Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Jis puikiai suprato, kad veža savo geriausiam draugui jo mylimą moterį, kurią ką tik iš jo paveržė, bet nė truputėlio nesijautė kaltas; jis jautėsi tik Alisos liudininkas, pagalbininkas ir saugotojas. Iš tikrų jų jam terūpėjo viena: kad sąžinės graužatis neapkartintų vos vakar gimusios jų meilės ir laimės. Pro tarpą tarp dviejų pečių, kaklo ir lagamino jis pagavo Alisos žvilgsnį ir mirktelėjo jai — raminamai, padrąsinančiai, aiškiau nei žodžiais pasakydamas jai, kaip jaučiasi.

Ne, nereikėjo tikėtis, kad Šarlis kankinsis nei kad pagalvos apie tai, kaip jaustųsi Žeromo vietoje. Šarlis gimė paprastas, kaip gimė juodaplaukis, ir mirs paprastas, net jei jo plaukai nuo laiko taps balti kaip sniegas.

Jis nepagalvojo, kad ji už viską turėjo būti dėkinga Žeromui, nepagalvojo, kad Žeromas beprotiškai ją pamilo vos pirmąkart pažvelgęs į ją ir kad paaukojo jai savo gyvenimą, nors ji nesuteikė jam jokios vilties. Ne kas kitas, o Žeromas daugiau nei dvejus metus valandų valandas budėjo prie jos Vienoje, Paryžiuje, traukiniuose, klinikose, visur. Ne kas kitas, o Žeromas ją išklausydavo, jai atleisdavo, su ja kalbėdavo, ją pateisindavo. Būtent Žeromas rūpinosi ja kaip vaiku, būtent Žeromas rado būdą išgyventi jos vyrui, o ją prikelti gyvenimui. Būtent Žeromas ją išgelbėjo, ji buvo skolinga jam už viską, tik jis niekada nieko iš jos neprašė ir neteko galvos iš laimės, kai ji atsidėkojo jam tokia menka, tokia nereikšminga savo kūno dovana. Būtent Žeromas visada galvojo tik apie jos gerovę ir būtent ji įskaudins jį taip, kaip tik begalima būtų įskaudinti.

Štai ir vėl Alisa pasijuto savo principų nelaisvėje. Visas jos gyvenimas buvo tik nesibaigiančios grumtynės, slapta ir atšiauri kova tarp priimtų bendravimo normų ir jos pačios prigimties. Jei būtų jos valia, Alisa nieko nesakytų Žeromui, ji suteiktų jam savo kūną, leistų juo naudotis, švelniai, svajingai, nuoširdžiai, kaip ji ir elgėsi jau pusmetį, o su Šarliu mylėtųsi su didžiausia aistra, su didžiausiu smalsumu, linksmumu ir netgi pagarba, kurią tas vyras jai žadino. Žeromas nebūtų apviltas, ji dėl to nekentėtų, nesijaustų kalta ir gyvenimas būtų puikus. Deja! Nė vienas iš šių dviejų vyrų, laikančių save tolerantiškais, protingais, vienas — laisvamanis, kitas — humanistas, nė vienas iš jų nepakęstų tokios padėties. Ja dalintis jiems atrodytų neįmanoma. Kokia nesąmonė! Tam, kad galėtum dalintis kokiu nors daiktu ar žmogumi, reikia jį turėti, o ir vienam, ir kitam turėjo būti aišku, kad ji jiems nepriklauso. Niekada joks žmogus nepriklauso kitam. Būna, kad kažkam jautiesi artimas, ir tas žmogus dėl to taip pat jaučiasi tau artimas tol, kol tas jausmas rusena tavyje. Bet joks žmogus negali būti kito nuosavybė! Ir vis dėlto Žeromas su Šarliu, kurie sutiko dalintis jos pagarba, švelnumu, draugyste, atsisakytų dalintis jos kūnu; tarytum jos kūnas būtų reikšmingesnis už jos jausmus. Dėl tokios absurdiškos išankstinės nuostatos ji turės užgauti jai brangų žmogų, dėl „padorumo“ ji turės būti žiauri.

Taip, visas jos gyvenimas buvo nesibaigiantis vaidinimas. Iš smalsumo, o ne iš meilės ji miegojo su pirmuoju savo meilužiu. Nepasisaugojusi, iš nežinojimo, o ne siekdama tapti motina, ji pasijuto esanti nėščia nuo Gerharto. Ji ištekėjo už jo nenorėdama įžeisti savo šeimos, o ne todėl, kad troško būti šalia visą gyvenimą. Ji ir persileido netikėtai, o ne dėl to, kad norėjo atsikratyti kūdikio ar juo bjaurėjosi. Nenorėdama jo įskaudinti — o ne dėl to, kad jai patiko Austrija — ji išvyko gyventi į Vieną. Ji įsitaisė meilužį juokais, beveik iš mandagumo, o ne aistros deginama. Iš meilės gyvenimui, meilės be atsako ji susirgo ta nervine depresija. Ji nenusižudė iš silpnumo, iš baimės, kad skaudės, o ne dėl to, kad norėjo gyventi. Ji leidosi mylima Žeromo tik dėl to, kad ją baugino vienatvė, o ne todėl, kad pati būtąjį mylėjusi. Tik dėl to, kad bijojo vykti į Ameriką, į nežinomybę, ji niekur neišvažiavo ir nusprendė dalyvauti Pasipriešinime, o ne todėl, kad būtų pasiryžusi kovoti ar pasibaisėjusi nacistų žiaurumu. Ir vieną vakarą ji atsidavė Žeromui iš nuovargio, o ne dėl to, kad ją staiga užplūdo švelnumas ar susižavėjimas. Gerai pasvarsčius tik vieną kartą gyvenime ji pasielgė natūraliai: ji permiegojo su Šarliu todėl, kad fiziškai jo geidė, todėl, kad jis jai patiko ir užkrėtė savo aistra. Ir dėl to, kad jis vis dar jai patiko, kad prajuokindavo ją ir kad ji jautėsi su juo saugi, ji pasiliks su juo. Taip, pirmą kartą ji pasielgė taip, kaip norėjo; ji paliks Žeromą dėl malonumo, kurį patirs gyvendama su Šarliu, o ne iš žiaurumo. Ji taip negalėtų! Galvodama apie tai, kaip žiauriai ji pasielgs, ji balo, ji nekentė tos visuomenės, kuri ją vertė taip negailestingai elgtis, kuri skelbė, kad dalintis — beširdiška. Ką gi, tuomet ji bus beširdė! Alisa buvo gležna ir švelni moteris, visi jos draugai, tėvai, jos vyras, keli jos meilužiai galėjo nemeluodami tai patvirtinti, bet niekas nežinojo, koks neįtikėtinas ryžtingumas slypėjo toje mažoje galvutėje ant to gležno kaklo. Ji niekada nebūtų leidusis apgaunama ir niekada tyčia nebūtų apgaudinėjusi savęs nei dėl savo jausmų, nei dėl minčių. Kartais ji juokdavosi pati iš savęs, kartais imdavo šaipytis iš tos savo vadinamos ydos, to pretenzingo naivumo, jau kartą nuvedusio ją į neviltį; neviltį juo baisesnę, nes ji mito pati savimi, ir tik malonumui ir juokui, iš esmės nekontroliuojamiems ir nesuvokiamiems, pavykdavo apgauti jos budrumą. Alisos laimei, jos gyslose buvo airiško ir vengriško kraujo, dažniau nei kitoms moterims teikusio jai šias abi galimybes išsisukti; ji visada žinojo, kur link ją traukia, o polinkių ji turėdavo pakankamai daug ir įvairių, kad jai nebūtų nuobodu su savimi tol, kol tai neatsigręždavo prieš ją pačią.

Traukinys dabar važiavo ramiai; po pusantros valandos jie turėjo perkirsti demarkacinę liniją. Ta žinia ėjo iš vagono į vagoną, iš vienos kupė į kitą, tarsi visas traukinys būtų buvęs ilgas kalėjimas ant ratų, pilnas sunerimusių šnabždančių kalinių. Keleiviai sukruto, žiūrėjo į laikrodžius, į lagaminus, žvelgė vieni į kitus persimainiusiomis akimis; nebe tuo pavargusiu, iškamuotu žvilgsniu žmogaus, kurį jo bendrakeleiviai vargina, bet susirūpinusiu, nepatikliu ir griežtu žvilgsniu žmogaus, kuriam šie bendrakeleiviai gali pakenkti. Šarlis jau dvi valandas stovėjo laikydamasis už rezginio ir, liesdamasis prie Alisos kelių, nustebęs žiūrėjo į užsimerkiančius po juo veidus. Ir kai Alisa, įgnybdama jam į ranką ženklu paprašė pasilenkti prie jos, jis nenusistebėjo.

— Šarli, — sušnibždėjo ji, — aš norėčiau, kad jūs... kad tu nueitum pažiūrėti į tą kupė, žinai, kur padėjome lagaminą, kokie ten keleiviai, žinai... jeigu ten būtų...

Taip, Šarlis žinojo. Jis žinojo, ką bylojo Alisos balsas, ir nusišypsojo jai sujaudintas ir pralinksmėjęs, nors jį iš anksto suėmė nuovargis vien pagalvojus apie tai, kad reikės brautis per susigrūdusių koridoriuose žmonių minią, kuri skyrė nuo jų minėtąjį lagaminą. Bet nė žodžiu nepaprieštaravęs leidosi į žygį. Jam prireikė beveik valandos nueiti ir grįžti, o kai grįžo, išvydo Alisą, išbalusią, išsitaršiusiais plaukais, bet iš pažiūros ramią. Jis pasilenkė ir taip pat sušnibždėjo:

— Aš atidžiai pasižiūrėjau ir, atrodo, sakau, atrodo, toje kupė nebuvo nei žydų, nei mažų vaikų, nei panašių į rezistentus žmonių. Veikiau ten dvelkė juodąja rinka. Bet, — pridūrė jis šypsodamasis lyg stora geraširdė pienininkė, tokia, kuri dalija duoną vargšams per Kalėdas, — aš padariau, ką reikėjo.