Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Jis tikrai mielas, pamanė ji, apimta švelnumo, net su šituo kvailu kostiumu, darančiu jį panašų į praturtėjusį maniežo arklininką. Jis nuostabiai atrodytų gerai apsirengęs, su rudu ir juodu jo akių, jo odos spalvos tvido kostiumu arba su visiškai tiesiu smokingu, kuris paryškintų jo jėgą, jo lieknumą, jo tiesumą, jo galvos laikyseną. Jai toptelėjo, kad Šarlis žengia per kambarius, tuo tarpu kiti vyrai atslenka ir išslenka. Ji stebėjosi, kad nejaučia jokios baimės prieš būsimą susitikimą, dėl kurio susitarė iš pat ryto ir kur jos galbūt laukia pasala; tokiais atvejais niekada nežinai, kas gali atsitikti. Bet šalia Šarlio net mintis apie kokį nors pavojų atrodė kvaila; jų išvyka turėjo būti puiki, ir jo neslepiamas, viešai demonstruojamas įsitikinimas buvo užkrečiamas.

Jis nusivedė ją papietauti į restoraną, kadaise garsėjusi prašmatnumu, kur dabar viskas buvo siaubingai pabrangę, bet atvykusiam iš savo žaliosios provincijos Šarliui sąvoka „maisto kortelė“ visiškai nieko nereiškė; todėl jis nuoširdžiai guodėsi priblokštam doram metrdoteliui, galų gale netekusiam kantrybės. Alisa juokėsi ir pažadėjo sau vakare nuvesti jį į vieną žymiausių nelegalių užeigų...

Gatvėje jiedu šypsodamiesi susižvelgė. Buvo gražu, kaip būna gražu vasarą Paryžiuje.

— Ką jūs veiksite po pietų? — paklausė jis.

— Turiu kai kur nueiti, — atsakė ji išsisukinėdama.

— Tikiuosi, kad greitai pasimatysime viešbutyje.

— Iki pasimatymo. Neapiplėšinėkite parduotuvių, — pridūrė jis pašaipiai.

Jis dar prieš jiems išvykstant žinojo, kad Alisa susitiks su tais pogrindininkais pačią pirmą dieną kažkokiame bistro. Bet kokiame? Sprendžiant iš to, ką nugirdo per rytinį jos pokalbį telefonu, tai turėjo būti tas, kuriame Žeromas šventė paskutinį gimtadienį su savo fanatikais; adresas ne iš tiksliųjų; toks miglotas, kad jam, matyt, teks sekti Alisą kaip kokiam sekliui iš Diubli agentūros, kuria jis kliedėjo vaikystėje. Taigi trečią valandą jie meiliai išsiskyrė, tik Alisa truputį nusistebėjo matydama, kaip žvaliai jis nužingsniavo į savo susitikimus su pramonininkais, o juk galbūt matė ją paskutinį kartą. Koks jis vis dėlto lengvabūdis, tas mielas Šarlis; įsimylėjęs, žinoma, bet baisus, baisus egoistas, kad ir ką sakytum. Ji padarė keletą lankstų, grįžo į viešbutį ir išėjo pro užpakalines duris, kurias jai buvo parodęs Šarlis. Galiausiai ji atsidūrė ir atsisėdo „Cafe des Invalides“ terasoje, kur Žeromas, ji ir jų draugai šauniai nusigėrė per jo trisdešimtmetį. Kavinėje buvo ramu, saulėta ir labai karšta; ir tą gegužės popietę keletas pavargusių paryžiečių, du provincialai ir vokiečių kareivis atrodė vienodai nukamuoti karščio ir kažką mąstė įsistebeiliję į savo šilto gėrimo stiklus. Keista, galvojo Alisa, kiek mažai per karščius reiškia tautybė ar socialinė padėtis. Tie keli lankytojai atrodė lyg nedidelė apsunkusių nuo karščio provincialų šeimynėlė, o tas vyrukas žalsvai pilka uniforma, prakaituojantis kartu su jais, sakytum, buvo tolimas jų giminaitis.

Ji jautėsi beatbunkanti toje kavinėje; slinko begalinės minutės, ir ją pradėjo imti nerimas; paskui pasirodė ir jo palydovas — baimė. Buvo po keturių dvidešimt, Karno vėlavo jau penkiolika minučių, o tai reiškė „traukitės“ bet kokios grupuotės pasaulyje kalba. Bet Alisa delsė: mintis, kad veltui atvažiavo į Paryžių, kad išsiruošė, skubėjo ir jaudinosi be reikalo, ją staiga nugąsdino. Ji nebenorėjo gyventi nežinia dėl ko, kovoti nežinia už ką ir nei iš šio, nei iš to mirti baigiantis pačios prašvilptai, regėjos, amžinai jaunystei. Ašaros staiga ištryško jai iš akių ir, bijodama pasirodyti juokinga, o ne išsigandusi gestapo, ji nusprendė išeiti ir atsistojo.

Gatvėje ji pasuko Karo mokyklos link; didžioji aikštė pro ašaras mirguliavo saulėje. Staiga ji kluptelėjo: kažkas pagriebė jai už rankos, sustabdė, ir ji pažino Šarlį net nespėjusi išsigąsti. Tai buvo Šarlis juokingu šviesiu kostiumu, juokinga franto mina ir juokinga patenkinta šypsena. Tai buvo Šarlis, kuris, žinoma, ją sekė ir išgąsdino tikrąjį jos seklį — tą, kuris, laikydamasis Žeromo įsakymų ir įprastos taktikos, žiūrėdavo, ar kas jo neseka. Dėl Šarlio kaltės neįvyko pirmasis susitikimas, todėl ji dabar turės ateiti antrą kartą, vėl laukti dvidešimt minučių, o gal ir trečią, jei turintis su ja susitikti žmogus nebus tikras, kad ją užkalbinti nepavojinga. Ji jo nekentė.

Šarlis buvo visai patenkintas savimi. Jam ne tik pavyko sekti Alisą iš toli, jis ne tik prasėdėjo priešais kavinę visą tą laiką, kol ji laukė, taip ilgai, kad jis net pasipiktino — kaip džentelmenas ir nekantrus įsimylėjėlis, — bet ir buvo čia, kad dabar ją parvestų visiškai saugiai, kuo toliau nuo tų nepunktualių ir neaiškių tipų. Todėl staiga perbalęs Alisos veidas, nors ji ir buvo įdegusi, jos šaltos akys jį nustebino dar neišgirdus tiesiai į širdį smingančių jos žodžių, ištartų svetimu balsu (kokiu kai kuriuose filmuose kalba piktas turtuolis su doru vargšu arba žiaurus šeimininkas su atsidavusiu sodininku), balsu, kokiu, regis, Alisa negalėjo prabilti.

— Kas jums yra, — paklausė ji, — ar iš proto išsikraustėte?

Ir, negalėdama atsikvošėti, nuėjo atsisėsti ant artimiausio suolelio, ant kurio sėdėdamas jis ją stebėjo. Ji ilgai kvėpavo, kol vėl prabilo paniekos kupinu balsu ir aiškiai sunkiai tvardydamasi.

— Argi gali su manimi kas susitikti, jei jūs visur bėgiojate man iš paskos tarsi aš būčiau siuvėjos padėjėja, pasiųsta į miestą apsipirkti? Dabar vyksta karas, Šarli, net jei jūs ir nenorite to žinoti, nepaisant tamsių naktų, nusiminusių žmonių, eilių gatvėse ir visų šlykščių skelbimų ir čia, ir ten, ir ten!..

Ji rodė ranka į medinius vokiškai prirašytus plakatus, kurių buvo pilnas Paryžius ir kurių jis iš tiesų nepastebėjo. Ir ką gi jai pasakyti? Nieko, nebent tai, kad jis matė tik ją ir kad jei rytoj ją nuvežtų į Kanus, tai nepastebėtų ir jūros, kaip šiandien Paryžiuje nepastebėjo vokiečių.

— Bet, — išlemeno jis, — aš tik norėjau jus apsaugoti, būti tikras, kad niekas jūsų neseka, kad...

— Nesikiškite į tai, Šarli. Labai malonu, kad jūs mane lydite, bet jei tai trukdo, užuot padėję, aš puikiausiai apsieisiu ir be jūsų.

Ji atsistojo. Veidas jau buvo šiek tiek paraudęs, ir po Paryžiaus dangumi Invalidų rūmų kupolo fone jos lieknas ir elegantiškas siluetas ryškėjo lyg statula. Atlaidi ironija, po to suskambusi jos balse, nieko nepakeitė.

— Eikite susitikti su savo kalėjimų sargais ar su senu draugu (ji net nepasakė „su drauge“, kad tai nuskambėtų švelniau). O vakare nueisime į labai brangų restoraną, kur po salotomis bus paslėpti bifšteksai ir kur bus galima labai garsiai juoktis. Visa kita — ne jūsų reikalas ir mes daugiau nebeturime apie ką kalbėti.

Ir iškart nuėjo net neatsisukusi, būdama tikra, kad jis nebeseks paskui ją, tikra, kad jį graužia sąžinė, tikra, kad širdyje jis jau pritaria tam, ką ji daro.

Jis grįžo į viešbutį vienas ragauti karčių atsidavimo vaisių. Ta naktis, kurią jis vaizdavosi būsiant švelnių jausmų, o gal ir meilės naktimi, iš tiesų buvo sentimentali, bet nelaiminga. Jam nieko kito neliko, tik nusigerti, ką jis ir pamėgino padaryti maukdamas durininko parūpintą šlykštų ir žvėriškai brangų konjaką. Jis anksti susiruošė miegoti ir, girto įkvėpimo pagautas, parašė Alisai tris atsiprašymo laiškus: vieną ugningą, vieną sarkastišką ir vieną graudų, paskui visus tris suplėšė ir griuvo į lovą.

Alisa grįžo apie vidurnaktį ir neužėjo palinkėti jam labos nakties. Šarlis gulėjo tamsoje ir pusvalandį laukė, kol gretimame kambaryje nutilo menkiausias krebždesys. Tuomet atsikėlė, su chalatu nutipeno į koridorių ir pats tuo baisėdamasis pabarškino į jos duris. Alisa neatsiliepė, be abejo, apsimesdama, kad miega, ir jis už tai jai paskui buvo dėkingas. Tačiau tame blogai apšviestame koridoriuje, sykiu ir prakaituodamas, ir drebėdamas priešais duris moters, kuriai jau įkyrėjo, jis pasibaisėjęs suprato, kad tas pats Šarlis Sambra kitą vakarą gali visą naktį daužyti šitas duris šaukdamas ją vardu, užuot greitai grįžęs miegoti ir nekėlęs triukšmo kaip šiandien. Tą vakarą gimtų kitas Sambra, kurį jis niekino ir kuriuo net iš anksto bjaurėjosi.