Алисон Робертс - Gydanti meilė

Jos galvoje – taip pat.

Lukas mūvėjo džinsus, kurie atrodė tokie pat seni kaip ir jos. Vilkėjo juodą vilnonį nertinį iki alkūnių atsmauktomis rankovėmis. Plaukai sutaršyti vėjo; sklindanti įtampa rodė, kad bet kurią akimirką jis pasiruošęs imtis veiksmų. Gelbėti gyvybę ar kokią nors į bėdą patekusią merginą.

Jis manė, kad ji pateko į bėdą.

Įpuolė į namus, kad ją išgelbėtų.

Ir štai jis čia – griežtas, niūrus ir... nuostabus.

Ačiū Dievui, kad jos rankose šiltas drebantis šunytis. Ana prisispaudė gyvūnėlį.

– Tai išgelbėtas šuniukas, – paaiškino Lukui. – Auginu vos porą savaičių. Mano kaimynai Dagas ir Džunė Galageriai turi ūkį, jie rado šį padarėlį upokšnyje. Maiše. Būtų patys pasilikę, bet jau turi kelis šunis, o šis dar ir bijojo Dago. Džunė spėja, kad kažkoks vyriškis jį labai nuskriaudė.

– Tad tu priglaudei šunytį? Pasiliksi jį?

Lukas kalbėjo taip, tarsi ji ką tik būtų pranešusi, jog ketina skristi į Mėnulį. Ana vos neprajuko, bet iš tiesų jautėsi bepravirkstanti. Taip neturėjo nutikti, jai iš po kojų išsprūdo žemė.

Gydytoja Bartlet nesileidžia į moteriškus arba asmeniškus dalykus. Neleidžia sau jausti potraukio bendradarbiams.

Ponas Deivenportas neturėjo susipažinti su šia Ana. Ji nežinojo taisyklių, kaip elgtis pajutus potraukį vyrui. Taip ilgai tokie dalykai nerūpėjo, kad ji nė nebeprisiminė.

Šitaip galima ir visai kvaištelėti, tad Ana atplėšė akis nuo figūros tarpduryje ir įsikniaubė veidu į pūkuotą kamuoliuką rankose.

– Viskas gerai, – ramino. – Jis tavęs neskriaus.

Nuramino ir save pačią. Šunelio šiluma ir kvapas guodė. Pakėlusi galvą Ana pamatė, kad Lukas dar priartėjo. Pritūpęs žvelgė į šunytį.

– Kažin, kokios jis veislės?

– Nežinom. Veterinarė mano, kad jis maždaug keturių mėnesių. Tikriausiai pudelio mišrūnas, nes kailis toks purus. O gal turi ir vilkšunio kraujo. Nepavykęs dviejų grynaveislių mišrūnas – taip nusprendėme. Todėl niekas jo ir nenorėjo.

– Pudelio ir vilkšunio palikuonis? – Lukas narsiai bandė įsivaizduoti tokį neįtikimą derinį.

Suintriguotas sutelkė dėmesį į šuniuką, tad Ana gavo progą apžiūrėti savo viršininką.

Visiškai kitoks. Ar tai dėl drabužių, ar dėl to, kad jis šičia, jos namuose? Ne, turbūt daugiau negu tai. Niūri išraiška veide, prie kurios ji pamažu pratinosi, prašviesėjusi. Šunytis jį išblaškė ir sudomino. Gal netgi pralinksmins? Privers nusišypsoti?

Ana nuoširdžiai troško išvysti besišypsantį Luką.

– Tai įmanoma, – ji pareiškė rimčiausiu veidu. – Jei tik pasitaikytų laipteliai.

Luko žvilgsnis pašoko aukštyn. Iš lūpų išsprūdo kažkoks garsas, kurį galėjai palaikyti juoku, tačiau šypsenos lūpose nebuvo matyti. Tose stulbinamai žydrose akyse atsirado keista išraiška, tarsi žvelgtų į visiškai nepažįstamą žmogų.

Nes ji išspaudė tokį apgailėtiną juokelį?

Ar dėl užuominos į šunelio kilmę? Šunų seksas.

Seksas...

O, Viešpatie! Ana užsimerkė. Šunyčio smarkiau suspausti nebegalėjo, nes ir taip jautė jo šonkaulius. Vargšelis tiek vargo patyrė per trumpą gyvenimėlį! Tačiau bent liovėsi drebėti.

– Kuo jis vardu?

– Negaliu išrinkti. Kai tik kokį nors sugalvoju, pamėginu jį pašaukti, ir pasirodo, kad netinka. Paskutinis variantas – Herbertas.

Ana sunerimusi susizgribo, kad Lukas tuoj ras sąsają. Kad pirmo jo operuoto paciento pavardė pasirodė jai tinkamas vardas šuniui. Kaip neprofesionalu!

Bet tikriausiai ne taip blogai kaip šnekos apie ant laiptų besiporuojančius šunis.

Argi tai taip svarbu? Tai juk ne darbas. Ji namie. Čia visai kas kita.

Ir kaip painu!

– Jo didelės letenos.

– Mmh. Jis greitai auga. Greičiausiai todėl toks nerangus. Palindo man po kopėčiomis, bandė apsisukti ir apvertė.

Akimirką Lukas patylėjo, paskui pažvelgė į Aną. Niūrios raukšlelės veide vis dar nepasirodė. Akyse spindėjo vos pastebimos linksmos ugnelės, bet jas dengiantis liūdesys Anai smelkėsi iki pat kaulų.

– Kadaise pažinojau vieną tokį žmogų, – tyliai pratarė Lukas. – Jis pernelyg greit užaugo ir atrodė kvailokai, nes rankos ir kojos vis atrodydavo per didelės. Buvo toks nerangus vaikis, kad jį vadindavom Avarija. Bet jis užaugo. Tapo stipriausiu ir drąsiausiu vyru, kokį tik pažinojau.

Jis kalba apie svarbų žmogų. Gal apie kitą karį? Mylimą žmogų, kuris mirė? Kodėl pasakoja tokius asmeniškus dalykus?

– Išgirdau trenksmą 4, – pridūrė Lukas. – Užtat ir įėjau vidun.

Ana nurijo nesamą gurkšnį. Luko lūpos sukrutėjo. Lėtai, bet užtikrintai išsilenkė į šypseną. Tikrą šypseną, kuri pakeitė jo veidą, pagilino raukšleles prie nosies, bet suteikė tokio žėrėjimo akims, kad jis visas tiesiog... atgijo.

Tačiau šypsena pernelyg greit užgeso, ir instinktas pakuždėjo Anai, kad jai ką tik buvo leista žvilgtelėti į tokį Luko esybės kampelį, kuris dažniausiai gerai paslėptas. Tikrasis Lukas? Buvo nuleista uždanga, slepianti tai, ką nedaugeliui žmonių tenka pamatyti. Nuoširdi šypsena, ir jis nusprendė tuo apdovanoti Aną!

Ta šypsena užgavo stygą giliai širdyje, pažadino didžiulį, šiltą ir nuostabų jausmą. Ana žinojo amžinai prisiminsianti šią akimirką.

– Puikus vardas, – ji švelniai pratarė. – Avarija?

Šunytis pasimuistė rankose ir pakėlęs snukį į ją pažvelgė. Mėgino pastatyti ausis, bet šios buvo per sunkios ir išsiskėtė į šonus. Drėgnose rudose akyse švietė pasitikėjimas, ilga uodega pritariamai dunkstelėjo į grindis.

– Būsi Avarija, – paskelbė Ana ir nusišypsojo Lukui. – Ačiū.

– Nėra už ką. – Šypsena pranyko taip greitai, kaip pasirodė. Lukas atsistojo.

Jis išeina. Užplūdo kažkas panašaus į paniką, Anos širdis prieštaraudama stabtelėjo.

– Mm... gal norėtum kavos ar dar ko nors?

– Ne. Tu užsiėmusi, o aš turiu nuvažiuoti į Penholį. Paliksiu tą žurnalą. – Vyras numetė jį ant komodos palei duris. – Rasi neblogą straipsnį apie restrikcinį perikarditą. Pamaniau, kad bus įdomu.

Priminimas apie darbą nuskambėjo pačiu laiku. Jai teks dirbti su Luku. Darbo ir namų negalima painioti. Profesiniai ir asmeniniai dalykai nedera. Ir ką ji sau galvojo, tarškėdama apie išgelbėtą šuniuką? Ana pašoko.

– Ačiū. – Drabužių nepakeisi, kaip ir netvarkos namie, bet ji kaip įmanydama įsijautė į gydytojos Bartlet vaidmenį. Kilstelėjusi smakrą pajuto, kaip apsigaubia apsauginiu profesionalumo kiautu.

– Ačiū už tokį dėmesingumą. Pasistudijavau, kiek galėjau, kai paguldė Koliną, bet gal čia rasiu ir dar neaptiktų žinių. – Ana reikšmingai dirstelėjo į duris. – Išlydėsiu, gerai?

– Nereikia, – Lukas pasisuko eiti, bet stabtelėjo. – Tiesą sakant, dar vienas dalykas.

– Koks?

– Regis, nepranešei apie nesusipratimą per Kolino Herberto operaciją. Arba tiesiog nieko apie tai negirdėjau.

– Ne. Nusprendžiau nepranešti.

– Kodėl?

– Nes pasakei, kad tai daugiau nepasikartos. – O aš tavimi tikiu, – tyliai pridūrė Ana, nugręždama akis, kad vyras nepamatytų įskilimo jos naujajame kiaute. – Aš tavimi pasitikiu.

Lukas nieko nepasakė. Po ilgos pauzės nukreipė akis ir linktelėjo.

– Ačiū, – kapotu balsu pratarė.

Ir sulig tuo žodžiu išėjo.

Ana stovėjo nejudėdama. Klausėsi, kaip užsidaro lauko durys. Paskui užvedamo variklio gausmo ir nuvažiuojančio automobilio burzgimo.

Net garsams nutilus nesijudino. Stovėjo taip ir stebėjo, kaip kiautas suskyla ir nukrenta, atidengdamas kažką švelnaus. Ji vis dar jautė Luką kambaryje. Vis dar regėjo tą nuostabią šypseną.