Алисон Робертс: Gydanti meilė

Negalėdamas patikėti, Lukas krenkštelėjo, tarsi Ana nebūtų pajėgi suteikti jam pagalbos. Tarsi ji nesuvoktų, ką kalba. Sugėlė širdį. Mergina pakėlė akis ir vėl sutiko jo žvilgsnį.

– Jeigu tau, pavyzdžiui, sunku išstovėti per visą ilgą operaciją.

Jo burnos kamputis vos pastebimai pašaipiai kilstelėjo. Ana suprato, kad tai ne šypsena. Veido išraiška neatrodė nei draugiška, nei atsipalaidavusi. Merginos širdis akimirką sustojo, paskui pasileido risčia, bet buvo per vėlu atsiimti ištartus žodžius ir grįžti prie saugesnių temų.

Ana įžvelgė skausmą, nors Lukas manė jį puikiai slepiąs. Jautėsi taip, tarsi ji būtų atskleidusi fizinį trūkumą. Taip pat blogai, kaip šįryt operacinėje. Ana ir tai pastebėjo vienintelė.

Lukas jos beveik nepažįsta, tačiau atrodė, lyg ji būtų įžengusi į labai asmenišką erdvę. Pasiūlė pagalbą! Cha! Ji nieko nežino.

Niekas čia nieko nežino.

Vis dėlto mintis viliojanti. Turėti žmogų, kuris pasirengęs išklausyti, nors ir nesupranta...

Turėti žmogų, kurį naktį galėtų apsikabinti...

Ei! Iš kur, po paraliais, tokios mintys?!

Jis gali gyventi ir vienas. Privalo. Juk išmoko atsikratyti emocinių saitų, nes jie labai apsunkina. Galbūt dabar jis visai kitokioje realybėje, bet gebėjimas tam tikrame lygmenyje atsiriboti taip pat svarbus. Ko gero, net svarbesnis, nes iš visų pusių Lukas jautė spaudžiančią egzistencijos beprasmybę.

Ateityje mirksėjo tik viena skaisti švieselė – darbas. Ir Ana bandė tai atimti. Į baimę panašus jausmas privertė išsitiesti ir pulti.

– Ar nori pasakyti, kad aš fiziškai nepajėgus atlikti savo darbo? – Lukas įsmeigė akis. – Tikiesi, kad nesusidorosiu, tyliai pasitrauksiu ir leisiu tau vėl užimti mano vietą?

Anos akys išsiplėtė, ir jį užplūdo apgailestavimas, kad taip nuožmiai užsipuolė. Mergina staigiai įtraukė oro, bet jis nesuteikė progos prabilti. Jis negali atsitraukti. Lukas Deivenportas nemėgsta pripažinti pralaimėjęs.

– Čia mano namai, – tęsė jis. – Čia gyvenu ir dirbu. Čia mano ateitis. Grįžau ir neturiu noro kraustytis kur nors kitur.

Ką jis bando įtikinti – ją ar save?

– Nieko nenorėjau pasakyti, – kapotai ir šaltai tarė Ana. – Galbūt tikėjausi išgirsti pateisinamą paaiškinimą dėl to, kas rytą nutiko operacinėje. Kodėl taip lėtai reagavai į šitokį smarkų kraujavimą?

Akimirką stojo sunki tyla. Lukas neketino neigti kaltinimų ar teisintis.

– Buvau išsiblaškęs, – paprasčiausiai prisipažino. – Daugiau taip nenutiks.

Lukas pastebėjo, kaip sušvelnėjo jos veidas, išgirdus atvirumą. Ana norėjo patikėti. Bet tose stulbinamai žaliose akyse jis matė ir sumišimą. Ką sau galvojo, taip užsipuldamas dėl visiškai pagrįsto klausimo? Nieko stebėtina, kad ją draskė prieštaringi jausmai.

– Ar praneši apie šį atsitikimą?

Ji atlaikė žvilgsnį. Drąsi mergina.

– O kaip tu pasielgtum?

– Praneščiau, – Lukas nedvejojo. – Išsiblaškymo negalima toleruoti.

Pritardama Ana pakreipė galvą, bet nieko nepasakė. Tylėdami juodu išėjo iš salės. Nebebuvo apie ką kalbėti.

Tad ir viskas. Tema iškelta į viešumą, ir jis beveik tiesiai šviesiai išrėžė, jog tikisi, kad Ana papasakos apie įvykį vyresnybei. Lukui teliko laukti, kol kas nors, greičiausiai Albertas Vaitas arba vienas iš ligoninės administratorių, užeis šnektelėti.

Kitą dieną jo niekas neaplankė.

Iš komentarų skyriaus susirinkime Lukui susidarė įspūdis, kad Ana apie jį atsiliepė tik gerai.

Tikrai ne vienas kardiologijos, širdies ir krūtinės chirurgijos skyriaus darbuotojas žavėjosi Kolinui Herbertui atlikta operacija. Prasidėjus diskusijai apie patikslintus operacinės užimtumo sąrašus, buvo užsiminta apie Rodžerio atvejį; kilo šurmulys, pasigirdo sveikinimai, ir Lukas pasijuto mažumėlę

nejaukiai.

Pats juos ir nutraukė.

– Man puikiai talkino gydytoja Bartlet, – gyvai priminė susirinkusiesiems. – Be to, būtent jai teks diduma darbo per šiandienos kraujagyslių šuntavimo operaciją.

Operacija jau buvo gerokai įsivažiavusi, kai Lukas metė administracinius reikalus ir pasuko į operacinės bloką. Nepersirengė ir nesidėjo kaukės, kad galėtų įeiti į operacinę, tiesiog tyliai įsmuko į stebėjimo kambarį ir veikiausiai neatkreipęs niekieno dėmesio atsisėdo tolimiausiame kampe. Galėjo matyti viską, kas vyksta, girdėti, kas kalbama, ir, jei norėjo, galėjo susitelkti į vieną žmogų ir įvertinti jo gebėjimus. Netgi jo asmenybę. Būtent todėl paprašė, kad jo operacijos niekam neleistų stebėti. Dėl neįprasto atvejo kambarėlis būtų sausakimšas, ir jis negalėtų išmesti tos minties iš galvos.

Ana nepajuto, kad jis čia. Lukas matė kiekvieną jos judesį ir girdėjo kiekvieną žodį. Regėjo, kaip atidžiai ir neskubėdama ji siuva iš Rodžerio kojų paimtus transplantatus tose vietose, kur širdyje reikėjo naujos kraujagyslės. Balsas ramus kaip ir judesiai. Ji mandagiai prašė ir mielai tarėsi su anesteziologu ar dirbtinės kraujotakos aparato technikais. Dažnai persimesdavo žodžiu su stažuotoja, klausinėjo ir aiškino savo veiksmus. Gimusi būti mokytoja.

Ir tas balsas, kurio klausytis jis niekada nepailstų. Be to, tai balsas moters, kurios smegenys akivaizdžiai tokios pat susikaupusios ir lanksčios, kaip ir jos rankos. Įspūdingas derinys.

Lukas sėdėjo, kol medikai patvirtino, jog kraujas naujosiomis gyslomis teka puikiai, ir Rodžerį sėk­mingai atjungė nuo dirbtinės kraujotakos sistemos. Vėliau jis dar pamatys Aną, ir gal tada ji užsimins, su kuo iš vadovybės nutarė pasikalbėti. Lukas negali užbėgti už akių ir kam nors pasisakyti pats, nes bėda pasirodytų esanti didesnė negu iš tikrųjų. Panašių dalykų nebepasikartos, nes dabar tvirtai laiko save rankose. Bent jau kai nemiega.

Tačiau apie tai nebuvo pasakyta daugiau nė žodžio, nors Anos ir Luko keliai dažnai susikirsdavo poliklinikoje, per ligonių apžiūras ir skyriaus susirinkimuose. Penktadienį ir Koliną, ir Rodžerį perkėlė į palatas, jie taisėsi, o Luką tą popietę pagaliau iškvietė į Šventojo Pirano ligoninės vedėjo kabinetą.

– Lukai. – Albertas Vaitas viena ranka sugniaužė chirurgui ranką, kita spustelėjo petį. – Atleisk, kad taip ilgai delsiau. Per savaitę neradau laisvos minutės, kelias dienas praleidau Londone. Sveikas sugrįžęs. Gera tave matyti.

– Ir man malonu jus matyti. – Tiesa, išskyrus tai, kad Lukas jautė atsiradusi atstumą. Galima sakyti, kad jis pabuvojo kitoje planetoje prieš grįždamas į senąjį darbą. Bet Albertas – pažįstamas žmogus. Inkaras, kurio laikydamasis Lukas vylėsi susitvarkyti savo gyvenimą.

– Kaip artimieji?

– Kiek pastaruoju metu kalbėjomės, viskas gerai.

– Apstulbau sužinojęs, kad tavo tėvai išsikraustė į Naująją Zelandiją. Tik pagalvok! Girdėjau, įsikūrė Šiaurės salos karinėje bazėje?

– Tikrai taip. Tėčiui pasiūlė postą administracijoje. Jis tvirtina, kad jau pusiau išėjo į pensiją, nors neįsivaizduoju, kad jis kada nors visiškai pasitrauktų iš kariuomenės.

– Na jau ne. O kaip tavo vyresnysis brolis?

– Šiuo metu Australijoje. Padeda treniruoti specialiosios oro tarnybos pareigūnus.

Albertas pakratė galvą.

– Vieni kariškiai. Na, bent jau pas mus vienas iš Deivenporto vaikinukų sugrįžo.

– Taip, – sausai atsakė Lukas. Nenorėjo kalbėtis apie „Deivenporto vaikinuką“, kuris niekada nebegrįš į kariuomenę.

Akimirką stojo tyla, bet ji nebuvo nejauki. Kai Albertas vėl prakalbo, balsas jau buvo rimtesnis, pripažįstantis daugybę dalykų, kurie niekada nebus ištarti garsiai.