Алисон Робертс - Gydanti meilė

Ji atrodė taip dailiai. Netgi kvepėjo taip nuostabiai, kad Lukas prisikišo arčiau. Kas čia kvepia – plaukai ar oda? O gal tai jai vienai būdingas aromatas? Viskas hipnotizavo. Nauja vieta. Tai dar geresnis būdas užsimiršti negu miegas. Geresnis negu seksas, nes tai gali tęstis amžinybę.

Lukas tikrai nesiruošė greitu laiku užsiminti, kad šokių užteks.

Kai Lukas pakvietė šokti, Ana buvo netoli ašarų.

Gailėjosi sutikusi jį lydėti. Nebūtų artinusis prie šios vietos per milijoną mylių... Iš paskutiniųjų stengėsi vaidinti savo vaidmenį, o jis buvo užsidaręs ir piktas nuo pat tos akimirkos, kai užsuko į namus jos pasiimti.

Kelionė buvo siaubinga. Pilna tylos, ir jos mintys sukosi tik apie juodu skiriantį atstumą. Tik apie tai, kad jai nepavyksta sugalvoti, kaip Lukui išeiti iš šios padėties, kad jis galėtų tikėtis laimingos ateities.

Laimingos ateities jiems abiem.

Stebėti jį per apdovanojimų įteikimo ceremoniją buvo dar sunkiau. Vilkėdamas šiugždančia tamsiai mėlyna uniforma su juostele ir pasižymėjimo ženklais Lukas atrodė taip nuostabiai, kaip ji ir tikėjosi, bet Ana matė, kad jam nemalonu. Toks įsitempęs, kad, regis, tuoj perlūš. Lukas nenorėjo dalyvauti šiose iškilmėse. Nenorėjo šito savo gyvenime.

Nejau niekas neįžvelgia to, ką pastebi Ana? Kad tie įvykiai, kurie jį šičia atvedė, paliko gilius randus. Kad Lukas pasiryžęs pabėgti nuo prisiminimų ir nemato, kad vienintelis būdas tai padaryti yra atsigręžti ir su jais susikauti.

Ana irgi užsikrėtė įtampa ir tetroško, kad vakaras kuo greičiau baigtųsi. Kaip nors iškęsti tą ilgą kelionę namo ir tada... Kas tada?

Pripažinti pralaimėjimą ir pasistengti kažkaip sustatyti gyvenimą į tas vėžes, kuriomis jis judėjo, prieš Lukui grįžtant į Šventąjį Piraną?

Pagalvojusi, kad toliau reikės gyventi be jo, Ana vos nepravirko viešoje vietoje. Bet tada pagerbtus karius pakvietė šokti, ir Lukas ištiesė ranką. Tai pirmas kartas, kai po ilgos pertraukos vyras vėl ją palietė, ir vos tai pajutusi Ana suprato, kur norėtų būti.

Ne už milijono mylių, bet čia. Luko glėbyje.

O šokti jis moka. Kai nuslopo pradinis nejaukumas, Ana apstulbo, kad jis išties gražiai šoka. Muzika ramino, valso ritmu lengva sekti, kad ir kaip seniai ji lankė šokių pamokas. Kilstelėjusi akis, pamatė vis dar niūrų Luko veidą ir nusisuko. Jis mašinaliai kartojo judesius, bet iš tikrųjų suko galvą, kaip pasprukti.

Nuleidusi akis Ana įsižiūrėjo į ordiną už nepaprastą drąsą aktyviai kovojant su priešu ant Luko krūtinės. Gražus sidabrinis kryžius ant lauro šakelių vainiko su karūna pačiame centre. Ordino kaspinas su tamsiai mėlynais dryželiais iš kraštų, o vidury ryškiai raudonas. Kur Lukas jį padės grįžęs namo? Paslėps dėžutėje kartu su prisiminimais, už ką jį gavo?

Vėl pakėlusi akis Ana nustebo, pajutusi ant veido vyro žvilgsnį. Įdėmų žvilgsnį, bet ji prie tokių pripratusi. Regis, matytų ją pirmą kartą. Atrodė... nustebęs.

Valsas baigėsi, ir Ana tikėjosi, kad Lukas pasiūlys prisėsti arba užkąsti. Arba tiesiog važiuoti namo.

Tačiau jis tik prisitraukė ją arčiau, ir mergina pajuto, kaip vyro kūnas atsipalaiduoja. Jie buvo taip arti... Jautė prigludusį kūną, vedantį ją per šokį taip stipriai ir kartu taip švelniai, galbūt todėl, kad ji noriai sekė.

O tada Ana pajuto, kaip jis skruostu priglunda prie plaukų, ir užsimerkė, panirdama į saldų žinojimą, kad dabar Lukas iš tikrųjų šoka su ja.

Skambėjo dar viena melodijų popuri, paskui kita, bet Lukas nesiskubino iš šokių aikštelės, o Ana neketino pirmoji nutraukti šio jųdviejų ryšio.

Ji norėjo, kad tai tęstųsi amžinai.

Fejerverkai nustebino visus svečius. Didžiuliai langai atvėrė puikų vaizdą kitapus Temzės, bet žole apaugęs krantas niekam nekrito į akis, kol nesužibo šis didingas reginys.

Pirmi garsai priminė patrankų šūvius. Į dangaus tamsumą nuskriejo didžiulė sidabrinė raketa ir susprogusi pažiro į mažyčius sidabrinius šviesuliukus, kurie iš lėto nuvinguriavo dangumi žemyn.

Tačiau Ana nekreipė į tai dėmesio. Nuaidėjus pirmam garsui Lukas taip netikėtai sustojo, kad Ana vos nepargriuvo, užkliuvusi jam už kojos. Tada jis taip pat staigiai ją paleido ir išlėkė iš salės, nardydamas tarp porų, kurios irgi liovėsi šokti ir traukė prie lango pažiūrėti, kas dedasi.

Ana pasileido priešinga kryptimi, nusekė paskui Luką iš salės. Per salę, kurioje buvo patiekti užkandžiai, per erdvų vestibiulį, kuriame darbuotojai rinko iškilmių pradžiai sustatytas kėdes. Žemyn plačiais laiptais. Oda pajuto geliančią šlapdribą. Pasikėlusi suknelės apačią, skubinosi paskui Luką. Už pastato kampo. Kuo toliau nuo fejerverkų.

O tada jis sustojo. Užbėgusi už kampo, Ana pamatė jį, atsirėmusį į akmeninę sieną, priglaudusį galvą prie rankos. Išgirdo, kaip jis gaudo orą kaip tą naktį, kai susapnavo košmarą.

– Lukai!

– Eik, Ana, – kimiai paprašė šis. – Traukis. Kol gali.

Ji atsistojo šalia.

– Niekur neisiu. Pasikalbėkime.

– Negaliu.

Bent pasąmonėje Lukas čia ir žino, kad Ana šalia. Bet juk taip elgėsi ir tada valgykloje. Užplūdo prisiminimas, kurio nepajėgė valdyti, bet jis vis tiek jautė, kas darosi aplink, kaip į kažką atsitrenkė ir išliejo gėrimą. Jeigu ji smarkiai pasistengtų, gal kaip nors prisibelstų į jo protą.

– Kodėl ne? – meldė Ana. – Kodėl negali su manimi kalbėtis, Lukai?

– Tai mano bėda. Jei pasakyčiau, taptų ir tavo bėda, – žodžiai biro staccato ritmu, tarsi būtų tariami per kančią. – Taip nedarysiu.

– Ta bėda jau mano.

– Ne. Tu gali pasitraukti. Aš taip noriu.

– Negaliu, Lukai.

– Kodėl, po velnių, ne? – vyras pasisuko, ir pamačius jo veido išraišką Anai suvirpėjo širdis.

– Nes... nes aš tave myliu, štai kodėl.

Lukas vėl įsikniaubė veidu į rankas ir sudejavo. Tas garsas buvo kupinas kančios, bet kas ją sukėlė – Anos išpažintis ar tie demonai, kurie dar laikė jį savo naguose?

Fejerverkai tęsėsi; sprogimus mažumėlę slopino stūksantis pastatas, bet ne kažin kiek. Gali būti, kad jis nė neišgirdo, ką Ana pasakė. O gal apsimetė negirdėjęs, nes jam jau visko gana.

– Tau dėl triukšmo taip, ar ne? – jai magėjo paliesti Luką. Prieiti arčiau. – Kur tu, Lukai? Ką tu matai?

Akimirksnį patylėjęs Lukas prakalbo žemu, desperatišku, vargiai atpažįstamu balsu.

– Mus apšaudo. Mes pakeliui į kaimelį. Vaikai užlipo ant minos, yra sužeistų, bet mes jų nepasiekiame. – Žodžiai liejosi taip greitai, kad buvo sunku suprasti. – Pasala. Dar viena mina. Artilerija. Apvirtęs sunkvežimis. Visi sužeisti. Aš... jaučiu, kaip lūžta koja. – Vyras sunkiai įtraukė oro. – Mums reikia pasitraukti. Denis be sąmonės. Neprakvėpuoja. Atskrenda sraigtasparnis. Užuodžiu dūmus ir kraują. Vyrai rėkia. Aš prispaustas. Noriu juos ištraukti, o negaliu pasijudinti. Negaliu kvėpuoti...

Ana spaudė jo ranką.

– Taip, tu gali, Lukai. Tu juos ištraukei. Visus. Todėl ir gavai ordiną. Išgelbėjai visus, buvusius tame sunkvežimyje. Išgelbėjai jų gyvybes.

– Ne... – sudejavo Lukas, o gal tai buvo rauda. – Ne tą, kurį norėjau išgelbėti. – Taip, ta aimana dabar tikrai virto rauda, išplėšta iš krūtinės gilumos. – Negalėjau išgelbėti Avarijos, Ana. Taip norėjau... taip norėjau... bet negalėjau...

Draskanti rauda užvaldė Luko kūną. Ana tegalėjo laikyti jį suspaudusi glėbyje ir būti šalia. Nesakė nieko. Leido jam suspausti ją taip, kad vos begalėjo įkvėpti, ir lingavo drauge.