Алисон Робертс: Gydanti meilė

– Ar reikės intubacijos komplekto, pone Deivenportai?

– Ar paruošti adrenalino? O gal atropino?

– Štai šešiolikto dydžio kaniulė. Ir tirpalas.

– Daktare Bartlet, gal norite pailsėti?

Ana pritūpė ant kulnų ir linktelėjo. Moksliniai tyrimai rodo, kad po dviejų minučių suspaudimai darosi neveiksmingi, jei kas nors neperima darbo. Tačiau ji toli nesitraukė. Pakerėta žiūrėjo, kaip sparčiai darbuojasi Lukas, pastebėdama tai, ko nematė anksčiau.

Pavyzdžiui, trumpuose ruduose plaukuose per anksti pasirodžiusias žilas sruogeles, nes Ana žinojo, kad jis vos porą metų už ją vyresnis ir dar neturėjo keturiasdešimt. Nagai kruopščiai sutvarkyti, o rankos be pirštinių visiškai kitokios. Kur kas vyriškesnės, todėl jų greitis ir miklumas dar labiau stebino, kai jis vikriai pataikė adata į veną ir ją įtvirtino.

Luko smegenys sukosi taip pat sparčiai. Jis sugebėjo galvoti apie viską vienu metu ir sekti, ką darė kiti, bet labiausiai Aną stulbino tai, kaip paėmęs įrangą jaunų gydytojų grupelę jis subūrė į komandą, kuri sudėtingomis sąlygomis dirbo taip pat gerai kaip skubiosios pagalbos skyriaus reanimacijos palatoje.

Prie sėkmės prisidėjo visa komanda. Dar Lukui nespėjus įvesti endotrachėjinio vamzdelio, tiesi linija staiga trūktelėjo. Paskui dar sykį...

– Sinusinis ritmas, – triumfuodamas pareiškė vienas iš medikų. – Taip!

– Ar turime neštuvus? – Lukas negalėjo nurimti. – Nugabenkime šį žmogų į skubiosios pagalbos arba širdies reanimacijos skyrių.

Virtuvėn pro žmones prasispraudė Šarlotė.

– Puikiai padirbėjote, pone Deivenportai. Ar galime perimti pacientą?

– Vadinkite mane Luku, – atsakė jis, nenuleisdamas akių nuo monitoriaus. Ritmas sparčiai taisėsi, Rodžeris kvėpavo. Virėjas prasimerkė ir garsiai sudejavo.

Galiausiai Ana pamatė, kaip Luko veide įsirėžusios niūrios raukšlelės kiek sumažėjo. Pasilenkęs spustelėjo Rodžerio petį – kaip prieš pradedant gaivinti, tik šįkart nepurtė. Paguodė.

– Nusiraminkit, – pasakė virėjui. – Jūs – mūsų rankose. Viskas gerai.

Žvilgtelėjęs į Šarlotę, Lukas linktelėjo, parodydamas, kad perduoda atsakomybę. Šarlotė pasislinko arčiau, norėdama šnektelėti, bet chirurgas pasisuko į Aną.

Kažkas jos širdyje susispaudė ir sutirpo.

Nuo pirmos akimirkos, kai išgirdo klyksmą ir pamatė žaibišką Luko reakciją, Ana jautė, kad jis valdo padėtį. Matė, kaip nepriekaištingai dirba, kaip moka pasitelkti pagalbon atskubėjusius medikus ir pasinaudoti papildoma įranga. Ir dar... pačioje pabaigoje... kad jam tikrai rūpi pacientas.

Įspūdingas derinys. Jeigu jo žvilgsnyje būtų žibėjęs bent lašiukas pasitenkinimo savimi, Ana būtų puolusi gintis, bet to ji neišvydo. Tą sekundės dalį, kai Lukas žiūrėjo į ją, įskaitė tik šitai: Mums pavyko . Bent jau šį kartą.

Triumfas dėl išgelbėto paciento. Bet po juo glūdėjo pripažinimas, kad buvo dienų, kai teko pasiduoti, ir liūdesys, kad visada laimėti neįmanoma. Per šiuos įspūdžius prasišvietė kažkoks pažadas. Ryžtas visada kovoti ir padaryti ką galima geriausia.

Tas žvilgsnis tiesiog įsiurbė ją vidun.

Su šiuo vyru Ana galės dirbti. Galės jį gerbti ir pamėgti.

Ir daugiau, sprendžiant iš keisto šiurpuliuko, glamonėjamai nuvilnijusio nugara ir nudaigsčiusio adatėlėmis visą kūną.

Brangus Viešpatie, nejau šis vyras ją traukia? Nekeista, kad taip nervinosi dėl išvaizdos, stovėdama eilėje su Šarlote. Tai daug ką paaiškina, bet tokią reakciją būtina užgniaužti nieko nelaukiant! Jeigu leis, kad tokie asmeniškumai keltų grėsmę profesiniams santykiams, tai bus visiškas pralaimėjimas moteriškumui.

Moterys medicinoje nelaikomos lygiomis su vyrais dažniausiai todėl, kad manoma, jog jos leidžia emocijoms aptemdyti objektyvų vertinimą. Arba netgi teikia pirmenybę santykiams ir susigadina karjerą išeidamos motinystės atostogų.

Tik ne Ana Bartlet. Į jos planus tai neįtraukta.

Luko sugrįžimas ir, dar blogiau, jo patrauklumas taps kliūtimi siekti tikslo. Ji gali išvengti trukdžių; tai reikštų, kad teks pereiti į kitą darbą arba kitaip tvarkytis, jeigu labai norės likti šioje ligoninėje. Kad ir kaip būtų, suartėti su Luku Deivenportu būtų klaida.

Ana pirmoji nusuko akis į šalį.

Ir nusigręžė.

Trečias skyrius

Įtampai nuslopus, Lukas nepajėgė atplėšti akių nuo Anos.

Tiesa, jis iškart pastebėjo merginą, kai tik ši pasirodė valgykloje. Atidžiai nužvelgė, bet suabejojo, ar tai ji. Ūgis ir figūra atrodė pažįstami, bet anksčiau matė tik Anos akis, tad tai galėjo būti kita ligoninės darbuotoja.

Tiesiog patraukli kolektyvo narė. Sprendžiant iš laikysenos, einanti aukštesnes pareigas. Mergina žingsniavo pasitikėdama savimi – kaip savo darbo profesionalė. Dalykiškai apsirengusi, su žemyn siaurėjančiu sijonu ir santūria palaidinuke. Tikriausiai spintoje turi ir priderintą švarką, tad visas ansamb­lis prilygtų vyriškam kostiumui. O ką ji pasidarė su plaukais? Susuko į kuodelį, su kuriuo priminė karikatūrinę bibliotekininkę arba senamadišką sekretorę. Tetrūksta tik akinių storais rėmeliais.

Kai mergina pasisukusi apžvelgė valgyklą, Lukas iš savo vietos pamatė akis ir iškart suprato, kad tai tikrai Ana Bartlet. Nors šiuo metu nuo jos nesklido apmaudas, iš santūrios laikysenos galima suprasti, kad ji lengvai nepersigalvoja. Išvydus Luką, tas santūrumas gali virsti arktiniu šalčiu. Savo nuomonę turinti moteris, ir bėda tam, kas pasipainios po kojų. Kaip kad jis.

Lukas sutramdė atodūsį ir įbedė akis į maistą, nors jis ne itin viliojo. Tiesą sakant, pietūs neteikė pasitenkinimo. Vyras žinojo, kad dauguma aplink sėdinčiųjų veikiausiai kalbasi apie jį. Liežuvauja. Linksmas klegesys ir juokas, netgi garuojančio maisto kvapai atrodė visiškai nesvarbūs, paviršutiniški dalykai.

Tačiau trenksmas ir paskui pasigirdęs šūksnis buvo realūs. Jis sureagavo akimirksniu. Lukas pats nesuprato, kodėl į pagalbą pasišaukė Aną. Gal todėl, kad ją vienintelę galėjo pakviesti vardu. O gal prisiminė, kaip puikiai jiedviem visai neseniai sekėsi operacinėje.

Jis gerai pasirinko. Krizė įveikta, gyvybė išgelbėta, ir tik tada, perdavęs ligonį kitiems gydytojams, Lukas leido sau pagalvoti apie kitką. Tik tada pirmąkart iš arti pažvelgė į gydytoją Bartlet ir pajuto keistą jausmą, tarsi būtų išvydęs tai, ko neturėjo pamatyti.

Ir tai visiškai nekeista! Šaltakraujiška profesionalė, kurią matė stovint eilėje ir laukiant pietų, dingo. Ši moteris, mindžiukuojanti valgyklos virtuvėje su sulamdytu sijonu ir šone išsipešusia palaidine, atrodė... kažkaip netinkamai. Dar labiau trikdė vešli šviesių plaukų sruoga, ištraukta iš kuodo ir nugulusi ant ilgo balto kaklo.

Skruostai nuraudę. Iš nuovargio ir įtampos darant širdies masažą, o gal ji susigėdo, kad taip išsitaršė? Net akys žvelgė kitaip. Su išsiplėtusiais vyzdžiais atrodė švelnesnės ir šiltesnės.

Vargeli... ši mergina gana miela.

Vis dėlto šilumos įspūdis išblėso, kol Lukas spoksojo, negalėdamas atplėšti akių.

Tada Ana jį tiesiog „atstūmė“! Apsisuko ant kulno ir nuėjo.

Kaip nemandagu. Ne, jokios nuoširdžios šilumos. Akivaizdu, kad Ana Bartlet – karjeristė iki kaulų smegenų. Tikriausiai jis tik kliūtis kopiant karjeros laipteliais į pačią viršūnę. Visos viltys, kad ši mergina galbūt norės pasikalbėti apie rytmetinį atsitikimą prieš pranešdama aukštesnei valdžiai, sparčiai blėso.

Lukas staiga susivokė, kad Šarlotė jam kažką sako. Klausia, ar nenorėtų kartu nueiti į skubiosios pagalbos skyrių ir sužinoti, ką parodys Rodžerio tyrimai.