Алисон Робертс - Gydanti meilė

Ji apčiuopė randus ant Luko kojos, ir jis pamėgino perkelti ranką, bet mergina neleido.

– Tai tavo dalis, Lukai, – ji švelniai sušnabždėjo. – Nagi, nesislėpk.

Jis nutyko, kai ji palietė deformuotą šlaunies raumenį ir nelygias randų linijas.

– Bjauru, ar ne? – galiausiai išspaudė vyras.

– Ne. Man jie sako, kad turi drąsos. Kad tu kitoks. – Pasirėmusi ant alkūnės, Ana pažvelgė į Luką iš viršaus. Netgi prieblandoje matė, kaip apsiniaukė jo akys palietus randus. Tai, ką jautė ant jo kojos, buvo niekas, palyginti su nematomais randais. – Ypatingas, – sukuždėjo ir pasilenkusi jį pabučiavo.

Ana pasistengė sudėti į tą bučinį viską, ko negalėjo pasakyti žodžiais. Atskleisti, kad priima Luką tokį, koks jis yra. Su randais. Kad ji irgi drąsi. Kad ja galima pasitikėti.

Jie pasimylėjo dar sykį, šį kartą lėtai ir švelniai, tada Ana užmigo Luko glėbyje, jausdamasi lyg plaukiotų ant visiško pasitenkinimo, pažado ir vilties debesio. Vilties, tokios masinančios, kad buvo saugiau užmigti, negu leistis į apmąstymus, kuriems greičiausiai nėra pagrindo.

Pabudo viena svetimoje lovoje. Gulėjo ir klausėsi, bet name tvyranti ypatinga tyla Anai bylojo, kad ji tarp šių sienų vienut viena. Pasukusi galvą, mergina pamatė prie lovos švytintį skaitmeninį laik­rodį. Trečia ryto. Kur, po galais, Lukas?

Įsisupusi į sulamdytą paklodę, Ana pakilo iš lovos. Instinktas nuvedė ją tiesiai prie lango, ir ji pažvelgė laukan, kaip ir pirmąkart įžengusi į šį kambarį. Ilgą laiką tamsoje neįmatė nieko, paskui pro tirštą debesį išniro mėnulis, ir ji išvydo Luką. Paplūdimyje.

Bėgiojantį.

Kaip jis taip gali? Ne tik todėl, kad dabar gili naktis ir turėtų būti šalta, bet kaip sunku turi būti bėgti sužalota koja per klampų smėlį – juk Lukas net greičiau žengdamas pastebimai šlubčioja, o pastovėjus ilgiau koja įskausta.

Jį gena stipresnės jėgos, nei Ana iš pradžių manė, ir tai kėlė nerimą. Gal jis nieko nesiekia, o tiesiog bando pabėgti.

Netrukus Lukas sukaitęs po karšto dušo grįžo į lovą ir apsikabino Aną, o ji su džiaugsmu paaukojo miegą, kad galėtų vėl pasimylėti. Tik šįkart jautė kai ką daugiau. Rūpinosi dėl Luko. Žinojo esanti su itin nerimastingu žmogumi.

Prašvitus Lukas ir vėl prapuolė iš lovos, bet Ana jau žinojo, kur ieškoti. Šįkart jis nebėgiojo paplūdimiu. Ji matė tamsią figūrą, brendančią į bangų mūšą. Neriančią į dūžtančią bangą ir plaukiančią stipriais, vienodais mostais lygiagrečiai su krantu.

Kol Lukas grįžo namo, ji nusiprausė po dušu ir apsirengė. Pamatė jį pareinantį takučiu su naro kostiumu ir varvančiais plaukmenimis rankoje. Jo veide švytėjo nuostaba.

– Nepasiliksi pusryčių?

– Geriau ne. Reikia pasiimti Avariją ir per laisvadienį nuveikti galybę darbų. Jeigu šiandien baigčiau dažyti sienas, nušveisčiau ir nulakuočiau palanges, vakare jau galėčiau normaliai susitvarkyti miegamąjį.

– Ar galiu po darbo užsukti ir tau padėti?

Ana dvejojo. Galėtų atmesti pasiūlymą ir pasiųsti signalą, kad jai norisi viską pristabdyti. Jeigu sutiks, juodu persikels į naują lygmenį. Tai bus santykių pradžia, o ne vienos nakties romanas.

Lukas atsisegė naro kostiumo užtrauktuką. Nusitraukė drabužį iki juosmens, apnuogindamas krūtinę, ir Ana iškart prisiminė, kaip jautėsi, kai tos rankos nurengė jos drabužius. Netoliese į krantą besiplakančių bangų garsas priminė, kaip šį vyrą stebėjo naktį, baudžiantį savo kūną ir bėgantį tuo smėliu. Kenčiantį skausmą kojoje, nes jautėsi kaip apsėstas. Ir tokį drąsų.

Ir... už tai jį myli?

Pagalbos!

– Pagalba man praverstų, – išgirdo save garsiai sakant. Varge, ką ji daro? Anai nepavyko susilaikyti. – Paruošiu vakarienę. Ar pastebėjai, kad vakar pamiršome pavalgyti?

Lukas nustebo dar labiau negu pamatęs ją apsirengusią ir pasiruošusią išeiti.

Paskui nusišypsojo.

– Kartais maistas pernelyg sureikšminamas. Turėjau viską, ko man reikėjo.

Ana nuraudo ir nusišypsojo.

– Ir aš.

Namie praleista diena Anai buvo svarbi.

Pasinėrusi į namelio remontą ir žaisdama su Avarija nusimetė gydytojos Bartlet įvaizdį ir sukaupė jėgų darbui. Dažniausiai durys, skiriančios namus ir darbą, būdavo sandariai uždarytos, bet šįkart tarp jų kažkas įstrigo. Ana spėliojo, kur dabar Lukas ir ką veikia.

Tikrai ne operacinėje. Nors tylų susitarimą, kad juodu operuos kaip komanda, priėmė visai neseniai, Ana pasikliovė Luku, kad jis nesulaužys duoto pažado. Jeigu nutiktų kas nors nepaprasto kaip su Džeimiu, jis išsikvies Aną.

Įdomu, kaip Džeimis laikosi šiandien? Ana nusimovė pirštines ir padėjo švitrinį popierių, ketindama paskambinti, bet žengiant prie telefono pasigirdo skambutis.

– Pamaniau, kad norėsi išgirsti naujienas apie Džeimį, – pasakė Lukas. – Po pietų perkeliame jį į palatą. Vaikis stebėtinai gerai atsigavo po operacijos. Manau, liekamųjų reiškinių nebus, nors jis vos mirtinai nesušalo.

Ana klausėsi Luko balso ir gėrė į save malonias naujienas. Padėjusi ragelį, baigė lakuoti palangę. Mintys apie Luką galvoje sukosi įkyriai kaip visur prasismelkęs poliuretano kvapas. Pamačiusi, kaip dunksėdamas į grindis uodega Avarija taršo į skutelius švitrinį popierių, liepė sau nepamiršti nuvažiuoti į prekybos centrą nupirkti ką nors Lukui vakarienei. Kažin, ko jis norėtų? Ir ką norėtų veikti, kai jie pavalgys?

O, Viešpatie! Beliko tik tikėtis, kad kabinete sėdinčio ir į dokumentus dėmesį besistengiančio sutelkti Luko nekamuoja prisiminimai apie jųdviejų kartu praleistą stulbinamą naktį. Kita vertus, galbūt kaip tik to ji ir tikėjosi. Tai ją trikdė, bet kartu jausmas buvo nuostabus.

Ana įkišo į orkaitę neaukštoje temperatūroje kepti jautienos kepsnį. Namelyje pasklido viliojantis aromatas. Ji troško, kad Lukas pasijustų laukiamas. Nupirko ir vyno. Norėjo, kad jis atsipalaiduotų ir jaustųsi patogiai. Tai dar vienas žingsnis. Galimybė geriau pažinti vienas kitą ne tik fiziškai. Galimybė pasikalbėti ne tik apie darbą. Patikrinti užgimusius jausmus. Išsiaiškinti, ar yra vilties jiedviem rasti bendrų dalykų, o gal santykius reikia kuo skubiau nutraukti.

Tai pasirodė sunkiau, negu Ana tikėjosi. Lukas atrodė laimingas, būdamas jos namuose, ir akivaizdžiai mėgavosi valgiu, tačiau alkoholio atsisakė. Bandant užvesti pokalbį asmeninėmis temomis, elgėsi mandagiai, tačiau neatviravo.

– Ką reiškia dirbti karo lauko ligoninėje? – netikėtai pasidomėjo Ana.

– Turi tik tai, kas būtiniausia. Reikia suktis greitai, daug kraujo. – Vyras kalbėjo bejausmiu balsu, jam visiškai nesinorėjo leistis į detales. – Jork­šyro pudingas fantastiškas, – pagyrė, kai stojo akimirkos tyla. – Kur išmokai taip gaminti?

– Senelė manė, kad mergaitė privalo mokėti virti. Tėtis, tiesą sakant, buvo tos pačios nuomonės.

– O tu – ne.

Tai buvo ne klausimas, veikiau teiginys, kiek atlaidus ir ironiškas, tad Ana suprato, kad Lukas įžvelgia tokias jos širdies kerteles, kuriose netgi ji pati retai beapsilanko.

– Berniukams buvo leidžiama užsiimti kur kas svarbesniais darbais. Nėriausi iš kailio ir dariau viską, ką turi daryti mergaitės, bet to nepakako. – Ana nuleido akis į lėkštę. – Mano tėtis norėjo sūnaus.

Ji išgirdo, kaip tarkšteli Luko padedama šakutė. Pajuto jo ranką.

– Bet jis gavo kur kas geresnį variantą, ar ne? Tėvai turėjo tavimi labai didžiuotis.

Ana patraukė pečiais.

– Teisingiau būtų sakyti, kad juos nustebinau. Gal ir nuvyliau, kad netapau mokytoja arba slauge ir neapipyliau jų anūkais. Būtent berniukais, – pasitaisė ir šyptelėjo, mėgindama praskaidrinti nuotaiką. – O kokia tavo šeima? Tu juk ne vienintelis vaikas?