Алисон Робертс - Gydanti meilė

– Na, džiaugiuosi, kad jūs čia. Abudu.

– Koks planas?

Benas paniuro.

– Šildydami išoriškai, per valandą pakelsime temperatūrą tik dviem su puse laipsnio. Jis pernelyg atšalęs, kad tiek temptų. Jeigu prijungtume prie dirbtinės kraujotakos aparato, galėtume kelti temperatūrą po septynis su puse laipsnio per valandą.

– Tokia invazinė procedūra nepateisinama, nebent sustotų širdis. Ką galvojate apie pleuros lavažą?

Šalia stovėjęs stažuotojas suglumo.

Ana palinko arčiau.

– Tai procedūra, kai kateteriu pro šonkaulius į krūtinės ląstą įleidžiama daug šilto vandens.

– Irgi gan sudėtinga, – kalbėjo Benas. – Gali būti, kad ir mažiau veiksminga. Kol kas ventiliuosime plaučius ir stebėsime širdies ritmą. Netrukus turėtume gauti kraujo tyrimus. Noriu pamatyti, kas darosi su rūgštimis ir šarmais. Lėta prieširdžių fibriliacija dar nėra taip blogai.

– Reikia padaryti arterinio kraujo dujų tyrimą, – įsiterpė Ana. Žingtelėjusi į priekį, paėmė iš EKG aparato lendantį popieriaus lapą, bet nespėjo išanalizuoti kreivių. Monitorius lovos galvūgalyje išleido įspėjamąjį signalą.

– Skilvelių tachikardija, – kažkas įspėjo. – Neapčiuopiu pulso.

– Dabar skilvelių fibriliacija.

– Pradėkite dirbtinį kvėpavimą, – nurodė Benas, stodamasis prie lovos. Vyras atsisuko į Luką, šis linktelėjo.

– Vieną elektros šoką. Jei nepadės, tęskite dirbtinį kvėpavimą ir gabenkite į operacinę.

– Trečioji operacinė paruošta. Techniką iškviečiau, kai susisiekiau su Ana.

– Kraunasi, – kažkas įspėjo, – atsitraukite.

Lukas darsyk linktelėjo ir palietė Anos ranką.

– Eime. Geriau būkime nusiprausę ir pasiruošę, jeigu mūsų prireiks.

Šalta, nejudanti širdis.

Techniškai šis vaikinukas jau negyvas, o jie galvoja galį vaidinti Dievą ir sugrąžinti jį į gyvenimą.

Lukas matė įtampos raukšleles aplink Anos akis. Žinojo, kad po kauke tvirtai suspaustos lūpos. Ir, kad ir koks nežymus buvo krūptelėjimas, jis tai pajuto, kai Anos rankos palietė atšalusią širdį ką tik atvertoje mažoje krūtinėje.

– Turime greitai suktis, –tyliai priminė jis. – Standartinis apėjimas. Arterinė kaniulė eina į kylančiąją aortą. Dešiniojo prieširdžio kaniuliacija viena dviejų pakopų kaniule.

Ana linktelėjo. Ji jau darė kisetinę siūlę kraujagyslėje, kuria kraujas iš širdies išsivaikščiodavo po visą kūną.

Kelias minutes abu chirurgai įtemptai dirbo. Įstatė kaniulę, ir berniuko kraujas tekėjo per dirbtinės kraujo apytakos aparatą, o ne per trapų kūnelį. Tekėjo ir buvo atsargiai šildomas.

Kaip chirurgai kol kas jie negalėjo daugiau nieko padaryti, kol ateis laikas atjungti pacientą nuo dirbtinės kraujo apytakos aparato ir sutvarkyti kraujagysles, į kurias įstatytos storos žarnelės. Paskui, reikia tikėtis, pavyks priversti jo širdį plakti, tada užsiūs krūtinės ląstą ir lauks, kad berniukas atsigautų. Lauks ir žiūrės, ar jo smegenys atlaikė šį siaubingą sukrėtimą.

Po kelių valandų Lukas surado Aną kabinete. Anksčiau ji vis matavo atstumą tarp intensyvios priežiūros skyriaus ir palatų. Tarp valgyklos, kur neprarijo nė kąsnio, ir intensyvios priežiūros skyriaus. Tarp savo kabineto ir intensyvios priežiūros skyriaus.

– Pernelyg ilgai viskas tęsiasi, – karščiavosi ji, kai už durų pasirodė Lukas.

– Ritmas geras, kūno temperatūra normali. Hiperglikemijos nebėra. Inkstų funkcija gera.

– Žinau, žinau. – Ana vis žingsniavo, rankomis apkabinusi save, lyg ieškotų paguodos. – Kraujo dujų rodiklis irgi normalus, širdies slėgiai geri. Bet galimos komplikacijos: tromboembolija, išsėtinė intravaskulinė koaguliacija... – Ana įtraukė oro. – Ar matei jo mamą, Dženetę? Ar žinai, kad jo brolis šešeriais metais vyresnis ir kad prieš susilaukdama Džeimio ji patyrė du persileidimus? O kas... kas, jeigu berniukas neatsibus?

– Ana... – Lukas atsistojo priešais ją ir privertė sustoti. Suėmė už pečių. Mergina taip įsijautė, taip troško, kad pasisektų, kad nebepajėgė blaiviai mąstyti. Dar nematė jos tokios.

Taip įsijautusios.

Tokios susirūpinusios.

– Slopinamieji silpninami po truputį. Dar praeis laiko, kol jis pradės kvėpuoti savarankiškai. Anksčiau tikrai neatsibus.

– Bet jeigu...

– Liaukis, – subarė Lukas.

Jis tebelaikė suspaudęs jos pečius. Žvelgė į išblyškusį Anos veidą. Tos stulbinamai žalios akys įsmeigtos į jį. Mergina laukė vilties suteikiančių žodžių. Tikėjo tuo, ką jis sakė. Vyro žvilgsnis nuslydo prie jos lūpų, užfiksavo virptelėjimą, ir tai atrakino kažką giliai viduje.

– Daktare Bartlet, tau reikia prasiblaškyti, – sušnibždėjo Lukas.

Ana iškart suprato, ką jis nori pasakyti. Žvilgsnis slystelėjo prie jo burnos, Lukas liežuviu suvilgė apatinę lūpą. Lėtai. Apgalvotai.

Laikas sustojo.

– Mmm...

Išsprūdęs garsas galėjo reikšti sutikimą, bet labiau priminė reikmę. Geismą.

Kitokio leidimo Lukui ir nereikėjo. Rankos paleido pečius. Vienu delnu jis suėmė merginos pakaušį, kitu kilstelėjo smakrą ir pasilenkė žemyn.

Šį bučinį pradėjo Lukas. Jis valdė padėtį ir norėjo, kad Ana nejaustų nieko daugiau, tik pojūčius, kuriuos ketino sužadinti lūpomis. Ir liežuviu.

Šio bučinio Ana niekada nepamirš.

Anos rankos taip ir liko apsivijusios apie kūną, netgi po pirmo Luko lūpų prisilietimo.

Jai reikėjo susitvardyti sekundę prieš bučinį. O dabar jautė, kaip vyro pirštai priglunda ir suima jos galvą ir smakrą. Numanė, kad šitas bučinys kur kas prasmingesnis nei pirmasis.

Žiūrėdama, kaip artėja jo veidas, mergina neužsimerkė. Taip lėtai... Ji dar stipriau suėmė save rankomis, nes pasirodė, kad krenta.

Geismas įtraukė į sūkurį, ir ji pašėlusiai sukosi. Visiškai nevaldomai.

O tada vyro lūpos palietė Anos lūpas ir užvaldė burną. Klausdamos. Savindamosi. Duodamos. Reikalaudamos dalyvauti ir atsakyti.

Kūnu nuvilnijo pojūčiai, ir klaiki įtampa, kausčiusi nuo tos akimirkos, kai ji palietė šaltą Džeimio širdelę, atlėgo. Oda sudilgsėjo ir sutirpo, raumenys atsisakė klausyti sąmonės komandų. Rankos atsipalaidavo ir apkabino Luko kūną. Ji jautė stiprius raumenis ir stabiliai dunksinčią širdį, ir visą tą laiką jo lūpos išdarinėjo pasakiškus dalykus. Dabar jau tirpo ir jos kaulai. Lukas galėtų čiupti ją į glėbį, pasiguldyti ant grindų, ir ji noriai...

Lukas atsitraukė, ir akimirką Ana tepajėgė galvoti, kaip apglėbti jį dar stipriau. Vėl prisitraukti prie savęs.

– Telefonas, – jis švelniai pasakė.

– Oi... – Ana prisidengė delnu burną ir netvirtai įtraukė gurkšnį oro. – Geriau jau atsiliepsiu, ar ne?

Lukas šypsojosi.

Iš tiesų šypsojosi. Prie akių susimetė raukšlelės, o lūpų kampučiai įsmigo skruostų duobutėse.

– Taip, – linktelėjo jis, – geriau atsiliepk.

Eidama prie rašomojo stalo, ji už kažko užkliuvo. Dangus težino, ką pamanė intensyvios priežiūros skyriaus konsultantas kitame linijos gale, kai Ana išmekeno pirmuosius žodžius, bet tai, ką ji išgirdo, iškart grąžino į realybę. Po akimirkos mergina padėjo ragelį.

– Džeimis pats kvėpuoja, – pranešė Lukui. – Jis paspaudė mamos ranką.

Ana pasibaisėjo pajutusi, kaip akyse renkasi ašaros. Ji niekada neverkia. Ir tikrai neašaroja matant bendradarbiams vyrams.

Bet Lukas nekreipė dėmesio. Ištiesęs ranką prisitraukė ją artyn ir apkabino. Šįkart nebučiavo, tiesiog laikė suspaudęs glėbyje. Laikė ilgiau, negu derėtų džiaugsmingai apkabinus. Taip ilgai, kad Ana suprastų, jog jis žino, kaip ji jaučiasi. Taip ilgai, kad ji spėjo keliskart giliai įkvėpti ir priversti smegenis grįžti prie normalaus darbo.