvengta barnių ir priekaištų, Šarliui buvo truputį keista ir gėda dėl to romaus, taikingo ir nuolaidaus meilužio, koks jis buvo visą savo gyvenimą apie tai nė nesusimąstydamas. Lygiai taip pat jis stebėjosi tuo būtuoju laiku — jį štai jau kurį laiką nuolat vartojo galvodamas apie save.

— Dabar aš turiu teisę išgirsti pasakojimą, — staiga tarė Žeromas, — smulkų pasakojimą. Pirmiausia kas tau taip išgražino paakį, Šarli? Ar tik ne Alisa?

— Ne, visai ne! — sušuko Šarlis, palydėdamas savo žodžius energingais neigiančiais, visiškai nereikalingais rankų mostais. — Tai padarė vienas vokietis, tiksliau sakant, vokiečiai.

— Tai tu susimušei su vokiečiais? — paklausė Žeromas užjaučiamai. — Nieko sau, štai kur pikantiškas anekdotas...

— Jūs radote tikslų žodį, Žeromai, — tarė Alisa šypsodamasi. — Aš įsitikinusi, kad Šarlis jums papasakos visa tai kaip kokią istoriją apie kareivių sumuštus girtuoklius, aš tuo esu tikra. Pradėkite savo pasakojimą, Šarli, aš jūsų nepertrauksiu, bet paskui pateiksiu savo versiją.

— Apie tai negali būti nė kalbos.

— Kodėl? — sunerimo Žeromas. — Gal bijai?

— Aš bijau? Ko man bijoti? — šaižiu balsu paprieštaravo Šarlis. — Kodėl aš turėčiau bijoti? Jei tu būtum girdėjęs, kaip tie arkliai įžeidinėjo Alisą, būtum pasielgęs taip pat.

— Kokie arkliai? — paklausė Žeromas vis labiau susidomėdamas.

Čia įsikišo Alisa:

— Sakydamas „arkliai“ Šarlis turi omeny esesininkus, kurie mus nuvežė į komendantūrą Sent Ogiusteno aikštėje, kad apklaustų.

Žeromas pašoko kaip nudegintas, staiga perbalęs.

— Jus — į komendantūrą? Bet jūs man nieko nesakėte, kodėl jūs man nieko nesakėte? Kas įvyko?

— Šarlis tuoj jums viską papasakos. Nagi, Šarli, drąsiau! — paragino Alisa.

— Aš galiu pradėti pasakojimą, bet sustosiu po mūsų išėjimo iš komendantūros, — griežtai tarė Šarlis. — Toliau kalbės Alisa, — pridūrė jis.

Jo žodžiai pasirodė tokie absurdiški, jis pats — toks kvailas ir Alisai, ir sau pačiam, kad jie įsispoksojo vienas į kitą nustebę ir vos laikydamiesi, kad nesuprunkštų.

— Tai va, viskas buvo taip, — sunkiai pradėjo Šarlis. — Aš pažadėjau Alisai nuvesti ją pašokti, žinai, norėdamas ją... norėdamas ją... žodžiu, išblaškyti ir paklausiau viešbučio durininko... pameni tą viešbutį, kur apsistodavome, na kur aš apsistodavau anksčiau? Nepameni? „Dendi“ Rivoli gatvėje. Betgi tu žinai, nes aš daviau tau telefoną.

— Klausyk, — tarė Žeromas, — nenukrypk į lankas. Tai ko tu ten paklausei durininko?

— Nieko. Taip... aš jo paklausiau, kur būtų galima pašokti. Mes nuėjome į „Legioną“ Beri gatvėje, dabar tai madingiausia skylė. Žmonių — gyvas velnias: vokiečių, net generolų, piniguočių; buvo net vienas dramaturgas ir pora aktorių, tiesa, Alisa? — paklausė jis.

Ši linktelėjo abejinga, truputį nuobodžiaujančia veido išraiška, kuri suerzino Šarlį.

— Taip, iš tikrųjų, buvo pažįstamų veidų, — sutiko ji.

— Tai va, mes, vadinasi, šokome, — pasakojo Šarlis, — ką gi mes ten šokome? Šokome pagal melodijas, kurias jie grojo.

— Iš tikrųjų, — įsiterpė Alisa, — aš manau, kad mes buvome panašesni į darbščius artojus nei į Fredą Asterą ir Džindžerį Rodžersą. Vakaro pradžioje Šarlis pasistengė, kad išvagotume aikštelę sukardami gerus tris ar keturis kilometrus be minutėlės poilsio ir...

— Jūs perdedate, — tarė Šarlis, — mes ne visą laiką žingsniavome. Vėliau aš pasitaisiau.

— Taip, ačiū Dievui, jis truputį išgėrė, — tarė ji kreipdamasi į Žeromą, — jis truputį išgėrė ir leido sau padaryti keletą variacijų, keletą nukrypimų nuo savo maršruto. Paskui, stojus komendanto valandai, grįžome į viešbutį, vis pėsčiomis, tęsdami mūsų pratybas. Tada ir užgriuvome ant vokiečių, tiksliau — vokiečiai ant mūsų. Pasakokite toliau, Šarli, prašau jus, aš sakiau, kad į tai nesikišiu!

— Šita moteris meluoja per akis! — pasakė Šarlis Žeromui. — Tu juk mane pažįsti, žinai, kad aš visai neblogai šoku! Ar neprisimeni, kad buvau patekęs į finalą tame šokių konkurse... Kaip jis ten vadinosi, tas lyg ir balius Panteone? Pameni?

— Klausyk, — griežtai tarė Žeromas, — man nusispjaut, ar gerai, ar blogai tu ten šokai, mane domina istorija su vokiečiais, tad klok.

— Ką čia kloti? Tu viską žinai, — niurzgėjo nusikamavęs Šarlis, — tu viską žinai! Mus sustabdė, nuvežė į komendantūrą, ėmė klausinėti, kas mes tokie, iš kur einam ir taip toliau. Pasakiau, kad einam iš „Legiono“, kad gyvenam Rivoli gatvėje. Jie liepė pateikti dokumentus, Alisa išsitraukė savuosius, kurie rodė, kad ji žydė, na, ne ji, bet kad jos vyras žydas, o ji pati — ne. Ir tada jie ėmė laidyti juokelius — veikiau Gebelso, o ne Sašos Gitri stiliaus — apie žydų tautą. O paskui, — pridūrė jis labai greitai, — jie mus paleido; tiesa, reikėjo, kad kas nors paliudytų, jog esame dori prancūzai ir kad, vadinasi, dieviname vokiečių tautą. Viskas.

— Ir kas tai paliudijo? — paklausė Žeromas.

— Nagi ponia, nežinau, kas tokia, už Alisą, o už mane — mano dėdė Sambra, tas iš Viši, manau, jis yra Lavalio kabineto atašė. Žinai, dėdė Didjė, tas kretinas. Mes kartą su juo medžiojome, neprisimeni? Tik jis šaudo Dievui į langus!

— Alisa, — tarė Žeromas, — jis niekada nebaigs, apšvieskite mane.

— Gerai, pradėsiu nuo pradžių, — tarė Alisa. — Išėję iš „Legiono“ mes grįžome pro Santarvės aikštę ir Buasi d’Angla gatvės kampe atsidūrėme netoli vieno teroristo, kurio ieškojo vokiečiai. Jie išvydo jį su mumis, pamanė, jog mes jo bendrininkai, ir nusivežė į komendantūrą, kad nustatytų mūsų tapatybę. Vienas iš jų, pamatęs mano dokumentus, pasityčiojo iš mano jausmų Gerhartui ir iš mano polinkio apipjaustytiems vyrams. Šarlis įsiuto ir — tarsi mes būtume turėję reikalą su keletu storžievių faraonų — puolė juos. Jie jį sumušė, ir mes grįžome į viešbutį. Tai štai. Nebesigilindama į šias nereikšmingas smulkmenas, aš vis dėlto turiu pripažinti, kad Šarlis, išgėręs penkias ar šešias taureles konjako, galiausiai atitirpo ir kad mes šokome pasodoblį, tango, fandangą, valsą nepakartojamai ir plojant aplinkiniams.

Tai sakydama Alisa žiūrėjo tiesiai į Šarlį, stengdamasi leisti jam suprasti, kad jis turi tuoj pat išeiti, dingti, kad ji dabar ruošiasi kalbėti ir kad jis neturėtų čia likti; bet jis žiūrėjo į ją, žiūrėjo į Žeromą kaip nusiraminęs ir patenkintas savimi žmogus, kaip žmogus, kuris nepasielgė netaktiškai. Nepakenčiamas, galvojo ji, kuoktelėjęs. Trenktas. Jis iš tikrųjų jai labai patiko.