Алисон Робертс - Gydanti meilė

Ana klausiamai žvilgtelėjo į Luką, bet šis spoksojo į bangas.

– Kai grįžau iš Irako, – po akimirkos pratarė, – atrodė, kad su šiuo gyvenimu manęs niekas nebesieja. Dalis manęs liko ten. Pasiklydo karštligiškoje gyvybių gelbėjimo operacijoje ir siekė pati išlikti gyva. Civilinis gyvenimas atrodė tuščias. Beprasmis.

Ana nieko nepasakė. Negalėjo. Prisiminė, kaip Lukas anksčiau apie tai kalbėjo, ir dar nepamiršo, kaip galvojo esanti priskirta prie tų beprasmių dalykų. Ana žinojo, kad tai netiesa. Galbūt Lukas to neištarė, bet parodė. Tai darė kiekvieną dieną kaip įmanydamas.

– Plaukiojant lediniame vandenyje, vartomam bangų mūšos, aptirpdavo ir kūnas, ir protas, – tyliai tęsė Lukas. – Tada... padėdavo. Dabar man to nebereikia. Nė akimirkos nenoriu toks būti. – Pasukęs galvą, vyras pažvelgė į Aną. – Net jeigu toks jausčiausi, kol plaukiočiau, ir tai būtų per daug. Nenoriu prarasti nė sekundės paties nuostabiausio jausmo.

Ana sulaikė kvapą. Žinojo atsakymą, bet turėjo paklausti. Išgirsti garsiai ištartus žodžius.

– Koks tas... jausmas?

– Mano meilė tau.

Jo bučinys kvepėjo jūra. Lukas bučiavo lėtai ir ypač švelniai. Ana pasistiebė ant pirštų galiukų ir rankomis apsivijo vyro kaklą. Nekantrus ištįsusio šunyčio amtelėjimas grąžino į realybę. Lukas nusijuokė, pasilenkęs pakėlė prie kojų padėtą pagalį ir nusviedė tolyn. Tada paėmė Aną už rankos, ir juodu patraukė toliau, o šuo džiūgaudamas suko ratus aplink su pagaliu nasruose.

– Ana, aš tave myliu, – kalbėjo Lukas. – Dėl tavęs noriu rytais prabusti ir negaliu sulaukti, kada vakare vėl eisime į lovą. Tikiuosi, kad niekada nereikės praleisti be tavęs nė vienos dienos ar nakties, bet... – Vyras giliai įkvėpė oro ir atsiduso, – neprašysiu tekėti už manęs. Negaliu.

Anos kojos pačios sustojo, nors smegenys nedavė tokios komandos. Po akimirkos ji trūktelėjo Luką už rankos, ir tas buvo priverstas sustoti. Mergina žiūrėjo į jį. Per praėjusią savaitę jo akys pragiedrėjo, bet liūdesys, kurį Ana dabar išvydo veide, draskė širdį.

– Negaliu tau nieko pasiūlyti, – tęsė Lukas. – Aš praradau darbą.

Ana lėtai papurtė galvą.

– Tu nieko nepraradai. Tiesiog tau užteko drąsos pasikalbėti su Vaitu, o jam užteko proto įtikinti tave užimti postą ligoninės direktorių valdyboje. Būsi puikus administratorius, Lukai, ir toliau mokysi skyriaus...

– Dabar tai tavo skyrius, – jis įsiterpė.

Ana nusisuko. Keista, kitados taip geidė šių pareigų – net troško, jog Lukas nebūtų grįžęs į Šventąjį Piraną.

– Man PTSS, – tyloje ištarė Lukas. – Oficiali kvalifikuoto psichiatro diagnozė.

– Garsaus psichiatro, kurio specializacija – kog­nityvinė elgsenos terapija, – su šypsena pataisė Ana. – Jis mano, kad jau padarei didelę pažangą.

Mergina stebėjo besiritančias bangas. Tada pasisuko į Luką.

– Viskas, ką tau tereikia pasiūlyti, Lukai, yra tavo meilė.

Jis įdėmiai žiūrėjo į Anos veidą. Atidžiai klausėsi. Laukė, ką ji dar pasakys.

– Ir nenoriu, kad siūlytum tekėti.

Lukas sunkiai nurijo seiles. Jo akyse mergina išvydo šmėkštelint abejonę, gal net baimę.

Ana nusišypsojo.

– Nes pati tau pasiūlysiu.

Ji giliai įkvėpė. Neturėtų būti sunku, ar ne? Juk varžosi vyrų pasaulyje taip ilgai, kad pajėgs viską.

– Lukai Deivenportai, aš tave myliu. Visa širdimi. Nenoriu praleisti be tavęs nei dienos, nei nakties. Ar vesi mane?

Jis negalėjo atplėšti akių. Lyg matytų ją pirmą kartą.

– Mmm... prašau? – Ana pridūrė.

Lukas apsikabino ją taip netikėtai, kad mergina net cyptelėjo. Pačiupo ją ir pakėlė į orą. Suko ratu, o pasaulis skriejo aplinkui.

– Taip, – atsakė jis. – Taip!

Vyras nustojo ją sukti, bet vis dar laikė pakėlęs, rankomis suėmęs per juosmenį. Ji laikėsi įsikibusi Luko pečių, ir jis iš lėto nuleido Aną žemyn tiek, kad pasiektų lūpas.

Dar viena banga atsimušė į krantą, pranašaudama artėjantį potvynį, apsėmė Luko kojas iki kulkšnių ir lediniais lašais aptaškė Anos kojas.

Lukas suėmė Aną per kelius ir per purslojančias bangas išnešė ant sauso smėlio, bet nepaleido. Jis žingsniavo iš paplūdimio, Avarija sekė iš paskos namo. Metas ruoštis naujai dienai. Bet Lukas vis nešė ją ant rankų.

Ir Anai visai patiko.

Ji buvo ten, kur troško būti. Į ateitį ją nešė vyras, kurį visada mylės.