Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Jie trumpam nutilo. Alisa jautė, kaip kraujas plūsta į širdį ir pyktis tvinkčioja rankose ir smilkiniuose; ji sėdėjo nuleidusi akis, trokšdama pamatyti bet ką — akmenį, pagalį — ir vožti tam šlykščiam veidmainiui, tam apsimetėliui. Reikia kažką atsakyti, pagalvojo ji, ir tuoj pat. Ji lėtai atsistojo ir išgirdo savo balsą ramiai klausiant, nors pati vos laikėsi nešaukdama:

— Mat kaip... O kodėl jums tai labiau patinka?

— Na, — atsakė Šarlis, — tai reiškia, kad jums gresia mažesnis pavojus, štai ir viskas! Visai nenorėčiau, kad jie jus įkištų už spygliuotos vielos, be to, aš jiems neleisčiau to padaryti, — griežtai tarė jis. — Dėl to galite būti rami. — O Dieve! — staiga sušuko jis. — Jūs visai balta, Alisa. Sėskitės. Na ir prigąsdino jus tie šlykštynės, visus juos užmuščiau!..

Alisa susmuko ant rankšluosčio ir užsidengė veidą rankomis netikėtai nudžiugusi ir pajutusi palengvėjimą. Jai būtų buvę apmaudu, jei Šarlis būtų pasirodęs esąs menkysta, ir pačią stebino tokios mintys apie žmogų, su kuriuo tik vakar susipažino. Ji nuleido rankas, pamatė įbestą į ją susirūpinusį Šarlio žvilgsnį ir staiga susigėdo dėl to, ką galėjo pagalvoti.

— Atleiskite man, — tarė ji. — Tai siaubinga, bet kai jūs pasakėte, žodžiu, kai jūs pasakėte, kad jums tai labiau patinka, na, kad aš ne žydė, aš pamaniau, kad ir jūs iš tų, kurie...

— Kurie ką? — paklausė Šarlis. — Antisemitai? Nejuokaukite, Alisa! Kaip jums tai atėjo į galvą! Žinote, mano tėvas buvo kvailys, bet dėdė — labai protingas žmogus, tas, kuris prieš porą metų mirė ir vietoj kurio aš dabar dirbu fabrike. Kartą jis su manim kalbėjo apie tai. Jis man išaiškino, kad nuo tų laikų, kai mes šį tą žinome apie savo istoriją, nuo Karolio Didžiojo laikų, visi prancūzai, tiek žymūs, tiek nežymūs, sakysim, koks nors Liudviko XVI palikuonis, neišvengiamai, automatiškai turėjo mažiausiai dvidešimt milijonų protėvių, neskaitant nežinomų genčių ir visų ankstesnių beždžionių. Ir jis man pasakė, kad jei kas nors mėgintų jį įtikinti, jog tarp tų dvidešimties milijonų nebuvo nė vienos prosenelės, kurią suvedžiojo žydas, ir nė vieno prosenelio, kuris būtų vedęs jauną žydę – per visus tautų kraustymusi ir karus, kurie vyko dvidešimt amžių, — „jei kas nors įrodinės, kad yra grynas arijas, mano mielas Šarli, spirk tokiam į užpakalį, jis kretinas“. Manau, jis buvo teisus. Tas antisemitizmas — kažkokia nesąmonė.

— Gal ir nesąmonė, bet taip yra, — tarė Alisa, vėl išsitiesdama ant nugaros ir užsimerkdama, o Šarlis atsirėmė alkūne ir atsigulė šalia jos kiek toliau. Jis kramtė žolės stiebelį žiūrėdamas tai į vandenį, tai į medžius. Kai atsigręžė į Alisą, ji buvo atsimerkusi ir taip pat žiūrėjo į jį. Kažkoks skystis ištryško iš jos vyzdžio, susitvenkė akies kamputyje ir lėtai nuvarvėjo per smilkinius. Šarlis ne iškart suprato, kad tas staiga atsiradęs vanduo — ašaros, ir tai jį sukrėtė. Jis nevalingai paėmė Alisos ranką, kurios ji neatitraukė, ir be menkiausios dviprasmybės priglaudė prie jos švelnias, šiltas lūpas. Pirmą kartąjį matė vyrą su glaudėmis, pusnuogį, bučiuojantį nuošalioje vietoje bepravirkstančios moters ranką.

Bet, užuot nusijuokus iš tos komedijos, ją užplūdo švelnumas. Žeromo sumanymas, jų gudrybės ir planas jai staiga pasirodė baisūs, neteisingi, begėdiški. Negalėjo būti jokios kalbos apie šio jautraus ir švelnaus žmogaus, šio gražaus žmogaus — kuriam gyvenimas atrodė gražus — atplėšimą nuo jo įprastų rūpesčių, džiaugsmų ir malonumų. Nuo to reikės atkalbėti Žeromą, tarė ji sau, atsikeldama ir lėtai valydamasi smėlį; bet ji jau žinojo, kad jos atsisakymas vykdyti sumanytą planą yra tik laikinas ir kad Šarlis, kaip ir kiti, turėtų atsistoti tarp šiandienos budelių ir jų būsimų aukų, net jei jo kūnas nudegęs, net jei jo plaukai blizgantys, net jei jo širdis atvira ir net jei ji ėmė jaustis iš tikrųjų prie jo linkstanti.

Todėl kai persirengę jie pamatė, kad galinis Alisos dviračio ratas visiškai niekam nebetinkamas (nes Šarlis, nuėjęs atsinešti cigarečių, nusprendė pasinaudoti senu geru triuku), ji patikliai ir net šiek tiek jaudindamasi su malonumu įsitaisė ant Šarlio dviračio bagažinės ir jautė, kol jie važiavo tuos kelis kilometrus, skyrusius juos nuo namų, kaip jos veidas pasineria į jo plaukus, plaikstomus iš priekio pučiančio vėjo, ir netgi juto, kaip priglunda krūtine prie jo nugaros, kai jis paspaudžia, gal kiek ir per stipriai, savo pedalus. Kai jie grįžo namo, kaimas, kaip ir jų veidai, raudonavo iš tolo. O kandžias Žeromo pastabas apie dviračio avariją Alisa be reikalo ėmė į širdį. Ji nežinojo, kad „pradurta padanga“ buvo mėgstamiausias jų abiejų pokštas nuo tada, kai jie dar nekaltai ir nemokšiškai flirtavo pašėlusioje jaunystėje.

4 „Vikrusis triušis“ (Lapin Agile) - žymi Paryžiaus kavinė.

V SKYRIUS

Tą patį vakarą, šiek tiek vėliau, ji stovėjo priešais veidrodį ir šįkart su malonumu žiūrėjo į savo veido -jau įdegusio, bet dar nepatamsėjusio — atspindį juodai mėlynų plaukų fone. Ji stebėjo linksmą guvią veido išraišką ir šelmiškas kibirkštėles tos priešais stovinčios moters akyse, moters, kurios taip aiškiai geidė ir kurią taip nuolankiai gerbė gražuolis Šarlis; tas laukinis, jautrusis, šiurkštusis ir švelnusis Šarlis, apie kurį dar vakar ji nieko nežinojo, o šiandien jautėsi taip, lyg būtų pažinojusi jį „visą gyvenimą“ — ir tas pasakymas šįkart jai atrodė kaip niekad tikslus.

Ji vilkėjo klostuotu sijonu juodais ir baltais dryžiais, tamsiai pilka palaidinuke, buvo su karoliais ir auksiniais auskarais, inkrustuotais melsvai pilkais akmenimis. Ji vėl pasijuto esanti elegantiška, nors to nesiekė, bet nepasakytum, kad ir nesistengė tokia būti. Žeromas pasibeldė į duris ir iškart įėjo. Akmeniniame veide ryškėjo tvirtai sučiauptos lūpos ir šaltos akys, o virš jų — suraukti antakiai, tik pernelyg šviesūs, kad atrodytų grėsmingai. Retai šiame veide atsispindėjo tokia bloga nuotaika, ir Alisa pamėgino ją išblaškyti.

— Ką nuveikėte šią popietę? — paklausė ji su nerimu, kurį, beje, pasigailėjo suvaidinusi.

— Aplankiau du ūkius, vieną tuščią ir kitą kuriame gyvena jų šeimininkas, senukas, vardu Žėlio, kažkada išmokęs mus žvejoti. Keturioliktųjų-aštuonioliktųjų metų kare jis neteko rankos, tad seniai dantį griežia ant „fricų“, kaip jis sako. Jis paslėps, ką tik panorėsi, kur tik panorėsi ir kada tik panorėsi... Dar kalbėjau su Šarlio meistru, kurį taip pat gerai pažįstu iš anksčiau. Jei gaus popierius, jie suras vietas mūsų „keliautojams“ ir netgi visai pakenčiamą darbą. Su viena sąlyga, žinoma: jei Šarlis leis savo darbininkams „apsimetinėti kvailiais“, jo paties žodžiais tariant.

— Manau, kad jam pačiam tai sekasi neblogai, — tarė ji šypsodamasi ir žiūrėdama Žeromui į veidą (pirmąkart, pamanė ji, nuo tada, kai jis įėjo).

Žeromas taip pat ėmė juoktis, bet kažkokiu keistu juoku, kaip sakoma, „be noro“, o Šarlis juokėsi „noriai“ — staiga kvailai, nei iš šio, nei iš to toptelėjo Alisai. Ji vis dažniau vėl pastebėdavo tuos staigius minties šuolius, tuos tono pasikeitimus, dingusius po paauglystės metų persilaužimo, pavertusio ją labai anksti viena iš keisčiausių, patraukliausių Paryžiaus ir Vienos moterų. Anuomet jos linksmumas buvo kažkoks keistas, laisvas, juokingas, tai buvo šalto humoro, įkaitusios vaizduotės ir pritrenkiančių išpuolių prieš pirmus pasitaikiusius žmones mišinys.