Алисон Робертс - Gydanti meilė

Po kurio laiko mergina pajuto, kokie abu sušlapę ir sušalę. Lukas irgi nurimo.

– Važiuokime namo, – pasiūlė Ana.

Lukas palaukė lauke, kol ji paėmė jųdviejų paltus ir automobilio raktelius.

– Jeigu nori, galiu parvairuoti.

– Ne, jaučiuosi gerai, – jis niūriai atsakė. – Geriau, jeigu ką nors veiksiu. Gailiuosi, kad taip nutiko.

– O aš ne, – paprieštaravo Ana, bet Lukas neišgirdo. Jis žingsniavo pirmas pastatyto automobilio link. Ir toliau drėbė šlapią sniegą; išsukus iš Londono priemiesčių snigo dar smarkiau, bet kelias buvo ganėtinai švarus. Ana klausėsi valytuvų. Dabar garsas kitoks. Gal todėl, kad automobilyje nebebuvo tokios įtampos kaip važiuojant į Londoną. Lukas atrodė pavargęs, bet ramus.

– Kas buvo Avarija? – ji tyliai paklausė. – Draugas?

– Mano brolis. Jo tikrasis vardas – Metju. Metis.

– O...

Ana rausėsi atmintyje. Ji žinojo, kad tuo vardu vadintas žmogus Lukui buvo ypatingas. Pernelyg greitai ištįsęs vaikis, pasakė jis, kvailokai atrodantis su tomis didelėmis kojomis. Toks nevikrus, kad užsidirbo Avarijos pravardę. Užaugo ir tapo... kaip ten Lukas sakė? O, taip. Stipriausiu ir drąsiausiu vyru, kokį tik jis pažinojo.

O tada Lukas pirmąsyk jai nusišypsojo. Ta šypsena sutirpdė Anos širdį.

– Ar jis buvo už tave jaunesnis? – nedrąsiai paklausė Ana. Vis dar sunku patikėti, kad Lukas pagaliau kalbasi.

Įsileidžia ją vidun.

– Taip. – Luko žvilgsnis įsmeigtas į kelią. Važiavo kiek lėčiau negu leistina. Atsargiai.

Ana jautėsi su juo saugiai, bet ar jis irgi taip jaučiasi?

– Turiu ir vyresnį brolį, – po akimirkos pridūrė Lukas. – Mus vadino Deivenporto vaikinukais. Pulku. Miniatiūriniu būriu. Niekas neabejojo, kad paseksime tėčio pėdomis ir būsime kariškiai.

– Tau turėjo būti sunku.

– Taip. – Žodis nuskambėjo nuoširdžiai. – Jaučiausi kaltas. Ypač kai Avarija įstojo į kariuomenę. Visada stengiausi juo rūpintis, supranti? O pabaigoje jis pasirūpino manimi. Jis vienintelis suprato, kodėl noriu būti civilis. Gydytojas.

Ana nepajėgė ištarti natūraliai kilusio klausimo, bet jis sklandė ore. Lukas pajuto.

– Jis žuvo Irake, – tylutėliai sumurmėjo. – Ir aš tiesiog palūžau. Buvau jam tiek skolingas. Taip jo ilgėjausi. Galiausiai išeitis pasirodė paprasta – išėjau į kariuomenę, norėdamas pagerbti jo atminimą. Padariau tai, ką privalėjau padaryti dar anksčiau. Maniau, kad kaltė atlėgs. Kad ta siaubinga tuštuma ir beprasmybė kažkaip užsipildys.

Stojo ilga tyla, Lukas atsiduso.

– Iš tikrųjų pasiekiau tik tiek, kad susimoviau visą likusį gyvenimą. Nebegaliu normaliai dirbti savo darbo. Nesugebu palaikyti ilgalaikių santykių. Kalbėjau rimtai, Ana. Turėtum mane palikti. Kol dar smarkiai nenukentėjai. Kol dar gali.

– O aš irgi kalbėjau rimtai, – sukuždėjo mergina. Ji daugiau nekartos, kad myli. Užtenka žinoti, kad ištarė tai garsiai ir kad tai tiesa. Instinktas sakė jai, kad Lukas nepasirengęs šiems žodžiams, bet ji gali priminti kitus savo žodžius. – Niekur nesitrauksiu. Visiems reikia drąsos, kad pažvelgtų į ateitį, – atsargiai pridūrė, – jeigu kartais reikia paprašyti pagalbos, tai nėra silpnumas.

Gal reikėtų priminti ir tai, ką pats kalbėjo.

– Tu stipriausias, drąsiausias žmogus, kokį tik pažįstu, – Ana specialiai vartojo žodžius, kuriais Lukas apibūdino brolį. – Tau pavyks.

Dabar ne laikas aiškinti, kad Lukui reikia pagalbos ir kur jos kreiptis. Šįvakar ir taip daug pasiekta. Dabar Ana tenorėjo grįžti namo ir eiti į lovą. Su Luku.

Ir pamiegoti. Jautėsi tokia pavargusi. Valytuvai švytavo vienodu ritmu, hipnotizuodamos sūkuriavo mažytės baltos snaigės. Ana jautė, kaip merkiasi akys.

Išsukęs iš pagrindinio greitkelio, Lukas pastebėjo, kad Ana kietai įmigo. Sniegas krito tirščiau, ir jis sumažino greitį. Blogėjančios eismo sąlygos nepatiko, bet jis nesiskubins. Keista, bet dabar manėsi turįs sočiai laiko. Viskam. Nežinia, kada paskutinįkart jautėsi taip... taikiai. Ko gero, niekada.

Darsyk dirstelėjo į Aną. Saugiai pargabens ją namo. Kelias pažįstamas, toks oras irgi ne naujiena.

Tačiau Lukas negalėjo kontroliuoti kitų eismo dalyvių. Nežinojo, kas laukia už posūkio. Didžiulio sunkvežimio vairuotojas tikriausiai nesuvokė, kaip toli jo ratai išvažiavo už pakrantės kelio vidurio linijos, nes pusnys uždengė žymėjimo liniją.

Aną pažadino smūgis – automobilis nuslydo nuo kelio ir atsitrenkė į apsauginį stulpelį. Desperatiškai stengdamasis suvaldyti automobilį, kad neapvirstų, Lukas girdėjo tik Anos baimės šauksmą.

Dešimtas skyrius

Anos šauksmą nutraukė smūgis į sunkvežimį, plėšiamo metalo ir per automobilio šoną džeržgiančios uolos garsas irgi panėšėjo į klyksmą. Garsu ir oro banga primindamos šūvį, iššoko oro pagalvės.

Lukas atsidūrė savo košmare, tik šįkart žinojo nemiegąs, todėl buvo kur kas blogiau. Jautėsi visiškai sutrikęs. Protą trankė ir blaškė taip pat negailestingai kaip ir kūną. Vieną akimirką jis kabėjo laikomas saugos diržų, kitą su trenksmu krito ant kietos žemės. Baimės ir nevilties sūkurys. Praeitis, dabartis ir tie vaizdiniai, kurie niekada nebuvo ir nebus tikri, kurie egzistavo tik jo galvoje.

Jis vėl kariuomenės sunkvežimyje, tik ne tame, kuriame karas jam pasibaigė, o kitame, kurio niekada nei matė, nei lietė. Įsivaizduojamame, kurį vairavo jo brolis, Metju. Kaskart, kai jie trenkdavosi į žemę, pataikydavo į miną, kuri nužudė labiausiai jo mylėtą žmogų. Vienas kartas, antras... trečias, o jis vis dar gyvas ir sąmoningas.

Šįkart privalo jį išgelbėti.

Arba mirs pats.

Kraštovaizdis, mašinos ir žmonės skriejo pro šalį tikriausiai ne ilgiau kaip trisdešimt sekundžių, bet Lukui prilygo visai amžinybei. Paskui stojo tyla. Sudaužyta salono lemputė mirktelėjo ir užgeso.

Juoda tamsa ir visiška tyla.

Lukas tikrai manė, kad sunkiausiai atlaikomas garsas, kokį kada nors girdėjo, buvo išsigandusių ir merdinčių vyrų, kurių kiekvienas galėjo būti jo brolis, šauksmas. Netgi tas gąsdinantis Anos šūksnis virto paskutiniu jo brolio atodūsiu.

Tačiau akimirksniu Lukas suprato tiesą. Tyla kur kas blogiau.

Avarija.

Vyras aklai apsigraibė. Pirštai apčiuopė suglebusias oro pagalvių, kurios išsiskleidė iš po vairo, pagrindinio pultelio ir prietaisų skydelio, klostes.

– Ar girdi mane?

Jis įtempė ausis ir tyloje išgirdo silpną įkvėpimą. Atsargų ir nelygų.

– T-taip.

Čia ne brolis. Čia Ana.

Žinoma! Juk visą laiką tai žinojo. Ar ne?

Ačiū Dievui, ji gyva.

– Ar tu sužeista?

– Nežinau...

Reikia pajudėti. Rasti šviesos šaltinį ir apžiūrėti Aną. Reikia ištraukti ją iš automobilio ir pasirūpinti, kad nieko nenutiktų. Apie kitką negalėjo nė pagalvoti.

Bet pabandžius pasijudinti Lukui apsisuko galva. Nebesigaudė, kur viršus, kur apačia. Ar automobilis ant ratų, o gal ant stogo? Ar čia tikrai Ana?

Vyras surado saugos diržo sagtį ir atsisegė. Jis nenukrito, tad jie tikrai ne aukštyn kojom. Sąmonė giedrijosi.

– Ana, giliai įkvėpk, – paliepė. – Taip giliai, kaip gali.

Lukas klausėsi, kaip ji vykdo paliepimą.

– Sunku kvėpuoti? Ar ką nors skauda?

– Ne...

– Ar gali pajudinti rankas? Dieve, kaip tamsu. Nieko nematau. Ar skauda kaklą? Jei skauda, nejudink galvos.

Jis girdėjo, kaip Ana sukruta. Matė, kaip patamsyje pasikeičia pavidalas.

– Galiu pajudėti...

Lukas irgi galėjo. Pasisuko ir pasilenkė į šoną, norėdamas pasiekti sukniubusią Anos figūrėlę kitoje automobilio pusėje. Mergina sėdėjo žemiau negu jis. Automobilis ant nuokalnės.