Алисон Робертс - Gydanti meilė

– Taip, – atsakė jis. – Mielai.

– Prisimenate Beną Karterį?

– Žinoma.

– O Džošą Oharą pažįstate? Ne, tikriausiai dar nespėjote susipažinti. Jis pradėjo dirbti skubiosios pagalbos skyriuje jums jau išvykus.

Lukas žingsniavo paskui vežimėlį stumiančius medicinos darbuotojus – tolyn nuo valgyklos ir kitų vietų, į kurias greičiausiai patraukė jo pavaduotoja.

Netrukus vis tiek pasimatys su Ana. Vėliau bus ligonių apžiūra, o gal abu susitiks skyriaus susirinkime ryt anksti rytą. Žinant, ką Lukas jai dabar jaučia, tai įvyks gal net pernelyg greitai.

Anai įpusėjus popietinę ligonių apžiūrą, Luką Deivenportą gaubianti karo didvyrio aura materializavosi. Jis tapo gyva legenda.

Valgykloje susirinkusios minios lūpomis pasakojimai apie nutikimą išplito kaip gaisras ir akimirksniu pasiekė tolimiausius ligoninės užkaborius. Ištemptos ausys godžiai klausėsi smulkiausių detalių.

Kardiologijos skyriaus seselės kaip tik tai aptarinėjo Anai einant pro centrinį slaugių postą, iš kurio ji norėjo pasiimti kelių pacientų korteles.

– Kaip kine, – kupinu nuostabos balsu pasakojo viena, – jis tiesiog nušlavė viską nuo prekystalio ir peršoko.

– Girdėjau, kad jis be apsaugos atliko kvėpavimą burna į burną!

– Aha...

– Ar ligonis išgyveno?

– Dabar kateterizavimo laboratorijoje. Tikriausiai paguldys pas mus arba į kardiologijos intensyvios priežiūros skyrių.

– Kaip manote, ar Deivenportas pats atlydės?

– Ooo... tikiuosi, kad taip!

Jaunų seselių kikenimas erzino. Anai atrodė, kad Šventojo Pirano ligoninės naujojo herojaus veiksmai visiškai užtemdė jos dalyvavimą tame nutikime. Tačiau niekaip negalėjo įtikinti savęs nebūti tokia smulkmeniška. Suirzo, nes iš dalies širdyje jautėsi apkerėta kaip ir kiti. Lukas intriguoja. Traukia dėmesį. Jis akivaizdžiai patikimas. Ir tai kėlė nerimą, nes Ana žinojo tai, ko nežinojo arba kuo nepatikėtų niekas kitas.

Jeigu norėtų kam nors iškloti savo rūpesčius, akivaizdžiai pasirinktų Albertą Vaitą, ligoninės vedėją. Tas išklausytų jos nuomonę apie Luko gebėjimus. Ko gero, netgi ja patikėtų, ir jei taip nutiktų, gal paskirtų kokį bandomąjį laikotarpį. Bet tokie dalykai nelieka paslaptyje. Ilgainiui naujiena pasklistų. Žinant, kaip šiandien Lukas pasirodė virtuvėje, ir jo naująjį statusą tarp darbuotojų, visi manytų, kad Ana išsigalvojo.

Tada ji gali pasijusti dar vienišesnė, stengdamasi prasimušti pro savo lyties atstovėms įtaisytas stiklo lubas. Tai gali paveikti ir jos darbą. Ji gali netekti žmonių, su kuriais dirba, pasitikėjimo, galbūt jie netgi nenorės bendradarbiauti, o šiame darbe komanda yra gyvybiškai svarbi.

Ženk atsargiai , – įspėjo save, nors apie pažeminimą kaip druska ant žaizdos priminė sujudimas kardiologijos intensyvios priežiūros skyriuje, kur atgabentą ligonį ir naująjį skyriaus vadovą pasitiko kur kas daugiau negu reikia darbuotojų.

Virėją Rodžerį patogiai įkurdino, prijungė aparatus, kad galėtų stebėti kiekvieną jo širdies tvinksnį. Širdies darbas, kraujospūdis, deguonies koncentracija kraujyje buvo matyti centriniame slaugių poste įtaisytame ekrane. Būtent ten Lukas ir pasivijo Aną.

– Jam reikalinga skubi revaskuliarizacija 3, – pranešė jai. – Tikiuosi, kad galėsi jį rytoj operuoti?

Ana trumpam užmerkė akis ir nebyliai sudejavo. Atsimerkusi išvydo įsmeigtą įdėmų žvilgsnį.

– Negali? – paklausė Lukas. – Gal turi ligonių, kurių operaciją galima atidėti?

– Turiu, bet ką tik nuraminau ponią Melton, kad ją rytoj operuosime. Jos būklė stabili, bet užsikišusios trys širdies kraujagyslės. Ši moteris jau trečią kartą paguldyta operuoti, nes du sykius operacijos atidėtos dėl skubių atvejų.

– Ar ji patyrė didelį infarktą? Sustojo širdis?

– Ne.

– Eime, išnagrinėsime Rodžerio nuotraukas ir pasitarsime. Ar tavo kabinete galima jas pažiūrėti?

Ana galėjo ten jį vestis, bet dvejojo. Kol Luko nebuvo, nusprendė nesikraustyti į jo kabinetą, o jos ganėtinai ankštas. Tai pati asmeniškiausia vieta darbe.

Jau ir taip nesmagiai jautėsi šalia šio vyro. Tas jo ūgis ir reputacija... ir dar kažkas veikė Anos jausmus. Ką kalbėti apie potraukio šiurpuliukus. Nesinorėjo, kad jis brautųsi į asmeninę erdvę. Tik ne dabar. Pirma atgaus pusiausvyrą bendraudama, o tai pasieks tik tada, kai išspręs asmeninę dilemą.

– Seminarų salė arčiau. Ten rengiame skyriaus pasitarimus.

– Žinoma. Ar dabar turi laiko?

– Taip. Pabaigiau ligonių apžiūrą.

Apžiūrą, kurioje turėjo dalyvauti ir Lukas, bet jeigu jis ir išgirdo priekaištą sausame tone, neparodė. Pirmas žengė koridoriumi, Ana vos spėjo iš paskos. Kai juodu pasiekė liftus, mažumėlę asimetriška eisena virto pastebimu šlubavimu, bet Lukas nesulėtino žingsnio. Atidaręs nedegias duris, kopė laiptais į viršų.

Kalbėti apie tokius asmeniškus dalykus, kai po sužeidimo praėjo šitiek nedaug laiko, atrodė nederama. Tai prilygtų paklausti Šarlotės, ar ji nėščia, be to, situacija nepanaši į pietų pertrauką valgykloje. Jie darbe, Luko dėmesys sutelktas į profesinius dalykus. Jis puikiai išmanė kompiuterinę sistemą ir perkėlė vaizdus iš kateterizacijos laboratorijos į didžiulį ekraną seminarų salėje.

– Kaip matai, priešakinė žemyn einanti kraujagyslė susiaurėjusi septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt procentų, liga išplitusi dideliame kraujagyslės segmente. Ir tai ne viskas. Apsukinė arterijos šaka kritiškai susiaurėjusi. Štai... matai?

– Taip. – Ana stebėjo ir klausėsi.

Akivaizdu, kad Rodžeriui kur kas labiau reikia operacijos nei poniai Melton. Kaip vadovas, Lukas galėtų tiesiog įsakyti jai perrikiuoti sąrašus, bet, užuot tai padaręs, skyrė laiko išdėstyti visą informaciją, suteikdamas galimybę pačiai nuspręsti.

Būtent taip jie ir turėtų bendradarbiauti. Tikrai galima pasigėrėti, kaip jis ieško išeities iš susidariusios padėties, bet Ana barė save už tai, kad stebėjo, kaip Lukas kalbėdamas mosuoja rankomis. Kokie elegantiški tų didelių plaštakų su mikliais galiukų link plonėjančiais pirštais judesiai!

Gan protinga įvertinti, kad jis kalba aiškiai, kad jo protas dirba logiškai, bet tai nepateisina pasimėgavimo, kurį Ana juto klausydamasi sodraus balso. Ji nusikratė tų pojūčių. Taip, jis protingas ir iškalbus. Nieko kito ir nereikėjo tikėtis iš žmogaus, kurį vadovybė pasirinko dirbti vietoj jos.

Bet galbūt po viskuo glūdintis potraukis šiam vyrui kaip žmogui, ne tik kaip chirurgui, privertė ją geriau pagalvoti ir apie fizinius trūkumus. Abiem suradus kompromisą dėl operuojamų pacientų (ponia Melton liks ligoninėje, kol ją bus galima operuoti), Lukas atsistojo. Veidas niūrus, vyras lėtai lyg prisiversdamas sumirksėjo, tarsi jam skaudėtų, bet stengtųsi nekreipti į tą skausmą dėmesio arba tiesiog jį išjungti. Tai vėl priminė Anai rytinį nutikimą operacinėje, ir ji suvokė nebesusilaikysianti.

– Kaip tavo koja? – paklausė. – Kaip suprantu, sužeidimas gan rimtas?

– Išgyvenau, – Luko tonas išdavė, kad ši tema nėra maloni. – Jaučiuosi vis geriau. – Žvilgsnis be išraiškos. – Kodėl domiesi?

Ana užgniaužė norą atsiprašyti, kad uždavė tokį asmenišką klausimą. Jo akys tokios mėlynos ir ryškios. Mergina niekaip negalėjo atsikratyti to smarkaus spaudimo pojūčio pilve. Labai daug laiko praėjo nuo tada, kai paskutinįkart jautė persmelkusį geismą, bet to su niekuo nesupainiosi. Ji nusisuko.

– Sutikau dirbti tavo pavaduotoja. Jeigu turi kokių nors bėdų, kurias galėčiau padėti išspręsti, drąsiai man sakyk.