Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Didžiai jos nuostabai, jis ėmė šaukti:

— Ir jūs manote vykti ten vietoj jo, jūs manote, kad jums tinka šis vaidmuo? Manote, kad Džeromas pasiųs moterį, kad tie maniakai ją suimtų, išdarinėtų ir nužudytų? Jei Žeromas taip pasielgs, vadinasi, jis kvailys, jis šunsnukis! Aš jums jau sakiau, kad nemanau, jog moters darbas — siūti ir gimdyti vaikus, jos turi gyventi, būti gražios, jaunos, tokios kaip jūs, Alisa... Tikras vyras niekada nesiųs moters žūti vietoj savęs! Aš užmuščiau Žeromą jei jis leistų jums išvykti! Aš to nepakelčiau, Alisa, jūs neišvažiuosite į Paryžių vietoj jo!

Jie pažvelgė vienas į kitą. Jie nebebuvo draugai, jie buvo du svetimi žmonės, vyras ir moteris.

— Paklausykite manęs, Šarli, — tarė ji, — aš jau daug privargau mėgindama tuo įtikinti Žeromą. Pusę metų jis atsisakinėja mano pagalbos. Bet dabar aš žinau, kur ir kada reikia susitikti. Ir patikėkite manimi, Šarli, nori jis to ar ne, norite jūs to ar ne, bet aš važiuosiu. Ne todėl, kad būčiau baisi didvyrė, bet dėl to, kad negresia joks pavojus. O tos moterys, vaikai ir vyrai laukia, kad kas nors juos išvežtų ir kad jie liktų gyvi. Tai labai paprasta, patikėkite, patikėkite manimi, — ir ji ėmė juoktis. — Pirmąkart gyvenime aš rūpinuosi kitais, o ne savimi, pirmąkart aš galiu kažką nuveikti, pirmąkart aš galiu padėti pati, užuot buvusi našta kitam, užuot apsunkinusi gyvenimą mane įsimylėjusiam vyrui, aš galiu išgelbėti nuo mirties nepažįstamus žmones, todėl galite būti ramus, Šarli, aš tikrai važiuosiu. Palauksiu savo kambaryje, kol Žeromas grįš. Prašau man atleisti, — tarė žengdama durų link, o jis liko stovėti suglumęs, nustebęs, visas išraudęs, rankomis sugniaužęs židinio atbrailą, paklaikęs ir supykęs.

Vienu metu Alisai toptelėjo, kad teisėtai pasipiktinęs ir nusprendęs veikti Šarlis Sambra turėtų būti labai pavojingas priešininkas arba labai geras sąjungininkas. Jau visą parą Alisa stebėjo, kaip keičiasi tas suvedžiotojas, kurį dabar turėjo suvedžioti ji, tas malonus vaikinas, truputį per gražus, truputį per didelis mergišius, į kurį ji žiūrėjo grožėdamasi, bet nejausdama jokio geismo. Dabar pirmąkart ji pažiūrėjo į jį nebe kaip į seno groteskiško vodevilio aktorių, bet galbūt kaip į būsimą kovos draugą. Ir nesuprato, kodėl žengdama pro duris ir jį palikdama pajuto, kaip kyla ir ją užvaldo nenusakomas, stiprus geismas, begėdiškas ir toks aiškus, kad ji susvirduliavo išeidama iš kambario įkaitusiais kaip ir Šarlio skruostais.

Kai po trijų valandų per patį vidurnaktį grįžo Žeromas, prie durų stovėdamas jo laukė Šarlis. Jie ilgai ginčijosi, čia negailestingai įžeidinėdami vienas kitą, čia švelniai atsiprašydami. Šiaip ar taip, kai kitą rytą Alisa nulipo laiptais, ji išvydo Žeromą, ir šis trumpai ir aiškiai pareiškė, kad specialistė, dirbanti odos ir kailių pramonės srityje, vykstanti į Paryžių tobulintis, iš tiesų yra ideali priedanga būsimai pogrindininkei, tokiai kaip ji, ir kad jis, Žeromas, labai prašytų ir būtų labai dėkingas Šarliui, jei šis sutiktųjų palydėti į Paryžių ir kartu grįžti. Šarlis tylėjo, jis klausėsi Žeromo, jis netgi nežiūrėjo į Alisą, bet nuo jo sklido lyg ir šviesa, lyg ir bangos, kurios Alisai buvo pažįstamos, ji prisiminė tokias bangas jautusi stovėdama šalia kai kurių žmonių, o kartais ir pati spinduliavusi tokia šviesa, kuri buvo panaši kaip Austerlico saulė į blyškų ir žėrintį laimės spindulių šleifą.

VII SKYRIUS

Kelionė perpildytu traukiniu buvo varginanti, ir pats Paryžius, kai jie galų gale atvyko vakare lyjant lietui, pasirodė Šarliui nykus, ištuštėjęs, girdėjosi tik vokiečių patrulių žingsnių aidas. Netgi viešbutis Rivoli gatvėje, kuriame jis paprastai apsistodavo ir kuris jam visada asocijavosi su XVIII amžiumi, pusiau prabangus, pusiau palaidūniškas, šiandien atrodė tamsus, pasenęs ir senamadiškas. Ko gero, Žeromas buvo teisus trokšdamas, kad šitie hunai greičiau išsinešdintų. Bet kadangi susitikimas su meilužiu iš tiesų buvo geriausia priedanga būsimajai rezistentei, Šarlis užsakė Alisai ir sau du gretimus kambarius su langais į Tiurli parką, ir iš ryto spindinti saulė, vėl jį apšvietusi, oro gaivumas, švelnus vėjelis, kurio nepajusi niekur kitur, sugrąžino Šarlį į tą Paryžių, kurį jis taip mėgo, su jo terasomis, nesibaigiančiomis dienomis, vėsiais mėlynais vakarais, tuščiais prospektais, medžiais, statulomis — visais jo džiaugsmų ir svajonių bendrininkais.

Šį vakarą jis parodys Alisai savo Paryžių, šį vakarą jis pasistengs ją išklausyti, jai kalbėti, ją pralinksminti, priversti ją pamiršti viską: karą, žydus, vokiečius, Žeromą, savo praeitį ir net jį patį. Šį vakarą jis užgniauš savo geismą, viską jai dovanos ir ničnieko neprašys. Tai buvo, ko gero, pirmas kartas, kai Šarlis Sambra apgalvojo, kaip elgsis vakaro metu, nes jam visada labiau rūpėjo suteikti moterims malonumą nei laimę. Matyt, dėl to, kad manė, jog geriau sugeba teikti ir dalytis pirmuoju nei antrąja, be to, galantiškumui ir geismui, patirčiai ir intuicijai sumišus draugėn, jis nė pats niekada nežinojo, kur viena, kur antra. Reikėjo sutikti Alisą, kad išryškėtų, kokie tai skirtingi dalykai: „Ji ne tik man patinka, aš galėčiau ją mylėti“, — galvojo jis ir jo širdy plakėsi džiaugsmas, baimė, abejonė ir nerimas. Ar jis lyg pabėgęs iš pamokų mokinukas leisis nešamas svajonių — juokingų jo amžiuje? Ar jam vėl atsivers nuostabūs meilės peizažai, nematyti nuo paauglystės laikų? Ar jis atjaunės, ar pavirs senu bambekliu?

Jis rūpestingai apsirengė, užsivilko vieną iš savo brangių plonos vilnos kostiumų, pirktų prieš pat karą, taigi beveik naują, truputį prigludusį prie liemens, kuris, Alisai atidarius duris, nusipelnė jos žvilgsnio, staigaus ir šilto, išduodančio, jo didžiam džiaugsmui, jos susižavėjimą. Ji iki šiol manė, kad prieš ją kaimietis, ką gi, jis jai parodys, ko vertas tas kaimietis!

— Ar gerai miegojote? — pasidomėjo jis.

Jis perėjo kambarį, priėjo prie lango ir metė atsainų žvilgsnį į parką prieš atsisukdamas.

— Dieve mano... bet jūs nuostabiai atrodote, — tarė jis pasikeitusiu balsu.

Alisai įžengus į kambarį, šviesa krito tiesiai į ją ir apšvietė nuo galvos iki kojų. Ji nė iš tolo nepanėšėjo į aną Alisą su megztiniu ir sijonu, kuriuos vilkėjo Dofinė, jis išvydo visai kitą moterį. Ji buvo apsivilkusi gelsva krintančio šilko suknele, buvo ryškiau pasidažiusi, atrodė vyresnė ir dar patrauklesnė. Jos lūpos buvo raudonesnės, akys — įkypesnės, kūnas — labiau apnuogintas. Ir Šarliui staiga toptelėjo, kad jis stovi Žeromo meilužės kambaryje ir kad paties Žeromo čia nėra. Jo akys susitiko su Alisos akimis, ir ji, sugriebusi savo rankinuką, lyg nuplikyta šoko prie durų.

— Jums patinka mano suknelė? — paklausė ji. — Ji iš Greso, jei neklystu... ar iš Haimo. Ji nepaprastai lengva ir labai laba patogi, ypač per tokį karštį, — bėrė meldžiančiu atleisti tonu, lyg norėdama pasiteisinti dėl savo nuogų rankų, didelės iškirptės ir beveik nuogo kūno po suknele. — Jūs išeinate, Šarli?

Su neregėtu pasitikėjimu, jau stovėdamas tarpduryje, jis atsakė:

— Mes išeiname. Negi manote, kad aš paliksiu jus vieną Paryžiuje su tokia suknele ir tokia veido spalva... Žinote, jūs puikiai atrodote. Įdegėte kaime.

Jis paistė niekus, murmėjo kažką sau po nosimi, bet atrodė toks patenkintas gyvenimu, kad Alisa taip pat užsikrėtė jo linksmumu. Ji ištvėrė tylų ir juokingą spektaklį su viešbučio budėtoju, kai Šarlis grąžino jam abu jų raktus; pro jos akis nepraslydo nei santūrumas bei nuolankumas jo veide, kai jis atsakė: „Taip, mes pasiliekame abu kambarius šįvakar“, nei klausiamas, įtarus budėtojo žvilgsnis.