Алисон Робертс - Gydanti meilė

Ir dar kaip!

Ana išleido ilgą atodūsį. Taip išliejo jausmus: prisiminimų sužadintą malonumą, taip pat gerą žiupsnį nepasitenkinimo ir daugiau negu užuominą nerimo dėl to, kas bus toliau.

Abudu apsupo tyla, Anos mintys toliau klajojo. Glostanti ranka nurimo, Avarija galiausiai nusižiovavo ir susirangė ant grindų. Į savo patalą negrįžo. Įsitaisė šalia šeimininkės, pasirengęs budėti, jei prireiks.

Bet Anos akys užsimerkė. Aišku viena – laiko atgal neatsuksi, ir po bučinio jųdviejų su Luku santykiai pasikeis. Dabar juodu neištirtoje, gal pavojingoje, bet nepaneigiamai jaudinančioje teritorijoje.

Kažin, ar Lukas irgi nemiega?

Ar jis atsimins šį bučinį?

O, taip. Ana tuo tikra, kaip ir tuo, kad bučinio nebeatsiimsi. Keista, bet tas žinojimas nuramino, ir galiausiai atėjo miegas, bet šypsenėlė nuo miegančios merginos lūpų nedingo.

Septintas skyrius

Jeigu žvilgsniu būtų galima nužudyti...

Ana nurijo ironišką šypsenėlę, nuspaudė koja vandens paleidimo pedalą ir ištiesė ranką prie muilu impregnuoto šepetuko.

Tikriausiai ji panašiai dėbsojo į Luką pačią pirmą dieną operacinėje. Niršo dėl jo buvimo. Niršo ant jo. Žinojo galinti kuo puikiausiai padaryti darbą ir viena. Jautėsi nužeminta.

Dabar Luko eilė. Po trumpo pokalbio, kai Ana išsivijo jį iš Kalėdų vakarėlio, šis susitikimas operacinėje pirmas. Dieną ar dvi ore tvyrojo neišspręstas klausimas. Tiesą sakant, Anai susidarė įspūdis, kad Lukas jos vengė, tačiau jai tai netrukdė, nes po to bučinio užplūdusi gėda išsisklaidė. Gal vyras tikėjosi, kad ji pamirš ketinusi eiti kartu operacinėn visų susijusių šalių labui, tačiau taip neatsitiko. Ana nelaukė kvietimo – paprasčiausiai atėjo.

Lukas pagirtinai kruopščiai šveitė rankas iki pat alkūnių. Panages ir tarpupirščius. Atsargiai pakreipė vandens srovę taip, kad pamuilės nubėgtų nuo riešų iki alkūnių, tada nuleido rankas ir nuskalavo plaštakas nuo riešo iki pirštų galiukų.

Kažką sumurmėjo po nosimi ir ištiesė rankas prie sterilaus rankšluosčio. Murmtelėjimas priminė žodį „šantažas“.

– Atsiprašau?

– Nieko, – suniurzgė Lukas. Žingtelėjo prie operacinės slaugės, kuri laikė chalatą pasirengusi jį surišti. Atsikrenkštė ir ištarė pakeltu balsu. – Gerai, Ana, kad šįryt turėjai laiko prisijungti prie mūsų.

– Nenorėjau praleisti, –ramiai atsakė ji. – Gan sudėtingas atvejis. Tikrai daug ko išmoksiu.

Slaugė pritarė:

– Visi mokomės. Šiandien viršutinis aukštas sausakimšas.

Ana pakėlė akis į Luką ir šyptelėjo.

Matai? – bylojo tas žvilgsnis. – Niekas nekreipia dėmesio, kad aš kartu operacinėje. Tik mudu žinome tikrąją priežastį, kodėl privalau čia būti, abu žinome, kodėl turi būti tik taip. Merginos šypsena išblėso, bet ji atlaikė žvilgsnį. Priprask, – ji tyliai patarė. – Nebūtina tai pamėgti, bet turi sutvarkyti tą reikalą .

Tik Ana nesitikėjo, jog Lukas nuspręs savaip – paskirs ją operuojančia chirurge. Jis paaiškino sudėtingesnius aspektus, bet pats paėmė skalpelį tik kelioms minutėms. Operacija buvo ilga ir sudėtinga. Auglys pusamžės pacientės plautyje čiuptuvais apraizgė pagrindines kraują į širdį grąžinančias kraujagysles. Diagnozuota tik tada, kai sumažėjus kraujo srautui išsivystė širdies nepakankamumas. Dėl sutinusių kulkšnių ir dusulio moteris galiausiai buvo priversta kreiptis pagalbos į gydytojus.

Laimė, su širdimi viskas gerai, bet operacija, per kurią reikėjo pašalinti kuo daugiau auglio, kebli. Pacientę beveik penkias valandas laikė prijungtą prie dirbtinio kvėpavimo aparato, kol Ana su Luku išlaisvino kraujagysles ir pašalino plaučių skiltį. Baigiantis procedūrai, Ana pasijuto mirtinai išsekusi. Atsipalaidavo, kai ligonę atjungė nuo kvėpavimo aparato, ir širdis vėl pradėjo plakti. Tik tada mergina atsitokėjo supratusi, kaip Lukas išsprendė priežiūros klausimą. Jis privertė Aną atlikti visą darbą ir taip spaudė, kad ši neturėjo laiko nė pagalvoti apie jo susitelkimą.

Jeigu jis nori taip žaisti, tebūnie. Tiesą sakant, puiku. Kad galėtų ją stebėti ir raginti gerinti įgūdžius, Lukui teks susikaupti taip, lyg vienas atliktų procedūrą. Netgi dar labiau, nes teks mąstyti keliomis kryptimis, kad numatytų galimus nesklandumus, jeigu kartais Ana nepagalvotų.

Tiesa, šįkart jų minčių keliai visiškai sutapo. Juodu dirbo neįtikimai susiderinę. Ana kaipmat būtų pastebėjusi, jei Lukas būtų praradęs susitelkimą. Taip nenutiko. Jai buvo sunku. Ji daug išmoko. Pašaliečių akimis, abu dirbo kaip glaudi, darni komanda. Anos nuomone, kol kas jos iniciatyva visiškai pasiteisino, ir taip manė ne tik ji. Pacientės gyvenimo kokybė pagerėjo, o galbūt ir jo trukmė bus ilgesnė negu tikėtasi.

Lukas dar nepasirengęs pripažinti, tačiau buvo ir daugiau aspektų, nors ir nematomų. Jis ne tik išgelbėjo savo reputaciją, bet ir niekas iš daugybės stebinčiųjų nepajuto povandeninių srovių. Visi matė tik išskirtinius skyriaus vadovo operavimo ir mokymo įgūdžius. Pagarba jam tikriausiai ūgtelėjo dar keliais laipsniais.

Gal Ana ir mirtinai pavargo, bet netvėrė džiaugsmu. Sumanymas gali išdegti.

Ir galbūt gerai, kad Lukas toks niurgzlus. Per kelias dienas Anai teko ne vienas piktas dėbtelėjimas. Stebėtinai dažnai ir ne tik tada, kai ji tikėjosi, kad jos keliai susikirs su viršininko per ligonių apžiūras arba susirinkimus.

Ji pradėjo jausti tą klajojantį, įdėmų žvilgsnį nemenku atstumu. Pavyzdžiui, iš koridoriaus galo, kai išeidavo iš lifto. Arba per visą valgyklą, kai per pietus atsistodavo į eilę. Regis, Luko buvo pilna visur. Visą laiką. Kad ir kaip vėlai likdavo darbe, norėdama atsigriebti su popieriais, kad ir kaip anksti ateidavo, norėdama nudirbti dienos darbus, jis būdavo ten. O gal Ana tapo gerokai jautresnė?

Pernelyg jautri.

Tad, taip, gerai, kad Lukas toks niurgzlus. Tai reiškė, kad jis negalvoja apie tą nevykusią jai galvon šovusią mintį pabučiuoti. O jei ir galvoja, dėl to nesidžiaugia. Kad ir kaip ten būtų, Lukas nenorės pakartoti to epizodo, ir būtent tokia mintis padėjo Anai judėti į priekį. Pamiršti, toliau siekti karjeros ir gyventi savo gyvenimą.

Viskas gerai.

Jeigu gana dažnai sau tai kartos, šie žodžiai išsipildys.

Praūžus Kalėdoms ir Naujųjų metų šurmuliui turėjo tapti lengviau.

Grįžus prie įprastų darbų ir toliau nuo daugybės švenčių džiaugsmą skleidžiančių žmonių, atsikračius priverstinio linksmumo, turėjo pasidaryti geriau. Net pacientai linkėjo Lukui laimingų metų, o kvietimų į renginius jis gavo tiek daug, kad net pristigo pasiteisinimų. Buvo priverstas nuolat šypsotis.

Be abejo, geriausia sukiotis operacinėje. Čia neleidžiama pakabinti girliandų, o slaugėms tenka išsisegti kvailus kalėdinius auskarus. Lukas nepakentė tuščių kalbų, tad nereikėjo klausytis apie vaikus, skaičiuojančius, kiek dar naktų liko iki Kalėdų, arba apie pasiruošimą Naujųjų metų sutikimui.

Vienintelis trūkumas operacinėje – Ana, nes įgyvendino grasinimą jį prižiūrėti. Jo atsakas prilygo puolimui. Jeigu ši mergina nori taip elgtis ir apsimetinėti esanti čia tam, jog tobulintų žinias ir įgūdžius, teks paprakaituoti, užuot stebėjus.

Lukas nustebo, kad Ana su entuziazmu pasinaudojo galimybe, ir visi viršutiniame aukšte turėjo būti įtikinti, jog tai vienintelė priežastis, kodėl ji atsidūrė vienoje operacinėje su savo viršininku. Dar labiau nustebino, kokį džiaugsmą patyrė ją mokydamas. Kažkuriuo metu per tą pirmosios pacientės su širdies darbui grėsmę keliančiu augliu operaciją Lukas liovėsi stebėjęs kaip vanagas ir registravęs smulk­menas, ką padarytų geriau negu Ana, ir ėmė dalytis žiniomis. Kaip greitai ji susigaudė, apie ką kalbama, ir kaip mikliai tas žinias panaudojo!