Алисон Робертс - Gydanti meilė

Košmarai.

Užplūstantys prisiminimai.

Sutrikęs miegas.

Dirglumas arba pykčio protrūkiai.

Perskaičiusi šį punktą, Ana linktelėjo. Ji nieko nepasakė Lukui, kai šis apšaukė vargšę slaugę operacinėje, bet kiti kalbėjosi. Šnibždėjosi ir apie tai, kaip jis vengė kvietimų užeiti į svečius šventiniu Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpiu. Kai kurie noriai prisiminė keistą Luko elgesį vieninteliame renginyje, kuriame jis dalyvavo, ir kaip išlėkė iš valgyklos.

Anos akys slydo toliau, bet nereikėjo daugiau patvirtinimų to, dėl ko jau buvo tikra.

Depresija – įprastas požymis. Taip pat ir kaltė. Žmonės dažnai bando atbukinti pojūčius piktnaudžiaudami narkotikais arba alkoholiu. Lukas akivaizdžiai vengė svaigiųjų gėrimų, bet jo pasirinktas sporto režimas pateko į tą pačią kategoriją. Kaip sustingsta žmogus, bėgiodamas arba plaukiodamas vidury žiemos? Fizinis skausmas nustelbia proto kančias.

Auka taip pat jaučiasi atsiskyrusi nuo kitų ir emociškai nejautri. Ateities perspektyva ribota. Dažniausiai tokie žmonės lieka vieniši ir neturi vaikų. PTSS ardo santykius, gebėjimą funkcionuoti ir blogina gyvenimo kokybę.

Žinoma, siūloma įvairių terapijos būdų, tačiau pacientas turi pats norėti atsikratyti bėdos ir nelaikyti prisipažinimo silpnumu. Lukas užaugo kariškių šeimoje. Ar apie tokius dalykus jie nekalba? Gal jis tiesiog negali sau leisti prisipažinti? Lukas neigė užplūstančius prisiminimus. Atstūmė ją po košmaro. Nenorėjau, kad tu tai pamatytum. Ar šis vyras bent kartą užmigo pirmiau nei ji, kai abu gulėjo vienoje lovoje?

Galbūt Lukui pablogėjo, kai Ana atsirado asmeniniame jo gyvenime. Jis neteko galimybės išsimiegoti. Jautėsi įsitempęs, nes turėjo galvoti, kokie bus jųdviejų santykiai ateityje, o jam ir taip sunku planuoti.

Visiškai aišku, kad Lukas kenčia nuo PTSS. Ir vienintelis būdas šitai išspręsti – pažvelgti tiesai į akis. Jam teks išmokti priimti tuos įvykius kaip praeities dalį. Stengdamasis nieko nejausti arba stumdamas šalin prisiminimus, jis jausis tik blogiau, ir tikėtina, kad tokia būsena stresinėmis aplinkybėmis paūmėja.

Tolimas zvimbimas galiausiai prasiskverbė į Anos mintis, ir ji suvokė, kad tai žadintuvas. Mergina ironiškai susijuokė. Laikas keltis ir ruoštis į darbą. Sunkia širdimi darė įprastus veiksmus, bet negalėjo negalvoti apie tas dėlionės detales, kurios galiausiai sukrito į vietas ir sukūrė gerokai niūresnį vaizdą, nei ji iš pradžių baiminosi.

Ji – to vaizdo dalis. Pernelyg giliai įklimpusi, kad pasitrauktų. Be to, ir nenorėjo.

Kad ir kaip ten būtų, ji įsimylėjo Luką Deivenportą.

Ana nori jam padėti.

Bet kaip?

Devintas skyrius

– Kas čia? – Ana pasilenkusi kažką pakėlė nuo Luko kabineto grindų.

Jis dirstelėjo į atviruką dantytais paauksuotais krašteliais. Po paraliais, nepataikė į šiukšlių dėžę.

– Nieko, – atsakė. – Turėjo būti šiukšliadėžėje.

– Bet... – Ana perskaitė dailia rašysena suraitytą tekstą ir apstulbusi pakėlė akis. – Lukai... juk tai kvietimas į ordinų teikimo ceremoniją, ar ne? Grįžtantys didvyriai. O paskui iškilmės ordino kavalieriams pagerbti.

– Nevažiuosiu. Nepakenčiu vakarėlių. – Lukas pasisuko su krėslu, norėdamas įkišti bylą į spintelę sau už nugaros. – Ar norėjai pasikalbėti?

– Taip.

Luko akį patraukė kita byla ir ją išsitraukė. Praėjo kelios sekundės, kol jis susivokė, jog Ana tyli. Ji nekalbės, kol nebus tikra, kad jis klausosi.

Puiku. Lukas atsisuko su visu krėslu atgal.

– Apie ką nori pasikalbėti?

Ana tebelaikė atviruką.

– Apie tai.

– Tu čia ne dėl to. Nė nežinojai apie tokį kvietimą. – Lukas prisimerkė ir atsiduso. – Ko iš tikrųjų užėjai?

– Tai net ne kvietimas. Sakoma, kad „privalai dalyvauti“. Skamba gan oficialiai. Ar turėsi nemalonumų, jeigu nepasirodysi?

Lukas prajuko.

– Ką jie gali padaryti? Išmesti mane iš armijos? Atiduoti mano ordiną kam nors kitam? Aš neprieštarauju. Nenoriu to prakeikto ordino.

– Kodėl? – Ana prisėdo ant kito krėslo, bet neatitraukė akių. Žiūrėjo tiesiai į Luką. Neketino leisti jam išsisukti nuo šio pokalbio.

Jis jautėsi pakliuvęs į spąstus. Piktas. Ir taip nuo tada, kai pabudęs po košmaro savo lovoje aptiko Aną. Šie santykiai pradeda kelti nepatogumų. Taip, seksas nepakartojamas. Ji nuostabi. Lukui patiko matyti Aną darbe, vilkinčią tvarkingais drabužiais, glotniai sušukuotais plaukais. Profesionaliai bendraujančią, nors abudu žinojo, kaip bus po darbo.

Kai drabužiai nuskriedavo šalin, o kalbėdavo prisilietimais, ne žodžiais. Kai abu pabėgdavo į vietą, kuri žadėdavo vien malonumą.

Bet gal jųdviejų ryšiui atėjo galas. Nieko nebus.

Ši mergina jau pernelyg priartėjo. Per daug pamatė. Ana nėra tas lynas, kurio įsikibęs Lukas galėtų pasiekti ateitį. Ji panėšėja į kelią, kuriame eismas vyksta abiem kryptimis. Lukui nesinorėjo grįžti atgal. Jis negali. Jeigu tai padarytų, pasiimtų Aną su savimi, ir tada ji pamatytų, koks jis yra iš tikro, ir pabėgtų.

Ir tai jį galutinai pribaigtų.

Ana matė, kaip Luko veidu skrieja emocijos. Irzulys, kad ji spaudžia, nors aiškiai pasakė nenorįs dalyvauti ceremonijoje ar apie tai kalbėtis. Mergina puikiai žinojo peržengusi ribą. Matė, kaip jis svarsto, ar ji to verta.

Ar palieps nešdintis? Atrėš taip, kad neliks kito pasirinkimo, tik išeiti. Po to košmaro Lukas laikėsi atokiai. Jau tris dienas juodu nesimylėjo. Darbe irgi mažai bendravo. Jis vengia Anos, nes nenori kalbėtis apie tą siaubą. Tikriausiai nenori pripažinti, kaip dažnai tokie sapnai aplanko. Arba kad išvis tokių pasitaiko. Pokalbis apie ordinų įteikimo ceremoniją ir apie tai, ką ji Lukui primena, gali būti paskutinis lašas į jo kantrybės taurę, tačiau Ana neturėjo kitos išeities kaip tik rizikuoti.

Galbūt Luką reikia stumtelėti, kad pripažintų kenčiąs nuo PTSS. Jis turi panorėti pažvelgti į praeitį. Ana pasirengusi padėti ir iškentėti kartu visus sunkumus, bet tik jeigu tai padės jam pagyti. Kitaip įkalintų save užkeiktame rate – stebėti, kaip kankinasi mylimas vyras. Būtų stumiama šalin ir kamuotųsi pati, o paskui vėl grįžtų – ir sulauktų to paties.

Ana nesiruošė to daryti. Jei taip pasielgtų, tik paliktų Luką užsirakinusį toje tamsumoje visai amžinybei, o jis vertas daugiau.

– Kodėl ne, Lukai? – ji dar kartą paklausė. – Kodėl nenori atsiimti užsitarnauto apdovanojimo? Tavo pavardė sąrašo viršuje. Ar artimieji apie tai žino? Ar jie atvyks, ar ir jie tikisi pasidžiaugti tavo garbe?

– Nenoriu to prakeikto ordino, – prasiveržė pikti žodžiai. Sugniaužęs kumščius, Lukas pasilenkė prie stalo. – Artimiesiems nesakiau, nes nenoriu švęsti to, kas nutiko. Nenoriu šlovinti karo. Pateikti žiniasklaidai išdailinto vaizdo, kuriame visi gražiomis, švariomis uniformomis ir eilėmis blizgančių ženklelių. Šokiai, dėl Dievo! Tokia pat beprasmybė kaip ir visa kita civiliniame gyvenime. – Lukas nuleido balsą ir toliau šiurkščiai bėrė žodžius. – Karas – tai kraujas, drąsa ir žmonės. Žmonės, kurie gali išsigąsti, kad nebegrįš pas artimuosius. Kurie gali mirti agonijoje už tūkstančių mylių nuo mylinčių žmonių. – Lukas užvertė galvą ir užsimerkė. – Taip, aš išgyvenau. O kaip visi kiti? – Vyras lėtai pasuko akis į Aną. Žvilgsnis toks tamsus, kad nematyti jausmų. Neįžvelgiamas ir veidas. – Nenoriu apdovanojimo už tai, kad esu vienas laimingųjų.

Ana sunkiai nurijo gumulą. Ji irgi Luko civilinio gyvenimo dalis. Nieko nereiškianti.