Алисон Робертс - Gydanti meilė

Galbūt ji išgirdo. Galbūt todėl suėmė jo galvą ir prisitraukė, taip smarkiai prisispaudė prie lūpų.

Viešpatie... jis atpažįsta tokią išsigelbėjimo formą. Išblaškymas. Išsilaisvinimas. Gyvenimo patvirtinimas. Aistringas seksas be įsipareigojimų, nes įsipainiojęs tik rizikuoji gauti daugiau to, nuo ko bėgi.

Iš kur Ana žino?

Nesvarbu.

Lukas jautė, kaip protą užvaldžiusi jėga traukiasi. Vėl galėjo save valdyti, bet užuot atsitraukusios jo lūpos įsisiurbė į Anos lūpas, o rankos apkabino merginos kūną. Jis įtraukė ją į pritemdytą tarpą tarp minkštasuolio ir vazono su didžiuliu augalu.

Luko rankos nuslydo merginos kūno kontūrais. Pajuto liekną liemenį ir apvalius klubus, palindo po prigludusiu švarkeliu iki pat menčių, paskui apsuko ratą į kitą pusę ir užčiuopė putlias krūtis. Suėmė delnais, brūkštelėjo nykščiais per spenelius, kurie kaip mažyčiai akmenukai veržėsi pro šilkinės palaidinukės audinį.

Visą tą laiką jo lūpos nesustojo. Pasijuto padrąsintas, kai prasivėrė Anos lūpos. Sužadintas, kai liežuviu prisilietė prie Anos liežuvio. Neįtikimai susijaudinęs, kai ji atsakė tuo pačiu, liežuviai susipynė intymiame šokyje, o jos rankos nuslydo jo kūnu.

Čia gi Ana, dėl Dievo! Darbe. Kur ji neturi jokios asmenybės arba, tiksliau, asmeninio gyvenimo, į kurį kam nors leista įsibrauti. Ar ji gėrė? Ne. Atsisakė alkoholio, nes dar turinti darbo. Abu blaivūs. Blaivūs tiek, kad suvoktų, jog toks elgesys visiškai nederamas.

Kiek laiko juodu taip stovi vienas kito glėbyje, paskendę fiziniuose geiduliuose, kurie išsiveržė kaip kamštis iš šampano butelio?

Per ilgai ir toli gražu nepakankamai ilgai.

Ar kas nors juos matė?

Reikia sustoti, bet pernelyg sunku atsispirti pagundai dar akimirką ragauti Aną. Laikyti prispaudus jos kūną prie savojo ir jausti, kaip jis įsispaudžia atmintyje. Lukui prireiks šių prisiminimų, labai svarbu, kad jie nepradingtų.

Jis atsakė į bučinį.

Ana ketino jį tik išblaškyti. Trumpas santūrus bučinys turėjo sukrėsti kaip pliaukštelėjimas per veidą isterijos apimtam žmogui.

Lukas iš pradžių apstulbo, o paskui atsakė bučiniu. Jo lūpos sušvelnėjo ir sukrutėjo po Anos lūpomis, o kai vyro rankos palietė merginos kūną, ji tiesiog sutirpo.

Neatrodė, kad Lukas girdėtų jos balsą ar suvoktų, kad ji atsekė pavymui. Gal nė nežino, ką bučiuoja. Ji galėjo būti bet kas, tad neprivalo būti gydytoja Bartlet, ar ne?

Gali būti tiesiog Ana.

Netgi senoji Ana. Kaip prieš daugelį metų. Jauna mergaitė, kuri svajojo rasti tikrąją meilę. Princą, kuriam bus nuostabiausia visoje žemėje. Kuris mylės už tai, kad ji tokia, kokia yra. Amžinai.

O paskui geriau pažino save. Ta svajoklė mergaitė troško rasti sielos draugą. Norėjo mylėti ir būti mylima. Geidė fizinio pasitenkinimo. Visi tie dalykai paslėpti giliai giliai, kad nekankintų.

Vos kelioms sekundėms Ana leido sau pasinerti į tą stulbinamą bučinį, nes žinojo daugiau tokio nepatirsianti ir norėjo jį įsiminti, bet pamišimas blėso, ir Lukas tikriausiai pajuto augančią įtampą. Kad ir kaip buvo, kažkas pasikeitė. Ji nebūtų galėjusi pasakyti, kuris pirmas liovėsi bučiavęs ir atsitraukė.

Galbūt abu.

Ilgą laiką juodu stovėjo arti, bet nesilietė. Žiūrėjo vienas į kitą. Ana matė žvelgiant Luką, o ne tą iškankintą, kitoje realybėje įkalintą sielą. Jis žinojo, kas ir kur esąs.

Ir ką bučiavo.

O... Viešpatie...

Ana sunkiai nurijo seiles. Kaip reikės išsisukti? Ir ne vien dėl bučinio. Jos akyse Lukas dar sykį grįžo į praeitį. Jis sakė, kad tai nepasikartos, bet, deja... Gerai, tai nutiko ne per operaciją, tad niekam nekilo pavojus, bet sąžinė jai tikrai neleis ieškoti pateisinimų ar nekreipti dėmesio į šį nutikimą.

Juk reikia paisyti profesinės atsakomybės, ir Ana ką tik viską komplikavo iki n-tojo laipsnio negalvodama ir pasielgdama pasiutusiai – pabučiuodama naująjį viršininką.

Bet vėlgi... Gal tai išeitis. Proga pasikalbėti apie tai, kas nutiko ir ką juodu toliau darys.

Ana giliai įkvėpė.

– Geriau?

Ji žino.

Pernelyg daug žino.

Lukas juto, kaip užsisklendžia viduje. Mintyse užtrenkia duris, stengdamasis apsisaugoti. Ar apsaugoti ją?

– Ko gero, turėčiau paklausti to paties, – šaltokai metė.

– Nesupratau?

– Tu pabučiavai mane. – Lukas ištarė nerūpestingu balsu, tarsi dėl bučinio jam nei šilta, nei šalta. Tarsi tai nieko nereiškė.

Jis matė, kaip Ana iš nuostabos išpūtė akis, tarsi gavusi per veidą. Matė, kaip stengėsi susivaldyti ir nusuko veidą.

– Reikėjo nukreipti tavo dėmesį.

Nejaugi ji žino. Tikrai ne viską. Nežino, kad ji ir taip yra tas gelbėjimosi ratas, kurio kasnakt griebiasi. Lynas, kurio įsitvėręs grįžta ten, kur turi būti. Sąsaja, kurią tvirtai pririšo prie praeities siaubų, vedanti atgal į dabartį. Į ateitį. Lynas, kurio reikia, kad išsaugotų sveiką protą. Ilgainiui jis pasieks tikslą, jei tik jaus šalia besidriekiantį lyną.

Lyno įvaizdis susiformavo daugiausia dėl intrigos, kurią kėlė Anos asmenybės prieštaringumas namie ir darbe. Pripažinimas, kad ji patraukli, įaudė dar vieną giją. Bet šįkart... akinama fizinė aistra padarė gerokai daugiau. Anos paveikslas mintyse atgijo, sušilo ir dabar laikėsi be pastangų. Nereikėjo nė prisiliesti – vaizdas žėrėjo gyvybe.

– Tai tos papliauškos, ar ne? – paklausė Ana. – Nuskambėjo kaip šūviai. Ir tu kažką prisiminei kaip tądien operacinėje.

– Nesąmonė. – Nesąmonė, nes jeigu tai tiesa, Lukas praras darbą, o daugiau neturi kuo užpildyti dienas.

O jei neteks darbo, neteks ir Anos.

– Man nepatiko triukšmas, – pripažino Lukas. – Sakiau, kad nemėgstu vakarėlių. Išėjau, nes taip norėjau. Papliauškos tebuvo paskutinis lašas.

– Ar tikrai atsimeni, kaip išskubėjai iš valgyklos?

– Žinoma, taip. – Atsiminė blausiai, lyg per sapną. Kai tik įsuko praeities pliūpsnis, aplinka išblėso. Jis prisiminė, kad Ana pasivijo ir... – Į kažką atsitrenkiau, – garsiai pasakė jis, – išliejau gėrimą.

Tai ją nustebino.

– Neatrodė, kad suvoktum, ką darai.

– Buvau... įpykęs.

– Kodėl?

– Dėl vakarėlio. Triukšmo. Maisto, gėrimų ir kvailų kostiumų. Laiko ir pinigų švaistymas.

Ana nesileido įtikinama.

– Lukai, tu nesustojai. Negirdėjai, kaip šaukiau. Pabučiavau, nes daugiau nesugalvojau, kaip tave sugrąžinti iš tos tolimos planetos.

– Tikiuosi, įtrauksi šitai į pranešimą, nes akivaizdu, kad ketini jį pateikti.

Anos akys sužaižaravo.

– Dėl Dievo, Lukai! Juk ne pranešimai, darbai ar nepatogumai svarbiausia! Svarbiausia, kad tu negali operuoti, jeigu yra tikimybė, jog prarasi koncentraciją, kažką prisiminsi ar nutiks dar kas nors, apie ką tu, po perkūnais, nepasirengęs kalbėtis.

Lukas stebėjo, kaip Anos veide žaidžia jausmai. Raukšlelėse aplink akis ir drebančiose lūpose matyti sielvartas ir nerimas.

– Nenoriu tau pakenkti, – ji aistringai metė. – Noriu padėti.

Bet kai žodžiai išsprūdo iš lūpų, Ana suprato, kad ją paakino rimtesnės priežastys. Ar tas jausmas tarpo visą laiką, kol ji taip įdėmiai sekė Luką? Kol vylėsi išvysti šį vyrą šypsantis? Kai prisimindavo tą trumpą valandėlę namuose ir nagrinėdavo savo reakcijas? Ji matė šešėlius, kurie temdė Luko gyvenimą ir jo akis. Kažkas jam nedavė ramybės ir vertė atsiriboti, bet Ana spėjo pamatyti, koks jis buvo kadaise. Koks dar galėtų būti.

Užvis labiausiai ji troško išsklaidyti tuos šešėlius. Būti tokia artima, kad jai būtų leidžiama padėti.