Алисон Робертс - Gydanti meilė

Darbas drauge ne tik teikė malonumo – reikia pripažinti, matydamas ją šalia Lukas jautė palengvėjimą.

Dėl visa ko.

Įdėmiai stebėjęs ją per tą operaciją, Lukas ir toliau negalėjo nuleisti nuo Anos akių. Jis teisino save norėjęs pasitikrinti, ar ji nestebi. Sekė ją per apžiūras ir susirinkimus. Netgi valgykloje. Nesunku susikurti progų pamatyti savo pavaduotoją. Intensyvios priežiūros skyriuje netrūko pacientų, kurių būklę reikėjo įvertinti iš naujo. Visada atsirasdavo skyriaus reikalų, kuriuos turėjo aptarti. Tiriamųjų projektų, kuriuos reikėjo suplanuoti ir stebėti jų eigą.

Lukas suprato, kad Ana praleidžia beveik tiek pat daug laiko ligoninėje kaip ir jis pats. Pernelyg daug valandų, kad dar liktų laiko asmeniniam gyvenimui. Kada ji remontuoja tą savo trobelę ar rūpinasi augintiniu? Aišku, tai ne jo reikalas.

O gal? Kurį laiką jis laužė galvą, ar Ana taip noriai imasi darbo dėl to, kad yra atsidavusi karjerai, ar vis dėlto tai turi ką nors bendro su jam skirtu bandomuoju laikotarpiu. O gal taip atrodo todėl, kad vis stengiasi ją žingsniu pralenkti?

O gal... jis laukia kokio nors signalo, kad ji dar prisimena tą bučinį?

Kad Ana galvoja apie tą nutikimą taip pat dažnai, kaip ir jis? Kartais sugavęs merginos žvilgsnį Lukas keistai susijaudindavo. Apimdavo nuojauta, kad galbūt ji prisimena.

Kad galvoja, ar kitas bučinys būtų toks pat nepaprastas.

Laukia pakartojimo...

Vieną pirmųjų naujųjų metų darbo dienų Ana su Luku ir stažuotoju kalbėjosi Luko kabinete. Aptarinėjo naują tyrimo projektą, kuris kaip tik turėjo būti pradėtas įgyvendinti.

– Pagrindinė ilgos hospitalizacijos, sergamumo ir mirtingumo po širdies operacijų priežastis – kraujavimas ir infekcija, – priminė Lukas jaunam gydytojui. – Gan dažnai infekcija yra kraujavimo padarinys.

Ana tyliai klausėsi. Luko dėmesys nukreiptas į kitą žmogų. Net kai įtraukdavo ją į pokalbį, vyras pamiršdavo piktai dėbtelėti, ir jausmas, kad ji vis tikisi pamatyti įrodymų, jog Lukas netinka eiti atsakingas pareigas, pranyko. Ji diskutavo su protingu ir įkvepiančiu bendradarbiu ir tuo džiaugėsi.

Netgi mėgavosi.

Stažuotojas linksėjo galva.

– Ar todėl, kad jie pagaulesni infekcijai dėl silpno širdies darbo?

– Į tai reikia atsižvelgti. Taip pat svarbu, kiek laiko buvo atverta krūtinės ląsta, ar pacientas buvo prijungtas prie dirbtinės kraujotakos sistemos, ar taikyta hipotermija. Dėl šių aspektų atlikta daugybė tyrimų. Mes siekiame galbūt paneigti jų rezultatus, remdamiesi naujesniais duomenimis arba bandymų metodais, arba pridėti kitus svarbius parametrus. Štai, išspausdinau kelis straipsnius.

Stažuotojas išpūtė akis, Ana irgi.

Nuo kada Lukas ligoninėje, kad spėjo suieškoti ir išspausdinti tokią šūsnį popierių? Juk jam šiandien laisvadienis. Nejau jis nenori būti kur nors kitur? Nejau nėra žmonių, su kuriais norėtų praleisti laiką?

Ir kodėl pagalvojusi, kad Lukas mieliau susitinka čia su ja, Ana pasijuto pamaloninta? Neketino nagrinėti savo reakcijos. Tiesą sakant, neturėjo nė progos, nes suskambo jos pranešimų gaviklis.

Lukas metė aštrų žvilgsnį, ir Ana nebyliai atsiduso.

– Ar galiu pasinaudoti tavo telefonu?

– Žinoma.

Atsiliepė Benas Karteris. Ana įdėmiai išklausė.

– Bėgu, – skubiai tarstelėjo. – Lukas irgi čia. Abu ateisime.

– Kas dedasi? – merginai padėjus ragelį paklausė Lukas.

– Tuoj pat nusileis sraigtasparnis. Atgabena trylikametį berniuką. Jam hipotermija, būklė nestabili. Ektopinis aktyvumas stiprėja, tad bet kurią minutę gali sustoti širdis. Benas nori, kad būtume pasirengę, jeigu kartais berniuką reikėtų šildyti naudojant dirbtinę kraujotaką. Jis įspėjo operacinę ir iškvietė techniką.

– Tu – budinti gydytoja. Manęs šiandien čia nė neturėtų būti.

Ana jau stovėjo tarpduryje. Pasisukusi pamatė išsižiojusį stažuotoją, o Luko veide išvydo... varge... Atsargumą? Ar viltį? Kodėl?

Ji neturėjo laiko svarstyti asmeninius klausimus. Grėsė pavojus vaiko gyvybei, o gaivinti sušalusį žmogų kraujotakos ir dirbtinio kvėpavimo aparatūra jai buvo naujas dalykas. Anai teko apie tai skaityti, bet ji niekada nematė, kaip tai daroma. Mergina užgniaužė beužplūstančią paniką.

Sekundėlę ji stebeilijo Lukui tiesiai į akis, nors tas veikiausiai įžvelgė jos baimę, o galbūt kaip tik dėl to.

– Bet tu esi čia, – ji tyliai atsakė. Nebesvarbu, kad stažuotojas viską girdėjo. – Ir man reikia tavęs, Lukai.

Abudu nusekė jai iš paskos, bet pasitikėjimo Anai įkvėpė būtent aukšta Luko figūra. Visi žingsniavo taip greitai, kad pasiekus skubiosios pagalbos skyrių Lukas regimai šlubavo. Tačiau jie vis tiek ėjo vienas šalia kito.

Komanda.

Pagrindinė gaivinimo zona knibždėjo žmonių. Ryškiaspalviais drabužiais vilkintys sraigtasparnio gydytojai kartu su ligoninės medikais atsargiai perkėlė ligonį. Sambrūzdis, skubūs nurodymai.

– Švelniau! Netrinktelėkit. Širdis vos laikosi.

– Ar „Bair Hugger“ 5įjungta?

– Gliukozės, ne fiziologinio tirpalo. Įdėkit į mikrobangų krosnelę, kad pašiltų.

– Deguonis turi būti pašildytas ir prisodrintas drėgmės.

– Uždėkite daugiau elektrodų. Reikia dvylikos derivacijų EKG.

– Kokia dabar temperatūra?

– Devyniolika su puse laipsnio Celsijaus.

Lukas vos girdimai švilptelėjo.

– Žemiausia temperatūra, kurios žmogus išgyveno nepatyręs neurologinių pakitimų, buvo apie trylika laipsnių, ar ne? – tyliai tarstelėjo Ana. Kitoje patalpos pusėje mindžikavo įsibaiminusi berniuko motina.

Gaivintojų komandos vadovui Benui Karteriui kėlė nerimą deguonies saturacija berniuko kraujyje.

– Intubuosiu, – nusprendė jis. – Visus, kurie nesate reikalingi, prašau atsitraukti. Atliekant šią procedūrą svarbu kuo mažiau judinti ligonį.

Vienas paramedikų atsitolino ir atsistojo šalia pasirengusių imtis darbo Anos ir Luko.

– Kas nutiko? – paklausė Ana.

– Kalėdoms vaikis gavo pačiūžas, – aiškino gydytojas. – Šeima gyvena ūkyje į šiaurę nuo miesto, ten yra užtvanka. Berniukas su broliu išsiruošė pačiuožinėti, užlipo ant plono ledo ir įlūžo. Praėjo pusvalandis, kol brolis surado ganėtinai storą šaką ir ištraukė nelaimėlį, dar pusvalandis, kol parbėgo namo ir sukėlė triukšmą. Mes atskubėjome į įvykio vietą gal po kokios pusantros valandos. Pūtė stiprus vėjas. Kai pamatavome, jo temperatūra buvo aštuoniolika laipsnių.

– Širdies ritmas? – Lukas stebėjo, kaip Benas su kitais intubuoja berniuką, ir klausėsi Anos pokalbio su paramediku.

– Lėta prieširdžių fibriliacija. Ryškios J bangos.

Žemesnės negu trisdešimt laipsnių temperatūros pakanka, kad žmogui grėstų širdies aritmija – širdis gali ir visai sustoti. Berniukas pavojingai atšalęs, bet vilties dar yra. Ana prisiminė, ką medicinos mokyk­loje girdėjo apie hipotermiją.

– Jei žmogus šiltas ir negyvas, jis dar nėra negyvas, – paskelbė ji.

Pacientą užklojo „Bair Hugger“ šildomąja antklode, kad karšto oro srove šildytų paciento odą. Į veną lašino pašildytus skysčius, kad pakeltų kraujo temperatūrą, bet visa tai veikė per lėtai, kad padėtų taip sušalusiam kūnui.

– Lukai, – Benas galiausiai atsitraukė nuo paciento, įsitikinęs, kad šio būklė tokia stabili, kokios galima tikėtis. – Nemaniau, kad tu šiandien budi.

– Nebudžiu, – Lukas pašnairavo į Aną ir šyptelėjo. Jis čia, nes Anai jo reikia, tačiau atrodė, kad jis nori atskleisti jai, jog yra patenkintas būdamas drauge.