Франсуаза Саган - Netekęs vilties

Jis žiūrėjo į ją primerkęs akis seno medžiotojo žvilgsniu, bet nebūdamas visai ramus, nes jei laimikis buvo sugautas, tai šįkart tas laimikis buvo jis. Šarlis tai puikiai suprato, nujautė; jis jau dabar beprotiškai mylėjo gal kiek platokus, bet smulkius Alisos pečius, ir jos krūtis, ir jos pailgą stuomenį, ir tą plonytį liemenį, ir siaurus klubus, ir tas ilgas kojas, ir tą ištįsusį kaklą. Viskas jos buvo tarsi ištempta... Ji priminė Šarliui tuos keistus gyvūnus, žirafas, apie kuriuos jis sužinojo mokykloje ir kurių išsivystymas jį visada žavėjo. Kas tai buvo — Lamarkas ar Darvinas? Jis nebeprisiminė katras, bet vienas iš jų teigė, kad dėl keistos žirafų išvaizdos, dėl ilgo kaklo kaltas jų godumas, jų noras siekti skanių, bet labai aukštai augančių lapų, vertusių jas iš paskutiniųjų tiesti jų link kaklą, kuris iš pradžių buvęs trumpas. Bet Alisos ir pėdos, ir plaštakos, ir alkūnės, ir keliai buvo dailiausi ir žavingiausi, kokie tik gali būti. Net per tankų maudymosi kostiumėlį jis matė išsišovusią tiesią klubų kaulo liniją, labiausiai jį traukiančią vietą moters kūne: kaulą, išsikišusį abiejose klubų pusėse, prie kurio pasimylėjęs jis padėdavo galvą ir ramiai, užsisvajojęs gulėdavo lyg ant jūros kranto, kur moters ranka, jai pačiai nė nekrustelint, galėdavo taršyti jo plaukus, o jis pats tarp dviejų viršūnių, tarp dviejų ugningiausių jos kūno polių tik akimirksnį, bet visa esybe pajusdavo, kad yra valdovas ir vergas.

Jie valandėlę patylėjo; bet jų nebeslėpė akacijos krūmas, ir jiedviem, tiek vienam, tiek kitam, jo trūko kaip vieno iš tų nuobodžių, bet tokių reikalingų pašalinių, prie kurių gali užuominomis pasakyti kur kas daugiau, nei drįstum tai padaryti akis į akį.

— Ar nenorėtumėte parūkyti? — paklausė Šarlis. — Einu atnešiu cigarečių, bet iškart perspėju — jos rudos, stiprokos.

— Taip, mielai, — atsakė Alisa neatsimerkdama.

Ji palydėjo žvilgsniu Šarlio figūrą, kuris ėjo ramiai, lyg būtų apsirengęs. Ta laisva laikysena, tas pasitikėjimas, taip nesiderinantis su nenutuokimu apie savo grožį, kėlė Alisai pavydą. Bent kiek pasipūtęs Šarlis jai būtų atrodęs groteskiškai, kaip, beje, menkiausias jo kompleksas — juokingai. Jis ėjo kaip vienas iš tų labai jaunų ir labai gražių paauglių, kuriuos ji buvo mačiusi Italijos paplūdimiuose, nesivaržančių, visiškai abejingų savo grožiui, bet kurių vikrumas ar nerūpestingumas bylojo, kad jie karštai, egoistiškai džiaugiasi savo raumenimis, savo reakcija, paklusniu ir greitu savo kūno mechanizmu, kūno, kuris dar vienišas ir laimingas, kad yra toks, ir apie kurio būsimą galią jie dar nenutuokia. Nuo to keistuolio Šarlio, kuris, žinoma, nebuvo skaistybės įsikūnijimas, vis dėlto dvelkė tyrumu. Jis jau grįžo šypsodamasis, atsisėdo šalia Alisos ir uždegė abi cigaretes: vieną duodamas jai pažvelgė į ją — pirmąkart jiems atvykus į šią nuošalią vietą. Ir tas žvilgsnis buvo toks pritariantis, toks patenkintas tuo, ką matė, kad ji pasijuto veikiau nuraminta nei sujaudinta ar sugluminta. Ji patraukė cigaretę, gomuriu ir gerkle nuslydo kartus ir stiprus dūmas, visai malonus, kuris ją nustebino ir kurį ji tuoj pat išpūtė.

— Porą metų nerūkiau, — tarė ji. — Greitai atpranti.

— Tas pat ir su dviračiu, — tarė Šarlis, pats giliai užsitraukdamas ir su malonumu nurydamas dūmą.

Iš tikrųjų tas Šarlis buvo it koks lakmuso popierėlis, chameleonas, jausmų ir malonumų barometras. Iš jo kažkaip buvo matyti, kad yra šilta ar kad kvepia, ar kad vynas geras, ir galiausiai tai traukė. Alisa papurtė galvą; ji buvo čia tik tam, kad įkalbėtų Šarlį iškeisti savo ramų namų židinį į pabėgėlių apsistojimo punktą, fabriką — į slėptuve, o laisvalaikiu vykdyti slaptas užduotis. Ir atrodė, kad tai padaryti bus nelengva, ypač šioje kaimo, atostogų atmosferoje, kuri vis keitėsi jos akyse, primindama jai tai grafienę de Segiur, tai „Ledi Čaterli meilužį“, bet kuri, šiaip ar taip, dvelkė ramybe. Ji galvojo, kaip pasukti kalbą, nuo ko pradėti, bet Šarlis, tarsi skaitydamas jos mintis, ją aplenkė.

— Norėčiau atsiprašyti už šį rytą, už tą „pam param“, — tarė jis.

Bet, kaip ir rytą kalbant su Žeromu, jo „pam param“ buvo toks liūdnas, toks apgailėtinas, kad jis turėjo paaiškinti suglumusiai Alisai:

— Na, žinote, „pam param“, taip naktį gatve pražygiuoja vokiečių kareiviai.

— Jums nėra už ką atsiprašinėti! — skubiai paprieštaravo Alisa. — Tai aš pasielgiau kvailai. Aš...

Šarlis ją pertraukė:

— Aš visai nežinojau, kad jūs žydai, jūs ar jūsų vyras -tiksliai nebepamenu, kaip sakė Žeromas, — bet, patikėkite, kad jei net ir būčiau žinojęs, nebūčiau pagalvojęs, kad jus tai šitaip paveiks.

Jis berte bėrė žodžius ir pakėlė akis tik baigęs kalbėti. Alisa žiūrėjo į jį truputį išplėstomis akimis, bet jam pasirodė, kad veikiau iš susidomėjimo nei iš apmaudo.

— Jūs negalėjote to numatyti, — lėtai tarė ji įbedusi į jį akis. — Fajatai pavardė, kuri skamba angliškai, bet Gerhartas Faja, mano vyras, tiksliau, mano buvęs vyras, iš tikrųjų buvo žydas.

— Jūs dėl to turėjote daug nemalonumų, tiesa? — paklausė Šarlis. — Mes apie tai čia nieko nežinome, — staiga su kartėliu pridūrė jis.

— Ypač baisu buvo Gerhartui, — tarė Alisa.

Ji laukė, kol jis tiesiai paklaus apie jos kilmę, nes Žeromas tyčia kalbėjo užuominomis, norėdamas pažiūrėti, kaip reaguos Šarlis, bet tas neužkibo.

— Jis buvo geriausias chirurgas Vienoje, netgi, manau, Europoje. Ir jo tėvas, ir senelis buvo žymūs chirurgai ir tam tikra prasme Austrijos aristokratai. Mūsų laimei, nacistai tai žinojo, be to, kai kurie iš jų vadovų turėjo rūpesčių dėl sveikatos, tad mes nebuvome suimti patį pirmą mėnesį nei deportuoti kaip daugiau nei pusė mūsų draugų žydų.

— Jie išveža ir moteris? — abejodamas paklausė Šarlis.

— Taip, ir moteris, ir vaikus, — atsakė Alisa, o kadangi jis žiūrėjo į ją tuo nepatikliu žvilgsniu, kokiu dar kartais vienas kitas žiūrėdavo Europoje, pavyzdžiui, anglai arba kai kurie prancūzai, tūnantys atokiuose kaimeliuose kaip ir Šarlis, žodžiu, visi tie, kurie dar nebuvo okupuoti, tad ji pridūrė:

— Jie išveža net kūdikius, aš tai mačiau savo akimis.

Ji ištarė tai griežtai, kaip visada pasakydavo šias dvi frazes, kurios paprastai eidavo viena po kitos, nes jei abi ir buvo vienodai teisingos, antroji, kad ir kokia šiurpi būtų, priversdavo kiekvieną patikėti pirmąja ar bent jau nutilti. Bet Šarlis netgi šiuo atveju nepamiršo, kam teikė pirmenybę. Vaikai aiškiai jo nedomino.

— Jie iš tiesų išveža moteris, tie šunsnukiai? Kaipgi jūs nuo jų išsisukote?

Kadangi jis taip ir neuždavė jai svarbiausio klausimo, nors jau dešimt kartų turėjo progą tai padaryti, jai staiga pasirodė, jog, galimas dalykas, ji pagaliau sutiko žmogų, kuriam žodis „žydas“ reiškė ne ką daugiau nei „juodbruvas“; jai pasirodė, jog šio žmogaus požiūris į ją, sužinojus, jog ji žydė, visiškai nepasikeistų, ir ji ryžosi:

— Pirmiausia jiems reikėjo Žeromo; antra, iš Vienos jie pirmiausia vežė tik žydes moteris, o ne „ištekėjusias už žydų“. Bet aš nuo gimimo esu katalikė, jei galima taip pasakyti...

— Štai kaip! — sušuko Šarlis. — Vadinasi, jūs ne žydė!

Jis pritariamai palinksėjo galva išgąsdindamas Alisą, paskui pažvelgė į ją patenkintu ir pasitikinčiu žvilgsniu.

— Nenorėjau jums to sakyti, — tarė jis nušvitęs, — bet man tai labiau patinka. Atvirai sakant...