Алисон Робертс - Gydanti meilė

– Kaip koja?

– Kaip visada. Vis dar vietoje. Vis dar darbuojasi. Nesiskundžiu.

Albertas sukikeno.

– Sprendžiant iš to, ką girdžiu, gan gerai darbuojasi. Kas ten per komandosų metodai valgykloje? Ar šuoliai per kliūtis irgi įtraukti į pareigybės aprašymą?

Lukas išspaudė šypseną.

– Tikriausiai ne.

– Kad ir kaip ten būtų, puikiai padirbėta. Girdėjau, žmogelis taisosi.

– Taip. Gydytoja Bartlet atliko keturių kraujagyslių šuntavimo operaciją. Puiki chirurgė.

– Tikrai puiki. – Vaitas su palengvėjimu žvilgtelėjo į Luką. – Tai viskas gerai? Judu galėsite dirbti kaip komanda?

Lukas neišgirdo nė menkiausios užuominos, kad vedėjas prašytų išpažinties apie duobėtą darbo ligoninėje pradžią. Gal derėtų pačiam ką nors pasakyti, bet jeigu Ana nusprendė tylėti, ko gero, reikia paisyti jos sprendimo. Regis, Vaito netrikdė Luko tylėjimas, kuriuo šis maskavo sutrikimą.

– Nesitikėjau nesklandumų, bet aną dieną buvo smagu klausyti, kaip Ana tave liaupsino. Girdėjau, atlikai perikardektomiją?

– Mm... taip. Pirmoji operacija. Ką ji sakė?

– Kad per visą procedūrą nenaudojai dirbtinės kraujotakos aparato. Kad buvo sužavėta, gavusi galimybę išmokti naujų dalykų.

Tai apie procedūrą. O apie jį?

Šis susitikimas, pasirodo, tik pasimatymas po ilgo laiko. Pasveikinimas grįžus namo.

– Užsuk kada vakarienės. Džoana norėtų išgirsti visas naujienas.

– Žinoma. Gal kai apsiprasiu. – Lukas vylėsi, kad neapibrėžtas sutikimas nenuskambės nemandagiai, bet jis dar nepasirengęs grįžti į Šventojo Pirano bendruomenę, kuri puikiai pažinojo jo šeimą. Jis čia ne dėl šeimos pažinčių. Jis čia, nes neturi kur

daugiau eiti.

Be to, Lukas jautėsi pradedąs įsisukti į rutiną. Plaukiodavo lediniame vandenyne auštant, kad išvaikytų nakties demonus. Ilgai dirbdavo, paskui sportuodavo ir skaitydavo su darbu susijusią literatūrą, kol išvargdavo tiek, kad numigtų ilgiau negu kelias valandas. Lukui visai nesinorėjo trikdyti veiksmingos dienotvarkės arba priminti sau apie praeitį, kuri tik paryškintų, kaip skiriasi dabartinis jo gyvenimas. Svarbiausia – valdyti padėtį.

Tačiau savikontrolę galėjo pakirsti sumaištis. Ana turėjo visą savaitę nuspręsti, kaip pasakyti apie susirūpinimą dėl jo gebėjimų, tačiau to nepadarė.

Kodėl?

Lukas jautėsi dėkingas, bet sutrikęs. Ji pritarė, kad apie nemalonų įvykį derėtų pranešti. Kad aplaidžiai dirbti nepriimtina. Vis dėlto, regis, ji ne prieš, jei taip darbuojasi jis.

Kodėl?

Reikėjo pasikalbėti su ja apie tai tądien po darbo, bet susivėlino, ir Ana buvo išėjusi. Nebuvo sunku pasinaudoti savo įtaka ir išsiaiškinti, kaip su ja susisiekti, bet Lukas sužinojo, kad ji gyvena tolokai, palei vingiuotą pakrantės kelią į Penholį.

Paskambinti ir padėkoti už pastangas, kad pirmoji jo darbo savaitė praėjo sklandžiai, pasirodė pernelyg oficialu. Tai netgi galėjo būti suprasta netinkamai – kaip nebylus dėkingumas už tai, kad nepranešė apie įvykį. Važiuoti penkiolika–dvidešimt minučių automobiliu į tikriausiai nedidukę gyvenvietę, belstis į jos duris patamsyje būtų kitas kraštutinumas. Pernelyg asmeniška. Kodėl išvis svarsto tokią galimybę?

Šeštadienio rytą mintis nebeatrodė tokia nederama. Ypač kai pasaulis tapo šviesesnis. Apsiniaukusius debesis ir dienų dienas trukusį lietų nuo jūros pučiantis gaivus brizas nustūmė gilyn į žemyną, o saulė ryžtingai stengėsi bent keliais laipsniais pakelti temperatūrą. Bangų mūša tą rytą buvo tokia aukšta, kad plaukimas sukėlė tikrą adrenalino antplūdį, o pabandžius lėtai parisnoti minkštesniu smėliu jam nepakirto sužalotos kojos.

Taip, sugrįžus pirmąkart gyvenimas Lukui pasirodė šiek tiek šviesesnis. Mintis tokią dieną nuvažiuoti iki Penholio ir aplankyti pažįstamas vietas viliojo. Gal ir ketino palūkėti iki pirmadienio, kad perduotų Anai puikų straipsnį apie restrikcinę kardiomiopatiją, kurį skaitydamas iki paryčių aptiko viename žurnale, bet jei įsimes žurnalą į automobilį, turės tobulą dingstį užsukti į jos namus, jeigu taip nuspręstų.

Ir nusprendė.

Galbūt todėl, kad kelio ženklas į gatvelę, kurioje Ana gyveno, taip traukė akį. O gal todėl, kad namas, kurį rado tuo adresu, buvo visai ne toks, kokio tikėjosi. Netgi ne namas, o trobelė su pinučių langeliais ir kažkokiu visžaliu vijokliu, besikabinančiu į išblukusį malksnomis dengtą stogą. Sodelis užžėlęs ir... po galais! Čia buvo net ir statinių tvora!

Jeigu kas nors būtų paklausęs, kur, jo manymu, gyvena gydytoja Bartlet, jis įsivaizduotų modernų butą. Racionalų ir minimalistinį. Be asmenybės pėdsakų. O šičia tikriausiai stabteli turistai, kad nufotografuotų trobelę ir jos pavadinimą po susivijusiomis dygiomis šakomis, dengiančiomis pusę tvoros. Užutėkio trobelė, sprendžiant iš puikaus vaizdo į Penholio įlanką. Kad patektum į paplūdimį, tereikia paėjėti iki kalvelės, o ten turėtų būti tas uolėtas užutėkis, kurį pastebėjo važiuodamas keliu, ir tikras banglentininkų rojus.

Be abejo, kai palikęs automobilį žingsniavo įkalne trobelės priekinių durų link, Lukas išvydo už stūksančių uolų besidriekiantį balto smėlio ruožą. Gal pati trobelė ir sulindusi žemėn, bet sklypas vertingas. Jei būtų dar kiek arčiau Šventojo Pirano arba Penholio, kainuotų krūvą pinigų. Ar todėl Ana išsirinko šią vietą? Kaip investiciją?

Tai logiškai paaiškintų jos sprendimą, nes sunku patikėti, kad pati norėtų gyventi tokioje jai svetimoje vietoje. Išsiaiškinęs šį prieštaravimą, Lukas dvejojo, ar belstis į duris. Gal praeidamas matė pašto dėžutę? Įmestų straipsnį ir užsimintų jai apie tai pirmadienį.

Gal būtų taip ir padaręs, jei ne trobelėje kilęs staigus triukšmas, priminęs neseną įvykį valgykloje.

Klyksmo nepasigirdo, bet Anos balse nuskambėjo baimė.

– Oi, ne!

3 Organo kraujotakos atkūrimas.

Ketvirtas skyrius

– Ana? – Lukas nebesivargino belstis. Nuspaudė rankeną, toji pasisuko, tad jis stumtelėjo duris. – Ar tau nieko neatsitiko?

Atsakymo nebuvo. Lukas atsargiai nuslinko siauru koridoriumi. Vėl išgirdo Anos balsą, tik šįkart ramesnį, švelnų ir guodžiantį.

– Viskas gerai, – kalbėjo ji, – vargšeli, išsigandai, ar ne?

Gal jis pataikė ne į tuos namus?

– Ana?

– Kas čia?

– Aš. – Lukas žengė pro duris dešinėje.

– Lukai? Varge! Ką, po galais, šičia veiki?

Ana atrodė nustebusi. Ne, veikiau priblokšta. Lukas prasižiojo, bet neišspaudė nė žodžio. Ar čia Ana?

Mergina gulėjo ant grindų, apsikabinusi nemažą šunytį, kuris entuziastingai stengėsi aplaižyti jai veidą. Aplink dryksojo laikraščiai, dažų indeliai ir ant šono apverstos aliumininės kopėčios.

– Važiavau į Penholį ir išgirdau triukšmą.

– Nuo kelio?

– Ne... aš... norėjau tau užvežti straipsnį. – Keistai sunkiai sekėsi suregzti rišlų sakinį, tad Lukas pasidavė. Jis tik spoksojo į Aną, mėgindamas suvokti, ką mato: nublukę suplėšyti džinsai. Dažais išterliotas megztukas. Palaidi švelniai banguoti pečius siekiantys plaukai. Nuostabios žalios sumišusios akys.

Lukas nuleido žvilgsnį. Šuva irgi spoksojo į jį. Glaudėsi prie Anos ir regimai tirtėjo.

– Kas tam šuniui?

– Išsigando.

– Ko?

– Tavęs.

Tikriausiai man ir pačiai reikėtų išsigąsti, – šmėkštelėjo Anai. Aukštas vyras, kurio beveik nepažįsta, ką tik nekviestas įslinko į jos namus, į miegamąjį. Na, čia bus miegamasis, kai ji baigs remontą. O dabar visiška netvarka.