Алисон Робертс - Gydanti meilė

– Jeigu pasiskubintume, dar pamatytume, kaip jis atbunda, ir susigaudytume, ar gresia neurologiniai sutrikimai.

Po valandos juodu stovėjo tarp susirinkusiųjų aplink Džeimio lovą intensyvios priežiūros skyriuje. Berniuko vokai virptelėjo ir prasimerkė. Atvažiavo tėvas ir vyresnysis brolis, bet arčiausiai buvo mama. Ją Džeimis išvydo pirmiausia.

Vaikas keliskart mirktelėjo. Prasižiojo, pakrutino lūpas, paskui suraukė kaktą, lyg negalėtų priversti lūpų padaryti tai, ką buvo sumanęs. Tuščiomis akimis pažvelgė į prie jo palinkusią moterį, ašaromis pasruvusiu veidu.

Susirinkusieji sulaikė kvapą.

Lukas ir Ana stovėjo šalia. Taip arti, kad jųdviejų pečiai lietėsi. Kitiems nematant, Lukas supynė pirštus su Anos.

Džeimis pabandė dar sykį.

– Mama? – ištarė gergždžiančiu balsu, bet aiškiai. – Kas atsitiko?

Ana pajuto, kaip Lukas spusteli jos pirštus taip stipriai, kad net suskaudo, bet ji tik pasuko galvą ir sutiko jo žvilgsnį.

Luko akių gilumoje išvydo spindintį triumfą.

Kol niekas nepastebėjo, Lukas paleido ranką, bet užsimezgęs ryšys nenutrūko. Jis išliko vyro akyse. Dabar jie daugiau negu bendradarbiai.

Šįvakar Lukas važiuos su ja namo. Arba ji važiuos pas jį. Nesvarbu, kuris pas kurį. Dėl to nereikėjo nė tartis, nes tai jau nuspręsta. Anksčiau, jos kabinete. O gal ir dar anksčiau, tik nė vienas nežengė žingsnio į priekį.

Dabar juodu žengė tą žingsnį ir abu žinojo, kad kelio atgal nėra.

5 Šildomųjų antklodžių gamintojo prekės ženklas.

Aštuntas skyrius

Avariją paliko ūkyje pavažiavus keliu kiek toliau už Anos namelio.

– Šunelis ten dažnai būna, – patikino Luką Ana. – Nieko nesutrukdau, jeigu užtrunku darbe. Džunė jį myli. Būtų pasilikusi, bet Dagas tarė savo žodį.

Nuslopus džiaugsmui, kad pavadino augintinį jo pasiūlytu vardu, Lukas pastebėjo, kad žodžiai Anai iš burnos tiesiog liejasi. Gal ji nervinasi? Abejoja, ar tinkamai pasielgė, šįvakar prie Šventojo Pirano ligoninės įsėdusi į jo automobilį?

Jis ir pats mažumėlę įsitempęs. Kariuomenės palapinėse sekso reikalai tvarkomi kur kas paprasčiau. Kai užplūsta potraukis arba desperatiškai reikia išsiblaškyti, palapinės ir kitos privačios vietelės ranka pasiekiamos, tad nelieka laiko persigalvoti. Jokio nepatogumo. Jokio spaudimo. Paskui jokių saitų.

O dabar kitaip.

Dabar Lukas jautė pavojų. Grėsmę sielos ramybei, kurią taip stengėsi pasiekti. Santykiams su svarbia bendradarbe. Pačiai Anai... nes ji gali likti įskaudinta. Gali užsinorėti to, ko jis negalės duoti.

Pavyzdžiui, įsipareigoti.

Keista, kad baimė įskaudinti Aną nusvėrė kitus asmeniškumus, kuriuos reiškė šis žingsnis. Lukui norėjosi apginti merginą. Apsukti automobilį ir parvežti atgal į ligoninę. Leisti Anai grįžti trobelėn. Vienai.

Sukdamas į keliuką prie savo namo paplūdimy, Lukas dirstelėjo į pakeleivę. Ši paleido plaukus ir sruogos nevaržomai krito iki pečių. Rankos sunertos ant kelių, ji vis dar vilkėjo dalykiškais drabužiais.

Nebeilgai. Lukas lyžtelėjo staiga perdžiūvusias lūpas. Vis dar yra laiko, pasakė sau. Jis gali apsisukti. Pasakyti, kad persigalvojo, galbūt sumanymas nelabai vykęs, žinant, kaip glaudžiai abiem tenka dirbti.

Bet Ana, regis, pajuto tą paskubom mestą žvilgsnį ir pasisuko į jį. Gatvės žibinto apšviestame blyškiame veide akys atrodė didžiulės. Lūpos šiek tiek pravertos, ko gero, jai taip pat džiūvo burna, nes mergina atkartojo jo veiksmą ir lyžtelėjo lūpas. Visi geri ketinimai akimirksniu išgaravo Lukui iš galvos. Beveik gėdydamasis atsikrenkštė, ir tas garsas nuskambėjo kaip urzgimas.

Ana atsiduso, galvodama, kad Lukas taip reaguoja į jos plepalus, kuriais ji mėgino sutrumpinti nejaukią kelionę.

– Žinau, kvaila įsitaisyti šunį dirbant tokiu grafiku, bet kai esu namie, Avarija – puikus draugužis.

O, Dieve... nejau ji jaučiasi vieniša?

Troškimas apsaugoti šią merginą nuo nuoskaudos virto kažkuo kitu. Gal Lukas ir negali pasiūlyti įsipareigojimų arba kitokios ateities, bet bent jau laikinai užpildys tuštumą jos gyvenime ir palaikys draugiją. Suteiks tokio artumo, kuris leistų jai pasijusti ne vienai pasaulyje. Ji pamatys, kad kažkam norisi suteikti jai malonumą.

Kad ji kažkam rūpi.

Ir ji ne vienintelė, kuriai to reikia.

Anai patiko, kad Lukas neužtraukė užuolaidų miegamajame, kai ją atsivedė. Jo namas stovėjo beveik paplūdimyje. Ne tarp uolėtų pavojingų olų, kurių gausu šioje pakrantėje, bet smėlėtame ruože, gana plačiame, kad susidarytų lygios bangos. Tikras brangakmenis – tokius banglentininkai mėgsta laikyti paslaptyje. Giedros, šaltos nakties mėnesiena ne tik nušvietė vaizdą lauke, bet ir viduje užteko šviesos, tad nereikėjo jungti elektros. Tai jai irgi patiko.

Ji jau atsisakė užkąsti ar išgerti. Tam bus laiko vėliau. O gal ir ne. Juodu čia dėl vienos priežasties – pratęsti jos kabinete pradėtą bučinį. Užbaigti, kas įpusėta.

Vis dėlto čia Ana jautėsi kitaip. Taip nervinosi, kad negalėjo nė pažiūrėti į lovą, todėl tiesiog žvelgė pro didžiulį langą į paplūdimį. Lukas atsistojo jai už nugaros. Delnais perbraukė per rankas. Lėta glamonė nuo alkūnių iki pečių ir atgal, tada vyro rankos sustojo.

– Ar tu tuo tikra, Ana? – jis sukuždėjo. – Nieko tokio, jeigu persigalvojai.

Ji atsisuko, ir staiga viskas pasidarė labai lengva. Tarsi Luko kūno šiluma trauktų kaip neatsispiriamas magnetas. Sukdamasi mergina krūtimi brūkštelėjo per jo ranką, ir pojūčiai numaldė užsilikusį nerimą.

– Nenoriu persigalvoti, – ji švelniai ištarė. – O tu?

Užuot atsakęs Lukas palenkė galvą ir prigludo prie jos lūpų. Pro neuždengtą langą sklido nakties vėsa, blyški mėnesiena neskleidė šilumos, tačiau Ana dar niekada nesijautė tokia sukaitusi.

Tvilkydamas lūpas, Lukas užvaldė jos burną. Rankos nubėgo merginos kūnu, segiodamos palaidinukės sagas ir traukdamos drabužį šalin. Kaitra tvenkėsi Anos viduje, kol žiūrėjo, kaip jis nusirengia ir atsistoja mėnulio šviesoje. Aukštas, lieknas ir galingas. Didingai vyriškas.

Ji troško, kad Lukas čiuptų ją į glėbį ir sviestų ant lovos, bet jis atsistojo priešais. Prigludo oda prie odos. Jos krūtys prisispaudė prie tvirtos vyro krūtinės, pilvu jautė jo susijaudinimą. Šis vyras jos geidžia. Kaip ir ji geidžia jo. Tada Lukas apsikabino Aną, ir abiejų lūpos susitiko. Lėtame šokyje, judėdami kaip vienas, juodu kažkaip pasiekė lovą ir kartu atsidūrė pataluose. Susipynusių rankų ir kojų, aistringų bučinių ir nepasotinamo geismo sūkury Lukui liko laiko tik sugraibyti apsaugą naktinio stalelio stalčiuke.

Tas kelias sekundes, kai jį stebėjo, Ana jautėsi pakibusi laike ir erdvėje. Persmelkusi laukimo nuojauta tikriausiai buvo saldžiausias kada nors patirtas pojūtis, ir ji laikėsi to įsitvėrusi, žinodama, kad tuoj tuoj išnyks. Norėjo, kad laukimas baigtųsi, kad pajustų Luką savyje. Užpildantį tas kūno kerteles, kurios dar niekada nesijautė tokios tuščios. Siekiantį daugiau nei vien fizinį kūną.

Ana žinojo, kad Lukas pajėgs pasiekti jos sielą.

Tokia smarki aistra gali sudeginti ir suteikti neįtikėtino fizinio pasitenkinimo. O dar geriau, kad abiem galiausiai atgavus kvapą Lukas nusišypsojo Anai.

– Dabar galėsime susipažinti kaip pridera, – pažadėjo.

Taip jie ir padarė. Lėtai tyrinėjo vienas kitą. Ana užčiuopė raumenis, gyrė, koks jis stiprus. Lukas vienu pirštu apvedė Anos krūtį, nuslydo plokščiu pilvu iki bambos.

– Tu graži, – sukuždėjo Lukas.