Алисон Робертс - Gydanti meilė

Suprantama, kad visi taip nusiteikę prieš moteris aukštuose postuose. Ana numanė, kas būtų, jei pati pastotų. Netgi jei dirbtų iki paskutinės akimirkos ir pasiimtų pačias trumpiausias motinystės atostogas, skyriaus darbas smarkiai sutriktų.

Neįmanoma įsivaizduoti. Visada taip buvo.

Tad kodėl ji vis dairosi į Šarlotę, užuot klausiusi Luko? Kodėl suka galvą, ką mano jos bendradarbė ir kaip nusprendė, kad kūdikis svarbiau negu karjera? Koks jausmas justi savyje augančią ir judančią naują gyvybę? Susidurti su milžiniška atsakomybe mažyliui gimus...

Tas ramybės neduodantis jausmas buvo irzulys, o ne pavydas. Lukui reikia žinoti. Juk ir taip užtenka rūpesčių vadovaujant skyriui, kuriame darbas virte verda, triūsiant ilgas valandas ir taisantis po rimtos traumos. Gal tai ne jos reikalas, bet Anai norėjosi įspėti Luką. Ji padėtų pasirūpinti pavaduojančiais darbuotojais, kad paskui skyriaus darbas nesutriktų.

Žvilgsnis nukrypo į skyriaus vadovą. Tas pasakojo apie Kanados širdies ir kraujagyslių draugijos krūtinės anginos vertinimo sistemą.

– Klasė paskiriama po atitinkamo gydymo, o ne priimant ar nustatant diagnozę.

Lukas stovėjo tiesus ir atsipalaidavęs, balsas skambėjo aiškiai ir tvirtai. Ką jis turi tokio paslėpto, kad taip greitai patraukia žmones? Ana užspaudė šypseną. Tikrai ne šilta ir draugiška išraiška. Visada toks rimtas, dažnai paniuręs, o kartais netgi nekant­rus su nepakankamai greitais darbuotojais. Visiškai užsidaręs, tačiau visus traukė.

Jau dabar skyrius darnesnis negu jai vadovaujant. Justi entuziazmas imantis darbų, kurie anksčiau būtų laikomi tik papildomu popierizmu ir įtampa. Vos per kelias savaites įdiegta nauja budėjimo sistema, juos pasirinko kaip bandomąjį centrą įgyvendinant svarbią nacionalinę iniciatyvą, pradėti keli nauji tyrimų projektai.

Gal viliojo Luko ryžtas nepasiduoti, nepaisant fizinių sunkumų, o gal kaip tik dėl jų. Kiekvienas matė, kaip sunku jam per dieną išbūti ant kojų ir dirbti pagal tokį griežtą grafiką. Darbas jam visas gyvenimas, ir jis ketino darbuotis taip gerai, kad triūsiantieji kartu pasijustų netikėtai nustebinti.

Ir Ana buvo tarp jų. Juokinga, kad apmaudas, kurį pajuto prie skyriaus vairo grįžus Lukui, taip greit išblėso. Gal todėl, kad atidžiai jį stebėjo, ir kuo daugiau matė, tuo patrauklesnis darėsi šis vyras. Ar ji tikrai manė, kad nieko iš jo nepasimokys? Turėjo galvoje ne tik jo techninį meistriškumą operacinėje. Išskyrus tą akimirkos paslydimą pirmą dieną, Ana nepastebėjo nieko, kas būtų pakeitę jos nuomonę, kad Lukas – vienas geriausių savo srities specialistų. Retas atvejis, kad toks kvalifikuotas praktikas taip kompetentingai vykdytų administracines pareigas, bet, regis, Lukas su malonumu tvarkėsi su didelio skyriaus sunkumais, kad užtikrintų veiksmingą darbą.

Taip. Kuo arčiau Luko galės dirbti, tuo jai bus naudingiau. Ana troško, kad juodu taptų artima komanda.

Kiek artima?

Keistą klausimą iškėlė ta jos smegenų dalis, kuri darbe paprastai būdavo išjungta. Tokios trikdančios mintys anksčiau neužklupdavo, bet pastaruoju metu neapleido laisvu nuo darbo laiku. Anai ir dabar nepavyko jų nusikratyti. Jautėsi sugauta, negalinti pasijudinti, blaškė aplink susirinkę žmonės.

– Darbingumo arba gebėjimo pasirūpinti kitais įverčiai labiau subjektyvūs, – kalbėjo Lukas. – Ypač vidurinės kategorijos, kai esama netiesioginės grėsmės.

Anos susitelkimui iškilo tikrų tikriausias pavojus. Nereikėjo dirsčioti į Aleksanderius, kad prisimintų netoliese sėdinčią sutuoktinių porą. Argi nesakoma, kad dažniausiai susituokia bendradarbiai?

Bet jai taip nenutiks. Troškimas turėti vyrą ir šeimą, jeigu kada ir buvo, seniai išblėso. Maždaug tuo metu, kai ji atrado aistrą chirurgijai ir suprato, kad savo tikslą pasieks tik tada, jeigu tai bus vienintelis jos gyvenime svarbus dalykas.

Jau ir priglausdama šunelį pasielgė kaip jai nebūdinga. Ar pasirinko kūdikio pakaitalą? Ne. Kūdikio juk nepaliksi paslaugaus kaimyno namuose, kol pati darbuojiesi. Ir nenumesi ant grindų pluošto laik­raščių, kad nereikėtų keltis naktį ir rūpintis tualeto reikalais. Jai vis dar reikėjo stengtis nepamiršti kasdien pasiimti Avariją iš aptvaro, kuriame augintinis dūko su Džunės ir Dago šunimis. Įprasti vesti jį pasivaikščioti į paplūdimį, skirti laiko dresavimui ir žaidimams. Klausytis šnarpštimo ir amsėjimo naktį, sklindančio iš gyvūnėliui skirto kampo. Apskritai tas šunelis apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis. Tiesa, Avarija teikė didžiulį džiaugsmą, ir jeigu tai ją veikia kaip vaiko pakaitalas, daugiau nieko ir nereikia.

Taigi vaikų nebus. O kam ieškoti vyro, jei neketini susilaukti vaikų?

Tačiau partneris – visai kas kita.

Mylimasis.

Tą akimirką Ana liovėsi klausytis, kas kalbama aplinkui, nors paprastai taip nesielgdavo. Stebėjo Luko rankas, kai tas rodė kažkokio aptariamo daikto dydį. Stiprios, įdegusios, profesionalios.

Ji negalėjo liautis vaizdavusis, kaip delnai nuslysta žemyn jos nugara. Anos užpakaliukas be vargo tilptų į jo delnus ir menku truktelėjimu jis galėtų prispausti ją prie savo kūno – liekno ir tvirto, kaip ir veidas.

Ir šis vyras tikriausiai įdėmiai žiūrėtų į ją. Tos neįtikimai mėlynos akys būtų įsmeigtos į Anos veidą. Į jos lūpas... o Lukas palenktų galvą ir lėtai... pabučiuotų.

Brangus Viešpatie! Milžiniškomis valios pastangomis Ana grįžo į realybę kaip tik prieš pat susirinkimo pabaigą. Žmonės vartė darbo kalendorius ir šnekučiavosi. Šarlotė atsistūmė kėdę ir atsistojo.

– Kol neišsiskirstėte...

Kalbos nutilo. Pagaliau, pagalvojo Ana, bet išgirsta žinia nustebino.

– Rengiu darbuotojų Kalėdų vakarėlį, – su šypsena paskelbė Šarlotė. – Renkamės valgykloje dvidešimt antrą dieną, septintą vakaro, jeigu kartais nepastebėjote skrajučių. Bus daug skanaus maisto ir nealkoholinių gėrimų, jeigu kam tą naktį teks budėti. Galėsime linksmai pabendrauti švenčių proga, tad tikiuosi, kad visi ateisite. Atsiveskite draugus ir šeimas. Mus aplankys Kalėdų Senelis. Atsineškite po nedidelę dovanėlę ir padėkite po eglute, o vakaro pabaigoje ir patys būsite apdovanoti. Arba galite atnešti po dovaną vaikams – gal kas nors ateis su mažyliais. Jeigu neprireiks, atiduosime vaikų skyriui.

Ana nukreipė akis nuo Šarlotės. Į Luką. Kardiologijos skyriaus vyresnioji stažuotoja turėtų kalbėti apie būsimas motinystės atostogas, o ne apie Kalėdų vakarėlį. Luko veide atsirado keista išraiška, tarsi jis negalėtų patikėti, kad apie tokius niekus pranešama per skyriaus pasitarimą.

Tarsi vakarėlis ar Kalėdų šventė būtų mažiausiai trokštamas dalykas.

Ar jis išvis kada nors atsipalaiduoja? Nuleidžia užkardus ir pasimėgauja su darbu nesusijusiais dalykais?

Intymiais dalykais?

Ana susirinko popierius ir išėjo iš už stalo. Pasuko prie Luko. Nesusilaikė. Per pasitarimą nuklydusios mintys, ačiū Dievui, sutramdytos, bet keistas fizinis ilgesys it magnetas traukė prie Luko. Ji iš paskutiniųjų stengėsi tai nuslėpti. Profesinė kaukė uždėta, bent jau iš išorės.

– Geras pristatymas, – pagyrė Ana. – Manau, kad bandomuoju laikotarpiu visi mielai prisidės.

– Taip, – Lukas išjungė programą nešiojamajame kompiuteryje, – tikiuosi.

Mintys merginos galvoje sukosi viena per kitą. Kankino noras praleisti laiko su Luku, ir tai būtų gan paprasta, jeigu ji pakviestų pasitarti dėl profesinių dalykų, pavyzdžiui, apie tyrimų projektą, kuriame ji analizuos kardiologinių pacientų pooperacinių infekcijų dažnumą.

Tačiau su ja darėsi kažkas naujo ir keliančio nerimą. Ana juto, kaip kovoja protas ir širdis. Jai visai nesinorėjo profesinio bendravimo. Norėjosi...