Франсуаза Саган - Netekęs vilties

— Dokumentus, schnell, — riktelėjo karininkas. — Jūs turėjote susitikti su šiuo žmogumi, tiesa? Nein? Jūs teroristai? Lipkite į vidų, schnell, schnell...

— Ne, ne, mes ką tik šokome, — paaiškino nerimaudamas Šarlis, — mes einame iš „Legiono“! Paskambinkite ten, jums patvirtins. Mes grįžtame į viešbutį Rivoli gatvėje. Štai mano dokumentai.

— Lipkite, schnell, schnell, lipkite, schnell, — klykė šviesiaplaukis karininkas, staiga įniršęs.

Jis kaip tik išvydo Alisą, kurią iki tol dengė Šarlis ir tamsa, ir atrodė, kad ši moteris, jos grožis, jos apsimestinis abejingumas jį tiesiog siutino. Šarlis svyravo ir žvilgsniu klausė Alisos, ką daryti — tarsi jie būtų galėję pasirinkti, — tad karininkas parodė smakru jo pusėn, ir jo pakalikai metėsi ant jų. Jie užlaužė Šarliui rankas, o kadangi šis muistėsi, tai partrenkė jį prie Alisos kojų, šalia to nepažįstamojo, bjaurybės teroristo, koks jis iš tiesų, Šarlio nuomone, ir buvo: juk jis viską sužlugdė, viską, ir gyvą pokalbį, ir beveik prisipažintą Alisos potraukį jam, ir viltį, silpnai rusenusią Šarlio širdyje, kad praleis naktį kartu su ja, baltutėlėje viešbučio lovoje, prie atverto lango, pro kurį matytųsi Tiurli kaštonai ir aušra, kylanti iš kairės, virš Tolbiako tilto, jų pirmosios bemiegės nakties aušra, kurią jie sutiktų kartu rymodami ant balkono turėklų, virpėdami, pavargę ir nurimę, žadėdami vienas kitam dar tūkstantį panašių aušrų. Štai ką šitas šunsnukis pats nesuvokdamas sugriovė — jis ir tie galvijai su svastikomis.

Sunkvežimis smirdėjo benzinu, šlapiais skudurais ir vėmalais. Iš tikrųjų jis dvokė siaubu, tą kvapą Šarlis iškart atpažino: tai buvo kvapas tos fermos, kur jis buvo pasislėpęs su savo grandimi, prisižaidę su tuo tanku, kvapas tos fermos, kurioje mirė Leša. Bet jų kelionė buvo trumpa.

Sent Ogiusteno aikštės kareivinės buvo negražiame, bet pompastiškame pastate, kurio koridoriuose net tokį vėlų metą šmėkščiojo tik švariai nuskusti veidai, kaukšėjo tik nublizginti batai. Jie suko iš vienų koridorių į kitus, vestibiuliais, laiptais, lydimi tų pabrėžtinai apsikarsčiusių ginklais skalikų, kol šie galų gale įstūmė juos į baltą kambarį, kuriame po Hitlerio portretu riogsojo rašomasis stalas. Vienas iš kareivių jiems parodė į kėdes, ir jie atsisėdo ant jų krašto, tuo tarpu teroristas buvo partrenktas ant žemės, paskui nutemptas už kojų į kitą kambarį. Po kiek laiko jie pamatė jį praslenkant pro juos subjaurotą smūgių suplėšytais drabužiais, susiėmusį už krūtinės, skausmo iškreiptu veidu. Šarlis pasiūlė jam cigaretę, ir tas atkišo ranką jos paimti mėgindamas nusišypsoti, bet jo žandikaulis aiškiai tam priešinosi.

— Jums skauda? — paklausė Alisa.

Sargybinis sustaugė vokiškai, ir ji susigūžė. Be to, karininkas jau grįžo lydimas aukštesnio rango karininko, kapitono, — vyresnio, ramesnio ir grėsmingesnio. Jis nužvelgė abu vyrus niekinamai lyg gyvulius, o Alisai, priešingai, pasiuntė ironišką ir manieringą bučinį.

— Tai ką, — tarė jis sėsdamasis už stalo, — išsipustome, apsimetame, kad puotaujame, linksminamės, o iš tikrųjų ruošiamės susitikti su savo draugužiais teroristais?

Ši prakalba buvo skirta Šarliui.

— Juk dėl to jūs naktį atsidūrėte Eliziejaus laukuose? Jūsų dokumentams nieko neprikiši, švariai padirbėta. Ir batus gaminate iš kartono, tiesa? — staiga paklausė jis.

— Nuo tada, kai jūs pasirodėte, iš tiesų gaminame, — atsakė Šarlis, kurį tas tipas jau ėmė siutinti ir kuriam jau nusibodo sėdėti ramiai, nepaisant nebylių Alisos maldavimų. Vis tiek naktis nuėjo šuniui ant uodegos, tai bent pasityčiotų iš šitų drimbų.

— Jūs ištekėjusi, ponia?

— Taip.

— Taip, mein capitaine, — tarė karininkas švelniu balsu. Jis buvo labai jau švelnus, tas jo balsas ir jo judesiai, ir žvilgsnis buvo pernelyg švelnūs.

— Bet ne už šio pono. Nei už to, kuris išėjo, — tarė jis rodydamas į Šarlį ir į kruviną teroristo pėdsaką ant grindų.

— Ne, — tarė ji.

— Ne, mein capitaine. Bet tai visai nesvarbu, ar ne? — tarė karininkas užsidegdamas cigaretę. — Jūs susitikinėjate su šiuo ponu; o jūsų vyras jums nepriekaištauja? Ar nieko apie tai nežino?

— Aš išsiskyrusi, — šaltai atsakė Alisa, — o mano buvęs vyras gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose... mein capitaine.

— Kodėl jūs ištekėjote už amerikiečio, kai šitiek čia pasiruošusių jus dievinti europiečių, ką? Ar ne, pone... pone Sambra, — tarė jis vartydamas Šarlio pasą šiam lėtai kvėpuojant, kad nusiramintų. — Aš ir pats, — kalbėjo toliau karininkas, — mielai... ir visi čia sėdintys taip pat mielai jus vestų. Tai kodėl gi jūs ištekėjote už amerikiečio?

„Ko gi jis iš manęs nori, šitas girtas asilas, ką jis čia suokia?“ — spėliojo Alisa staiga netekusi jėgų ir kantrybės. Ji nebegalvojo nei apie pogrindininkų grupę, nei apie tą truputį, ką apie ją žinojo, nei apie būtinybę vidudienį išlikti ta Alisa Faja, už kurią būtų laidavę keletas Paryžiaus salonų ir keli įtakingi snobai, neįtariami nei maištingumu, nei drąsa, bet žymūs blizgučių, ir, vadinasi, tvarkos gerbėjai šiame pasaulyje. Ji jautėsi pervargusi, ir mintis, kad šiuo metu būtų galėjusi gulėti šalia Šarlio toje didelėje ir be saiko išgražintoje lovoje, jai pasirodė neįtikėtina. Ji pasižiūrėjo į jį, pamatė, kad Šarlis įsitempęs, išsitiesęs, paniuręs, ir jis jai pasirodė gražus.

— Mano vyras buvo ne amerikietis, bet austras, — tarė ji pavargusiu balsu.

— Ir tas austras palieka tokią gražią moterį visiškai vieną Vienoje su visais jos valsais? Jūs dėl to išsiskyrėte?

Jis juokėsi, bet nelinksmai, ir atrodė, kad juokauti jam taip pat sunku, kaip ir jo klausytis. Todėl beveik iš gailesčio Alisa atsakė:

— Mano vyras buvo austras, bet jis buvo ir žydas. Suprantate, mein capitaine!

Stojo tyla, kiek ilgesnė nei po kitų atsakymų. Kapitonas pamažu ėmė atgauti kvapą.

— Parodykite pažymėjimą, kad nesate žydė, — tarė jis sausu funkcionieriaus, nebe pokštininko tonu.

Alisa staiga persimainiusiu veidu atidarė rankinuką, ištraukė ilgą priantspauduotą blanką ir padavė priešais ją stovinčiam kareiviui.

Karininkas jį atidžiai perskaitė nė karto nepakėlęs akių į Alisą ir, vis dar palenkęs galvą, dėdamas popieriaus lapą ant stalo, sviedė:

— Tikiuosi, kad dabar jūs pirmenybę teikiate arijams? O gal vis dėlto pasigendate to randelio, skiriančio žydų vyrus nuo visų kitų? Ar ne? Jūs juos mylite dėl to? Ar jums mielesni jų pinigai? Tai, ko pilnos jų kelnių kišenės, visada vienodai traukia moteris, tiesa? Achtung! — sukriokė jis, kai Šarlis pašoko nuo kėdės, perlipo stalą ir griebė jį už gerklės.

Tai buvo graži kova, kurioje Šarlis paėmė viršų, bet tik kelioms akimirkoms. Alisa užsidengė veidą rankomis išvydusi pirmąjį smūgį, kurį gavo Šarlis, ir nenuleido jų tol, kol sunkus vyrų kvėpavimas, smūgių garsai nutilo prie nejudančio kūno. Šarlis sėdėjo pasviręs ant kėdės, atlošęs galvą, pasišiaušusiais plaukais; jis šnopavo retkarčiais sudejuodamas, ir kraujo srovelė tekėjo per smilkinį lipindama jo paprastai tokius blizgančius, tokius švarius ir lygius plaukus; ir ta žaizdelė, menkai jį tesubjaurojusi, kažkodėl labiau sugraudino Alisą nei kenčianti jo veido išraiška ir gargaliavimas. „Kai tik grįšime į viešbutį, išplausiu jam galvą, — griežtai nusprendė ji, — durininkas turės atnešti man karšto vandens, nes tas iš čiaupo drungnas, ir aš ištrinksiu jam galvą kaip reikiant“.