Алисон Робертс: Gydanti meilė

Tyla. Įtempta ir baugi. Reikia ką nors sakyti, ištirpdyti žiojintį atstumą.

– Taip, į karą eina žmonės, – Ana galiausiai ištarė. – Juk nuo to karai ir prasideda, ar ne? Žmonės, tarp jų ir nekalti vaikai, netenka gyvybės, gresia pavojus žmogaus teisėms arba jos tiesiog atimamos. Daugelis stengiasi neįsileisti į protą tų baisybių, nes tai neturi įtakos jų gyvenimui ir bet kuriuo atveju jie nieko negali pakeisti. – Mergina atsikvėpė, žodžiai liejosi laisviau. – Bet yra ir drąsuolių – jie pakelia ranką ir sako: aš padėsiu. Važiuosiu į tas baisias vietas ir kentėsiu. Ne todėl, kad už tai galiu gauti ordiną, bet todėl, kad galbūt dėl to pasaulis ilgainiui taps geresnis.

Ar jis klausėsi? Ana nežinojo. Žodžiai biro stip­riai ir greitai, liejosi iš lūpų vos spėjus sudėlioti mintis. Ji desperatiškai stengėsi iškloti Lukui, kad nieko tokio, jeigu praeityje būta šitokių dalykų. Kad ji su tuo susitaikė. O jeigu Ana gana daug kalbės, gal per stebuklą pasakys ir tai, kas pasieks jo protą. Privers nebestumti jos iš savo gyvenimo.

– Jeigu žmonės bent pagalvotų apie karus, gal kas nors pasikeistų ir neprireiktų tiek mirčių, – tęsė ji. – Ir gal viešumas priverstų suklusti. Negalima nekreipti dėmesio į didvyrius. Jų klausomasi.

Lukas žiūrėjo į merginą, bet veidas tebebuvo bejausmis.

– Ko gero, labiausiai atkreipia dėmesį tie, kurie patys neteko mylimų žmonių. Nes jiems reikia tą netektį kažkaip įprasminti.

Būtent tai reikia padaryti ir Lukui, ar ne?

– O galbūt tie, kurie jaučiasi laimingi visą likusį gyvenimą, nes jų mylimas žmogus grįžo namo. Vieno šių didvyrių dėka. Kertu lažybų, kad visų karių, kuriuos išgelbėjai, šeimos norėtų įteikti tau ordiną, Lukai, bet jiems nereikia to daryti. Armija tai padarys.

Jokios reakcijos. Ana pajuto šmėkštelint pyktį.

– Kaip manai, kaip jie jausis, jeigu nepasivarginsi pasirodyti?

Šie žodžiai pasiekė Luko ausis. Vyras tiesiog nusisuko.

– Ar jau baigei?

– Ne. – Anai išdžiūvo burna. Štai ir viskas. Nepavyko. Lukas neįsileis jos į šią gyvenimo dalį. Mergina trūkčiodama išleido orą. Pripažindama pralaimėjusi, užsimerkė. – Be to, vakarėlis nebus toks prastas, – ji sausai pastebėjo. – Bent jau niekas neateis su elnio ragais.

Prasimerkusi išvydo atsigręžusį Luką. Vieną širdies tvinksnį jos nerimtas komentaras kabojo ore, paskui Luko akys pasikeitė. Šešėliai prasigiedrijo. Nušvito ta neįtikėtina išraiška, kuri...

O, varge. Nunešė ją atgal į tą dieną, kai užsukęs į jos namuką Lukas aptiko ne savo bendradarbę gydytoją Bartlet, o štai šią Aną. Kai ji nevykusiai pajuokavo apie šunis, besiporuojančius ant laiptų. Na, gerai, ji nemoka juokauti, bet ar būtina žiūrėti į ją kaip į nepažįstamą žmogų?

Kaip į kokią kvaišelę, kuri kalba beprasmius dalykus, verčiančius spėlioti, kuo, po galais, apskritai ji patraukė Luką.

Bet vyro lūpos sukrutėjo.

Vargeli! Jis šypsosi. Išsišiepęs iki ausų!

– Gerai, – sutiko jis. – Važiuosiu. Tik su sąlyga.

– Kokia? – Aną užplūdo didžiulis palengvėjimas, kad jis nešaukia ir neišmeta jos iš kabineto. Jai taip palengvėjo, kad net svaigo galva. Mergina jautėsi juokingai laiminga.

Net nušvito vilties žiburėlis.

– Jeigu važiuosi drauge.

Ana stebėtinai greitai prasiblaivė. Iškilo kariškių baliaus vaizdinys. Uniformuoti vyrai. Lukas su uniforma. Atrodytų nepaprastai. O ji turėtų pasipuošti ir atrodyti moteriškai. Tokioje aplinkoje nesijaustų lygi tarp lygių. Bet juk jie ir nėra lygūs... Netgi čia. Bent jau ne emociniu lygmeniu.

Ana taip juo didžiuotųsi, jeigu eitų kartu. Įklimptų dar giliau...

Bet argi ne to ji nori? Ar ne to jai reikia? O gal turi priešintis šiam jausmui, bet negali susivaldyti?

Ana papurtė galvą, stengdamasi surikiuoti persipynusias mintis. Lukas tai suprato kaip nenorą.

– Manai, kad turėčiau dalyvauti, – aiškino jis, – ir tikriausiai esi teisi.

Anos galvoje pabudo dar vienas prisiminimas. Juk prikalbino Luką ateiti į darbuotojų kalėdinį vakarėlį, sakydama, kad tikimasi, jog skyrių vadovai dalyvaus. Ir kuo tai baigėsi? Dar labiau tikėtina, kad tarp kariškių uniformomis vilkinčių vyrų ir žmonių, norinčių pasikalbėti apie tai, kodėl jis tapo didvyriu, Luką užplūs prisiminimai.

– Važiuosiu tik su tavimi, – sušnabždėjo Lukas. – Ana, prašau. Man tavęs reikia.

Trys trumpučiai žodžiai. Galbūt vienintelį kartą Luko ištarti trys žodžiai, bet, ko gero, jų užtenka.

– Gerai, – lūžinėjančiu balsu sutiko ji. – Važiuosiu drauge.

Kodėl Lukas taip nenorėjo dalyvauti šiame renginyje?

Kodėl taip irzo, kad reikės vilktis paradinę uniformą ir elgtis kaip kariui? Sukandęs dantis išklausė sveikinimus, kai ant krūtinės prisegė ordiną.

Niršo taip, kad Anai tepratarė vos kelis žodžius, nors pats matė, kaip ši stengėsi. Nusipirko suknelę ir pasidarė šukuoseną. Kentė prastą jo nuotaiką visą laiką iki Londono – tą ilgą kelią, kai vienintelis garsas automobilyje tebuvo braukiančių nuo stiklo sausio vakarą drebiamą šlapią sniegą valytuvų švagždėjimas.

Lukas pakvietė ją pašokti tik todėl, kad turėjo atlikti tokią pareigą.

Ordino kavalieriai su savo partneriais turėjo šokti pirmi, o susirinkusieji žiūrėjo ir plojo.

Vienas šokis, ir jis galės sprukti. Parvažiuoti į Šventąjį Piraną, padėkoti Anai ir pamiršti šį skausmingą reikalą.

Šviesos priblėso, orkestras užgrojo valsą. Virš galvos vis dar žaižaravo sietynai, tad didžiuliuose languose nuo grindų iki lubų atsispindėjo minia, švietė pasakiškas Londono vaizdas. Moterys spindėjo deimantais, vyrai – paradinių uniformų sagomis.

Tiesdamas Anai ranką, Lukas staiga susivokė nepasivarginęs paklausti, ar ji moka šokti tokius šokius. Būdamas paauglys, jis su broliais lankė šokių pamokas, tad įgūdžiai savaime atsinaujino. Aišku, ilgą laiką neturėjo nei galimybės, nei noro jų panaudoti. Bet Ana noriai paėmė Luko ranką ir atėjo į jo glėbį. Tamsus smaragdinis suknelės audinys tokioje šviesoje švytėjo. Lukas apkabino ją kaip dera šokant tokioje aplinkoje. Iš pradžių judėjo nelanksčiai, paskui kūnas prisiminė žingsnelius. Tik tada pastebėjo, kaip lengvai juda Ana ir kaip gerai seka jo vedama.

Į šokių aikštelę išėjo daugiau porų, bet Lukas jų nė nematė. Apimtas palengvėjimo, kad nepadarys gėdos Anai ir dar labiau neapsunkins jai vakaro, vyras mažumėlę atsipalaidavo. Dar lengviau pasidarė prisiminus, kad vakaras jau į pabaigą. Jis ištemps. Ir tada iš tikrųjų pamatė, kokią merginą laiko glėbyje.

Plaukai sukelti aukštyn, suvytos sruogos dailiai gulė ant viršugalvio. Kelios ištrauktos garbanėlės švelniomis spiralėmis rėmino veidą ir traukė akį prie dailaus ilgo kaklo. Šukuosena oficiali ir tiksli, kaip pati Ana darbe, bet tos kelios išsprūdusios garbanėlės Lukui patiko. Jos priminė Aną, kokia būdavo ne darbe. Švelnesnę ir stebinančią.

Tikra moteris.

Rankomis juto šilkinį suknelės audinį. Beveik tokį pat glotnų, kokia, žinojo, būtų nuoga jos oda. Spalva žaižaravo ryškumu. Kodėl prireikė tiek laiko pastebėti, kad ji atspalviu ar dviem tamsesnė už merginos akis ir kad tos akys dabar nepaprastai šviesios?

Itin gražios.

Prikaustančios.

Dabar skambėjo kitokia muzika, orkestras užgrojo lengvesnį kūrinį – kintančios nuotaikos saldžią melodiją. Ideali galimybė pasitraukti iš aikštelės, bet Lukui staiga dingo noras tai daryti. Jis tik prisitraukė Aną. Dabar vyras nekartojo išmoktų žingsnelių, tiesiog judėjo pagal muziką. Laikydamas rankose šią pasakiškai gražią merginą, kuri taip lengvai sekė kiekvieną judesį, jautėsi taip, lyg Ana būtų jo kūno dalis.