Франсуаза Саган - Netekęs vilties

— Matai, — dusliai tarė jis, — pažiūrėk į šį dangų, ar matai šį dangų? Ar matai tas tuopas, ana ten, tas pievas, tuos medžius, ar užuodi šitą kvapą, šitą aromatą, pagalvok apie kaskart ateinantį pavasarį nuo tada, kai aš gimiau, nuo to laiko, kai aš čia gyvenu, pagalvok apie tuos vaizdus, kurie man atsiveria: vien rausvi čia, rudenį, ir vien žydri — štai ten, pavasarį, o ten — juoduojančios kalvos žiemą... Ar supranti, kad pakanka kažkokio niekniekio, kažkokio smailo metalinio daikčiuko, kuris mane persmeigtų ir pakištų po velėna, ir mano akis uždengtų ruda, purvina žemė, ir visi tie vaizdai dingtų, o aš būčiau kažkur giliai ir daugiau nieko nematyčiau; visiškai nieko, nieko iš to, ką galėjau matyti, kuo galėjau kvėpuoti ir kas dar yra čia, kas dar priklauso man, ką aš dar galiu matyti, supranti? Tai nusikaltimas. Tai nusikaltimas, ir niekas neturi teisės šitaip pasielgti su manimi.

Jis atrodė toks nuliūdęs, toks pasipiktinęs, kad Žeromas iš pradžių nustebo girdėdamas tokią tiradą iš žmogaus, kuris buvo visiškai abejingas poezijai, o paskui, išpūtęs akis, paklausė:

— Bet kada tau tai šovė į galvą? Kur? Kada? Kas atsitiko?

Šarlis nusijuokė, vėl atsisėdo ir staigiu judesiu pabaigė gerti baltojo vyno butelį prieš tai juokais pasiūlęs Žeromui. Dabar jo kaštoninės akys blizgėjo, degė iš apsvaigimo, iš įkarščio, iš pasipiktinimo.

— Jei aš tau papasakosiu, kas man atsitiko, tu pasakysi viską apie Alisą. Tai yra viską, ko aš neturiu daryti ir kas galėtąją įskaudinti. Pažadi?

— Taip, taip, taip, — atsakė Žeromas, — žinoma. Pasakok, kas tau nutiko.

— Tai štai, įsivaizduok, kad su savo kuopa keturiasdešimtaisiais turėjau laimės būti pasiųstas į Ardėnus, na, ne visai į Ardėnus, o netoli Meco; žodžiu, vargais negalais nusigavome, kur reikėjo, labai vėlai. Aš buvau su savo grandimi, ir paliaubų dieną, tai yra prieš dvidešimt keturias valandas iki jų, teko dalyvauti pačiame baisiausiame mūšyje savo gyvenime. Mūsų buvo dvylika, o grįžo iš ten šeši. Netikėtai pasipainiojo vokiečių tankas, o kadangi buvome ginkluoti ir tūnojome nedidelėje fermoje, į kurią buvome užėję pasislėpti nuo karščio, tai ėmėme į jį šaudyti. Velniai žino, kas mus už rankos patraukė! Juk tai buvo kvaila, supranti, kvaila! Kas galėjo sustabdyti tą tvaną?

— O kodėl nepasidavėte? — paklausė Žeromas. — Jūsų vyresniajam neatėjo į galvą pasiduoti?

— Jis buvo išėjęs! — įpykęs sušuko Šarlis. — Išėjęs ieškoti nežinia ko, nežinia kur. Įsakė man (man!) vadovauti grandžiai ir nesitraukti iš fermos. Tada aš paklausiau vaikinų, ką darysim, o jie atsakė, ką mes žinom, ir mes pasilikom ten kaip kokie avigalviai. Kitą rytą jie sustojo, ir paskui sužinojome apie paliaubas. Tai va. Bet visas tas dvylika valandų aš galvojau, kad man galas, ir dar toks idiotiškas galas — tenai, šaudydamas pro durų plyšį kaip nevisprotis į tą tanką, mąsčiau, kad štai mirsiu per tuos nukvailėjusius generolus, per tuos karininkus, kurie patys nežino, kur mus vesti; galvojau, kad mirsiu per tą įsiutusį pamišėlį, kuris klykia vokiškai per radiją jau devinti metai ir seniai visiems nusibodo; galvojau, kad aš, Šarlis Sambra, mylintis gyvenimą ir moteris, ir vandenį, ir laivus, ir traukinius, ir brunetes, ir blondines, ir šunis, ir kates, ir arklius, aš, mylintis visą pasaulį, likus kelioms valandoms iki paliaubų, kvailai mirsiu dėl kažkokios priežasties, kurios nesuprantu ir į kurią man nusispjaut. O, kaip aš siutau!

Žeromas prapliupo kvatoti. Jis įsivaizdavo, kaip Šarlis įpykęs keikia vyrus, šaudo kur pakliūva, suraukęs antakius šliaužia, mėto granatas, vėl stojasi, burbėdamas ir plūsdamasis kaip vežikas. Jis negalėjo susilaikyti nesijuokęs. O Šarlis, jo didžiam nustebimui, nesijuokė. Jis netgi kietai sučiaupė lūpas ir atrodė nenatūraliai, tarsi veidmainiautų, kaip visada, kai būdavo įniršęs. Tie nedažnai jį užplūstantys jausmai suteikdavo jam klastingą išraišką.

— Šiaip ar taip, — tarė Žeromas, — tu vis dėlto išsisukai...

— Taip, aš išsisukau, — tarė Šarlis, — bet ne Leša.

— Koks katinas?3

— Leša! — suriko Šarlis. — Buvo toks bėdžius, pienburnis, susibičiuliavom per tris mėnesius. Dirbo Montrėjuje. Jo tėvai buvo neturtingi, kažkokie darbininkai. Tas Leša visą savo gyvenimėlį arė. Per naktis nemiegojo, studijavo teisę, norėjo, matai, būti advokatas. Ir darbu pasiekė savo. Tapo advokatu, gavo diplomą, gavo jį prieš pat išeidamas į karą. Ruošėsi grįžti į Paryžių, turėjo draugą, kuris žadėjo atidaryti privačią kontorą ir jį priimti. Žodžiu, Leša išėjo į žmones, ir tėvai buvo juo patenkinti, ir jis pats savimi nesiskundė... ir net, aš tau pasakysiu, buvo laimingas. Ir dar vienas įdomus dalykas: tuos pastaruosius trejetą mėnesių jis buvo dvigubai laimingas, nes dabar, per karą, jis pagaliau pirmąkart gyvenime atostogavo! Būtum jį matęs! Jis lakstė su draugais po kaimą, gėrė raudonąjį vyną, linksminosi, juokais šaudė į vokiečių lėktuvus; galiausiai jie vis tiek pralaimės, ir vos tik visa tai baigsis, jis, žiūrėk, jau ir ponas Leša, stambi figūra Paryžiaus advokatūroje. Nes jis, be to, mėgo savo darbą, negalvojo apie pinigus, o troško, taip sakant, ginti nelaimingus kaltinamuosius.

— Ir ką? — paklausė Žeromas.

— Ogi tą, kad jis žuvo, regis, priešpaskutinis. Supranti, nežinau, kas ten darėsi priešais, jų pusėje, bet temstant kilo kažkokia maišatis. Galbūt jie norėjo apgaule paimti fermą, nežinau; kad ir kaip ten būtų, staiga sugirgždėjo durys, įšoko kažkoks žmogėnas ir puolė Lešą, kuris, pasidėjęs šautuvą, ruošėsi nusnūsti. Tas žmogėnas buvo didelis, Lėšos ūgio ir panašaus amžiaus, vokietis, jis nieko neturėjo, jis turėjo... nežinau, kas ten atsitiko... jis negalėjo iššauti, jo šautuvas užsikirto, tada jis išsitraukė durklą, ir Leša prišoko prie jo, o mes gulėjome toli nuo durų, apsimiegoję mėginome keltis ir griuvome atgal, girdėjosi šautuvų klingsėjimas ir riksmai. O aš buvau arčiausiai ir mačiau, kaip Leša ir jis puolė vienas kitą, jie apsikabino, žinai, kaip boksininkai, kurie daugiau nedrįsta kits kito daužyti ringe, jie apsikabino, įsikibo vienas kitam į gerklę tarsi besipešantys vaikai. Jie laikėsi įsitvėrę už gerklės, kad nė vienas negalėtų kitam smogti, ir tuo pat metu — mat abiem pusgalviams buvo įkalta, kad taip jie turį elgtis, — tuo pat metu kiekvienas laisvąja ranka grabaliojo sau šoną ieškodamas makštyje savo peilio, savo durklo; ir tiedu kvailiai juos išsitraukė; ir tie pusgalviai, aš juos mačiau savo akimis, Žeromai, sakau tau, tiedu pusgalviai, vis dar laikydamiesi už gerklės ir apsikabinę, patikėk, kaip vaikai tiedu pusgalviai ėmė smaigstyti vienas kitam į šonus klykdami „Non!“, „Nein!“, „Non!“ — vienas prancūziškai, kitas vokiškai. Kiekvieną sykį „Ne!“ — ne todėl, kad pajusdavo dūrį, bet kad patys smogdavo, ir dar nuo to klaiko. Mačiau, kaip Leša šaukė „Ne, ne!“ varydamas savo peilį vokiečiui į širdį, o šis sudejavo „Ne, ne...“ ir griūdamas netyčia įsmeigė savo durklą Lešai į pilvą. Tai truko minutę, bet atrodė, kad šimtą metų. Aš slaugiau Lešą visą naktį. Jam baisiai skaudėjo pilvą. Tuo metu man jau buvo vis vien, mirsiu aš ar ne. Galiausiai... žodžiu, galiausiai jis man pasakė, jis kartojo vis tą patį kiaurą naktį, tamsoje, kai atsigulė... ir nuo jo ėmė vis labiau dvokti... Koks siaubingas dalykas karas...

— Bet ką jis tau pasakė? — paklausė pasibaisėjęs Žeromas.

— Jis kartojo: „Vis dėlto apmaudu, juk apmaudu, ar ne, pone Sambra“, — jis vadino mane ponu Sambra, nes aš turiu fabriką, nežinau, iš kur jis žinojo, kad aš turiu fabriką, taigi jis vis kartojo: „Pone Sambra, juk apmaudu, kaip apmaudu, ar ne“. O aš įsivaizdavau, kaip šitas bėdžius laksto, rūpinasi savo motina, padeda broliams ir seserims, laksto, o naktį sėdi palinkęs prie storų teisės knygų ir pusės nesupranta, ir bėga į viešąją biblioteką, vos nutaikęs laisvą minutę, skaityti, skaityti, ryti, ryti, kad tik atsistotų ant kojų. Bet tas šūdinas karas, trukęs lygiai tris dienas ir be jokio reikalo, tas karas nužudė Lešą, kuriam dėl to buvo apmaudu. Jis būtent taip ir sakė: „Man dėl to apmaudu, juk apmaudu, ar ne, apmaudu, pone Sambra“. Et, ką čia kalbėt, — baigė Šarlis.