Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Pabaigai orkestras užgrojo keletą senų prieškario melodijų: jų paauglystės ir pirmosios meilės laikų melodijų, jau beveik dešimties metų senumo melodijų, sukėlusių jiems liūdesį, tą nenusakomą ir neaiškų liūdesį, kuriam praeiti padeda tik laiminga dabartis, tą liūdesį, kai apgailestaujama ne tiek dėl to, kad jau viskas praėjo, kiek dėl to, kad dabar jau per vėlu. Tą liūdesį, kai, regis, matai savo jaunystę kažkur šokant, laimingą ir kartu liūdną, vienišą, be šito vyro, kuris dabar yra šalia, bet kuris kaltas dėl to, kad tąja jaunyste nesidalino su tavimi. Tą švelnų ir nepateisinamą liūdesį, tokį egoistišką, kad tu esi priverstas ištarti dabar šalia esančiam žmogui — ir be jokio cinizmo — frazę, kuri dėl savo banalumo vis dėlto yra per daug nesąžininga: „O kur tu buvai tada?“ Frazę, kuria priekaištaujama savo naujajam meilužiui dėl malonumų ir džiaugsmų, kažkada patirtų su kita moterimi; tarsi tai atskleistų jo bejėgiškumą, o ne veikiau mūsų klaidą; ir tarsi pavydžiai atsigręždamas į praeitį jis teturėtų pykti dėl to, kad pats pavėlavo, o ne todėl, kad mes per daug skubėjome. Tas nesąžiningumas ir cinizmas yra visiškai nesąmoningi ir, beje, labai natūralūs: mes neprisimename, kad buvome alkani, nei kad ieškojome, vos tik randame ir pasisotiname.

Prisimename save kaip medžiojamą žvėrelį, sutrikusį vienišą, kuris daugiau ar mažiau savo noru buvo persekiojamas ir pagautas. Niekada neprisimename, kad ir patys buvome medžiotojai. Ir pamirštame — jei jau lyginame medžioklę su meile, — kad dažnai būna taip, jog žvėrelis ir medžiotojas susikeičia vaidmenimis, ir tai paprastai tam, kad abi pusės patirtų didesnį malonumą.

X SKYRIUS

Dėl komendanto valandos kabaretas užsidarė be penkiolikos dvyliktą, o kadangi viešbutis buvo netoli, Alisa ir Šarlis nusprendė grįžti pėstute. Naktis aplink juos buvo šviesiai melsva, tolėliau — tamsiai mėlyna, o visi uždaryti pastatai Eliziejaus laukuose atrodė tamsiai pilki ir tarytum stebėjosi, matydami šiuos linksmus vienišus praeivius. Alėjos buvo tuščios, ore tvyrojo laukų kvapas, nes, kol jie šoko, per Paryžių praūžė liūtis su vėju, ir dabar jie ėjo gaiviai kvepiančiu, tarsi nauju ir blizgančiu miestu. Vėjo, matyt, būta stipraus, nuplėšusio nuo kaštonų jaunus lapelius, kurie dabar, nukritę ir prilipę prie šlapių šaligatvių, žvelgė į dangų priekaištingu šviesiai žaliu žvilgsniu.

Alisa kuo natūraliausiai įsikibo Šarliui į parankę, ir jie žingsniavo tuo tuščiu miestu koja kojon lyg seniai vedusių žmonių pora. Paryžius priklausė jiems, Eliziejaus laukai švelniai leidosi jų viešbučio link. Jie slinko per miestą pavargusiomis nuo šokio kojomis, užkimę nuo juoko, apkurtę nuo muzikos, nekalbant apie dūmų išgraužtas akis ir prasto konjako išplikytas gerkles. Garsiai juokdamiesi jie prisiminė perdėtą kai kurių okupantų mandagumą, kai kurių metrdotelių tūpčiojimą, kai kurias sudirgusias, sutrikusias moteris ir natūralų kai kurių kitų žavesį ir nesivaržymą. Neskaitant kvailo to karininko kvietimo, Šarliui tie vokiečiai pasirodė visai korektiški, tuo tarpu Alisos manymu, jei kas ir buvo korektiškas, tai tik tas karininkas. Bet ji nusprendė apie tai nediskutuoti: neprisiminė, kada buvo taip linksminusis, jautusis tokia jauna, tokia linksma. Kaltas dėl to, žinoma, buvo alkoholis ir atgautas Šarlio humoro jausmas — to atlapaširdžio nepažįstamojo, trykštančio nerūpestingumu, už kurį ji jam buvo dėkinga — bet jai pasirodė, kad joks alkoholis, joks Šarlis nebūtų jos taip paveikę dar prieš metus. Ji sveiko, ji sveiko akyse, ji ropštėsi iš duobės! O gal tai dėl švarios sąžinės, dėl to, kad rizikavo tame niūriame kieme stovėdama tą siaubo akimirką priešais tas uždarytas duris, dėl jos pirmojo žygio, jos pirmosios pastangos, pirmojo karto, kai ji pagaliau darė kažką dėl kitų, o ne dėl savęs, dėl kažko kito nei tas kankinantis ir siurbiantis gniutulas, kokiu seniai, be galo seniai jau buvo virtusi jos siela.

Koks siaubas! Kaip ji galėjo taip ilgai save tokią pakęsti? Kaip išvis kažkas galėjo ją pakęsti, kaip Žeromas galėjo ją mylėti, pasidaryti tokiu mazochistu, kad ją mylėtų? Ir tuoj pat pagalvojo, kad niekšiška vadinti mazochizmu ar ekscentriškumu tą begalinę kantrybę, kuri tikrai reiškė nepaprastą meilę; panašiai truputį išdavikiškai ji pasijuto ir ką tik su tokiu įkarščiu šokdama čarlstoną, nors žinojo, kad Tolpenas, Faru ir Daksas buvo negyvi. Tai buvo trys geriausi Žeromo padėjėjai, bet jai — tik probėgšmais matyti veidai, neryškūs siluetai tų perbalusių ir papilkėjusių žmonių, tapusių vieninteliais Žeromo draugais. Žmonių, kurie dabar sušaudyti. Kaip ji tai praneš Žeromui? Tik tiek, kad šįkart ir ji galėjo atsidurti tarp jų; bet dėl to, kad ji jaučiasi mažiau kalta, jų netektis, jų suėmimas nepasirodys Žeromui ne tokie siaubingi. Vis dėlto nereikėjo jai painioti savo mažytės laimės ar menkutės depresijos su savo šalies likimu ir šitos žemės laisve, tačiau ji kaip tik tai ir darė, nors netyčia. Buvo aimanuojančioji Alisa, dabar bus juokingoji. O, jei tik ji galėtų liautis bent akimirką galvojusi apie save, vis apie save! Jei galėtų nustoti amžinai verkšlenusi! Jei galėtų... Ji pasistengė klausyti Šarlio. Ką jis sako?

— Jei mes per stebuklą liksime gyvi, — kalbėjo šalia jo balsas, — aš jus ten nuvesiu išgerti ir pašokti, bet gersime tikrą šampaną. Tiktai nustebčiau, jei išsisuktume...

— Bet kodėl jūs taip kalbate? — paklausė Alisa staiga užsigavusi ir pasipiktinusi niūriu ir užtikrintu Šarlio tonu. Kaip šitas optimistas, kuriam, be to, tas karas nerūpi, gali numatyti, kas jų taip greitai laukia?

— Kodėl? — tarė jis. — Nagi todėl, kad aš esu tik žmogus, viso labo žmogiška būtybė, kaip jums tai žinoma, — pridūrė jis juokdamasis, — o visa tai atlaikyti gali nebent kupranugaris.

Ji pažvelgė į jį apstulbusiu žvilgsniu, kuris, atrodo, nustebino ir jį.

— Bet apie ką jūs kalbate? — paklausė ji drebančiu, išsigandusiu balsu, senos moters balsu. Senės, staiga iš paskutiniųjų įsitvėrusios gyvenimo, balsu.

— Aš kalbu apie tuos nuodus, kurių jie mus prigirdė, sakydami, jog tai — konjakas, — atsakė Šarlis. — Mes dviese išgėrėme beveik visą butelį; jūs to nepastebėjote?

Alisai, matyt, labai akivaizdžiai palengvėjo, nes jis paėmė ją už parankės ir nusivedė nieko nebepridėdamas, tik „Na, na!“ — užjaučiamai ir truputį pašaipiai, jai vos nepuolus su ašaromis akyse jam į glėbį. Vos neištarus: „Aš taip išsigandau, aš bijau, aš labai bijau“ lyg kokiai feljetono herojei. Ir ji naiviai nustebo suvokusi, kad jai galbūt atgimsta ne tik gyvenimo geismas, bet ir baimė to gyvenimo netekti.

Tai atsitiko Santarvės aikštės ir Ruajalio gatvės sankirtoje. Staiga pasirodė, kad miesto tyla ir tamsa tebuvo spąstai. Tarsi didžiulėje scenoje pakvaišęs iš įsiūčio režisierius staiga būtų apšvietęs prožektoriais niekam nežinomus statistus; sunkvežimiai, šaižiai cypdami stabdžiais, pralėkė pro obeliską ir, paleidę keletą bet kuriuo metu pavojingų šūvių, nušvilpė Senos link, primindami, kad tas ramus ir bukolinis miestas, prieš dvejus metus atiduotas fiakrams ir pėstiesiems, judantiems 1900 metų greičiais, yra šiuolaikinė sostinė, kad vyksta karas ir kad kiekviename žingsnyje tyko pavojai. Šarlis laikė Alisą už riešo. Jis apstulbęs žiūrėjo į vieną sunkvežimį ir į jo akinančius žibintus, artėjančius jų link. Visiškai nesąmoningai paskutinę akimirką jis atsidūrė tarp Alisos ir tų žibintų. Du kareiviai žalsvai pilkomis uniformomis, įtemptais, bukais veidais, išlipo iš jo nukreipę į juos šautuvus. Bet pasigirdę ausį rėžiantys švilpuko garsai privertė juos atsigręžti: prie jų artinosi dar keli patruliai „klykdami kaip kokie bepročiai“, pamanė Šarlis, šįkart nukreipę šautuvus ne į juos, bet į nenusakomo amžiaus bespalvę figūrą, kurios kruviną veidą ir surištas už nugaros rankas jie išvydo vėliau. Nepažįstamasis klupinėjo nuo vieno kareivio prie kito, o šie šiurkščiai jį atstumdavo juokdamiesi ir kažką patenkinti viauksėdami kaip skalikai medžioklėje. Po vieno stipresnio stumtelėjimo jis suklupo ir parkrito priešais du nejudančius karininkus, o visa ruja sustingo poza „ramiai“. Alisa nuleido akis, ji buvo išbalusi ir spaudė Šarlio ranką savojoje; jai atrodė, jog girdi kažką artėjant, kažką daug baisesnį nei visa tai, kas vyko priešais ją, tai, ką ji, nors ir kas tai būtų, jau seniai buvo patyrusi.