Франсуаза Саган - Netekęs vilties

— Žinau, kad prastai pasakoju apie šią ligą ir kad nieko apie ją neišmanau, tikrai, nes pats nesu ja sirgęs... bet aš norėjau, kad jūs nesivargintumėte man apie ją pasakodama... Pamaniau, kad jums tai bus ne taip skaudu... Net jei aš ir nemoku pasakyti, gražiai kalbėti, galiu jums prisiekti, Alisa, kad nemanau, jog tai juokinga: aš manau, kad tai baisu.

Jis nutilo; iš tiesų jautėsi truputį juokingas ir neiškalbus, bet žinojo, kad buvo lygiai tiek neiškalbus, kiek reikia. Giliai širdyje jis neaiškiai didžiavosi savimi, buvo savimi patenkintas. Jį apėmė seniai pamirštas jausmas, kad kažkuo pasirūpino; ir jei jis buvo pratęs taip elgtis su savo šunimis ir arkliais, su savo žmonėmis, kaip juos vadino, tai su moterimis taip elgdavosi retai. Bent jau su tomis, kurias jis vadino moterimis, kol nepasirodė ši ir neatsiskleidė esanti kitokia nei tas nieko nesakantis žodis, beveik nesuvokiama esybė. Moteris jis vaizdavosi primityviai, bet tai neturėjo nieko bendra su šia sunkia ir kartu lengva būtybe, šnarpščiančia ant jo peties. Alisa vėl užmigo ar apsimetė mieganti, nieko nepridūrusi priėjo klinikinio aprašymo. Tik pasukdama galvą ji kartais priglausdavo savo praviras lūpas prie jo krūtinės ir kiekvieną sykį jis sudrebėdavo iš laimės, pajusdavo, kaip virpa visa jo oda it oda šeimininko paglostyto ir tuo prisilietimu nudžiuginto nekantraus arklio.

Jam pasirodė, kad buvo trumpam užsnūdęs. Jis iš tiesų numigo keletą minučių, keletą ilgų minučių, nes kai atsimerkė, ji vėl sėdėjo parietusi po savimi kojas lyg vaikas, jos juodi plaukai krito ant jos pilkų akių, ir ji mėgino juos atmesti pūsdama iš apačios, juokingai, berniokiškai sudėdama lūpas, ir nuo to jos grožis darėsi žmogiškesnis, natūralesnis, suprantamesnis.

— Apie ką jūs galvojate? — paklausė jis.

— Aš galvojau apie tave, — atsakė nežiūrėdama į jį, ir tas „tu“, nelauktas, netikėtas, apstulbino Šarlį.

— Apie ką tu galvoji? — lėtai pakartojo jis.

— Aš prisiminiau tave pas vokiečius, šįryt, — tarė ji. — Prisiminiau tave... — ir ji ėmė juoktis negalėdama susilaikyti kaip mokinukė.

— Aš tikrai atrodžiau kvailai, — tarė Šarlis. — Maniau, kad tu visada mane prisiminsi tokį, juokinga, vulgaria poza, su iki kulkšnių nusmauktomis kelnėmis. Ką tu pagalvojai? Pasakyk! — pridūrė jis staiga pyktelėjęs, ir ji liovėsi juoktis, ištiesė ranką prie Šarlio veido ir sustingo uždėjusi nykštį ant skruosto, o visus kitus pirštus — už ausies, nagais liesdama plaukų šaknis.

— Tu man pasirodei gražus, — tarė ji. — Įdegęs iki klubų ir toks tiesus; su tomis visai baltos odos glaudėmis tu atrodei labai, labai jaudinančiai. Ir jei nebūtų buvę mein capitaine, aš būčiau švilptelėjusi iš susižavėjimo; beje, aš leidau tai suprasti, ar ne?

— Taip, tiesa, — atsakė Šarlis lyg pritrenktas, lyg nudžiugęs, — tiesa, tas sumautas ulonas taip pat negalėjo patikėti savo akimis. Tada tu ir nusprendei, kad... kad...

— Ne, ne, — atsakė Alisa labai greitai ir labai aiškiai meluodama, — aš nusprendžiau tada, kai šokome kabarete.

Ji vėl atsigulė ant nugaros, atrodė užsidariusi, nutolusi; ji, žinoma, juokėsi iš begalinio Šarlio drovumo, ir jis, taip pagalvojęs, suirzo. Mintimis ji buvo taip toli nuo šios jų bendros lovos ir dabar atrodė taip jaukiai joje įsitaisiusi! Iš Šarlio pažįstamų moterų „klasiškos“ elgdavosi visiškai priešingai: kiek įžūlios prieš tai, tiek ir nepažabojamos po to, jos paversdavo nedrąsius savo gerbėjus ciniškais suvedžiotojais jau pačią pirmąją naktį. „Kažin ką tu dabar apie mane galvosi?“ — buvo vienas iš dažniausiai gyvenime Šarliui girdėtų klausimų, į kurį jis niekada neatsakydavo. Alisa to nepaklausė, ji niekada to nepaklaus, ji niekada nebuvo to klaususi. Galbūt čia pasireiškė kilmės skirtumas, bet šiuo atveju jos elgesys jam buvo priimtinesnis.

— Aš noriu valgyti, — tarė ji atsimerkdama. — Kur jie dingo su savo smirdinčia arbata ir neįkandama duona?

Bet į duris jau beldėsi, ir Šarlis sušuko: „Prašau!“ išdidžiai, staiga užtraukdamas antklodę ant nuogų Alisos pečių ir veido. Vargšas garsonas padėjo savo padėklą nedrįsdamas pažvelgti į lovą ir išėjo, kaip ir buvo įėjęs, žiūrėdamas tiesiai prieš save.

Pusryčiai galiausiai jiems pasirodė visai skanūs, kaip ir baltasis vynas, kurį kartu su keliais abejotinais sumuštiniais už aukso kainą jiems parūpino susiraukęs, bet paskui godumo įveiktas durininkas; kaip ir kitas butelis, kurį jie išgėrė vakare. Jų nebaigtose gerti ir paliktose taurėse atsispindėjo įstriži besileidžiančios saulės spinduliai, o nuo to, kad į jų patalą buvo prikritę trupinių, jie jautėsi dar laimingesni. Jie užmigo labai vėlai, taip ir neatsikėlę ir net nemanę keltis, nes, nors ir nekalbėjo apie tai, bet abu žinojo, kad rytoj turės grįžti. Ir abu, lyg būtų susitikę stoties perone, kalbėjo tik apie dabartį, nė žodžio neištardami būsimuoju laiku.

Nuo šiol Paryžius Šarlio atmintyje liovėsi buvęs malonumų sostine ir tapo laimės sostine. Nuo šiol, užuot priminęs saulėtas dienas, kavinių terasas, daugybę moterų, kaštonus, orkestrus, aušras, didžiulį miestą, Paryžius Šarliui reiškė tik prietemą viešbučio kambaryje ir vienintelės moters profilį. Širdis — nevykęs turistas.

XII SKYRIUS

Traukinys turėjo išvykti tik dvyliktą, bet, laikydamiesi Žeromo nurodymų, jie atvažiavo į Liono stotį pusę vienuoliktos; ir ne be vargo. Jie užmigo labai vėlai nusikamavę ir manydami, kad pasisotino vienas kitu. Bet meilės žvėris, tas amžinai alkanas žvėris, tūnantis jų kūnuose ir nervuose, vėl juos pažadino versdamas pulti vienas kitam į glėbį, paskui dar ir dar, ir vėl susivyti nei vienam, nei kitam nebežinant, kuris tai pradėjo.

Drebančiomis kojomis, išdžiūvusiomis burnomis, besidaužančiomis širdimis jie svajodami klaidžiojo, slankiojo po peronus, paskui po traukinio koridorius, pirma atsitiktinai pasirinktoje kupė uždėję ant rezginio lagaminą, pilną Žeromui skirtų padirbtų dokumentų. Pagal susitarimą lagaminą reikėjo padėti į bet kurią kupė, ir jie laikėsi to susitarimo beveik taip pat nuolankiai, kiek ir graužiami sąžinės.

O kol kas jie prisiglaudė niūriame ir purviname stoties bufete, užsisakė du puodukus kavos su cikorija ir kiekvienas su nuostaba ir užuojauta žiūrėjo į priešais save sėdinčią šmėklą, blyškią ir nukamuotą nakties aistros. Iš pačios tamsaus ir tuščio bufeto gilumos tolumoje, perono gale, pro langus jie matė spindint ir viešpataujant geltoną, plieskiančią, paslaptingą saulę, kuri jiems labiau priminė tolimą vaikystę nei artimiausią ateitį. O juk kaip tik tos saulės, žalumos, vasaros, žolės ir upių link jie turėjo tuoj pajudėti, tuojau pat, po kelių minučių. Tik jie apie tai negalvojo; sėdėjo sustingę prie savo apskrito vienakojo staliuko ir lagaminų, nejudėdami it išgąsdinti ir sunerimę naktiniai paukščiai, o jų atmintis buvo užtvindyta visagalių, jų jausmus dar paaštrinančių vaizdų.

Jų atmintis buvo užtvindyta akimirkų, šmėkščiojančių patalų, kūno dalių, atodūsių, prietemos, šviesos ir malonumo tvykstelėjimų: dėl jų atminties, gyvos tik naktimi, jų dabartis, jų ateitis, jų vaizduotė, jų protas ir netgi toji tolumoje šviečianti saulė regėjosi netikroviška, nesuvokiama.

Nei vienas, nei kitas neištarė Žeromo vardo, bet balsui iš garsiakalbio pranešus, kad traukinys vėluos daugiau kaip valandą, abiem pasirodė, jog girdi gailestingąjį angelą.

Kupė, pritaikytoje šešiems asmenims, jų buvo dvylika, o traukinys trūkčiojo lyg tampomas mėšlungio, kuriam jie taip pat jautėsi dėkingi. Negalėdamas kalbėti su Alisa ir apimtas nuobodulio, Šarlis rimtai susirūpino dėl to, ką darys. Ką jam daryti, ar jis turėtų kalbėti su juo, ar ji? Jis neįsivaizdavo, kad galėtų vos atvykęs pasivedėti Žeromą į šalį ir pasikalbėti kaip su vyru. Kaip su vyru! Na ir pasakymas! O ir ką jam sakyti? „Aš myliu tavo meilužę, kuri man taip pat neabejinga, kuri, šiaip ar taip, leidžiasi mylima“. Tokia išeitis, kurią jis būtų pasirinkęs daug nesukdamas galvos ir kuri jam būtų buvusi arčiausiai širdies prieš kokį mėnesį vaidinant savo kaimietiškuose ar Liono vodeviliuose, dabar atrodė neįmanoma ir vulgari. Aišku, su juo kalbėti teks Alisai, ir tai jai turėtų būti nelengva. Šarlis ją suprato: laimingas varžovas, o nebe atstumtas dūsautojas, jis tapo jos mylinčiu draugu, kokiu visada svajojo būti amžinai nelaimingai įsimylėjęs Žeromas. Jo likimą Šarlis vaizdavosi panašų į siaurą, labai tiesų, šviesų ir nuobodų taką. Tam tikra prasme Žeromas buvo tiesiog sukurtas nelaimei ir tai, kad šįkart jis pats, Šarlis, ją atnešė, tebuvo atsitiktinumas, nemalonus, žinoma, bet atsitiktinumas. Vis tiek, įsimaišius jam ar ne, Žeromas nebūtų išsaugojęs Alisos; pirma, todėl, kad moterys, kurias Žeromas mylėjo, nelikdavo su juo, o antra (bet šito jis sau taip aiškiai ir nesuformulavo), dėl to, kad Alisa niekada su niekuo nepasiliks. Tai buvo nuojauta, vis persmelkianti Šarlį, kuri kaipmat praeidavo, dingdavo, vos tik jis pajusdavo ant savo rankos Alisos kūno kvapą.