Алисон Робертс - Gydanti meilė

Lukas jai rūpi, apimta į nerimą panašaus jausmo galvojo Ana. Negalėjo tiksliai užčiuopti, kada tai nutiko. Ko gero, požymių būta ne vieną dieną. Viskas, ką ji pamatė ar išgirdo, susidėjo į krūvą. Visi tie dalykai, kurie be tvarkos sukosi aplink, kol ji išsigando, pamačiusi, kaip Lukas beveik bėgte išlekia iš valgyklos.

Prisidėjo ir kitas jausmas, kurį pajuto, kai vyras atsiliepė į bučinį. Sumišo susirūpinimas ir fizinis potraukis. To jausmų kratinio nesinorėjo analizuoti, ir ji tikrai negalėjo apie tai papasakoti. Tik ne tada, kai nėra ko tikėtis, kad jis atsakys tuo pačiu. Arba kad Lukas norėtų iš jos pagalbos. Jis daugeliu atžvilgių labiau patyręs. Vyresnis. Labiau įgudęs. Matęs ir daręs tokių dalykų, kokių ji niekada nenorėtų patirti.

Ko stebėtis, kad dabar jis žvelgia į ją akmeninėje tyloje.

– Padėti man? – pasigirdo kandūs žodžiai. – Ir kaip tai padarysi, Ana? Paskleisdama gandus, kad negaliu dirbti savo darbo?

– Ne. – Ana gaudė jo žvilgsnį, bet Lukas spoksojo į nelemtą vazoną šalimais. – Man regis, jei turėtum laiko, išsiaiškintum, kas čia nutiko, arba kreiptumeisi pagalbos į labiau kvalifikuotą specialistą.

Negalėdamas patikėti, Lukas susijuokė.

– Turi galvoje psichiatrą? Šaunuolė, Ana.

Ana nekreipė dėmesio, kad jis atstumia. Ji irgi supyktų, jei kas prasitartų, kad ji nesusitvarko su savimi.

– Iš tiesų aš siūliau tau neoperuoti, jeigu negalėsiu asistuoti. Dėl visų saugumo.

– Manai, kad man reikia tavo priežiūros?

Ana krūptelėjo ir nurijo pastabą, kad prireikė per Kolino Herberto operaciją. Vidinis balsas kuždėjo, kad Lukas stengiasi paversti pokalbį susipriešinimu, iš kurio galėtų teisėtai išsisukti. Reikia sugalvoti, kaip išgelbėti šį pokalbį, arba viskas sugrius amžiams.

Staiga suskambo liftas ir prasivėrė durys.

– Oi, ne tas aukštas, – pasigirdo vyriškas balsas. – Ei, regis, čia vakarėlis.

– Taip, darbuotojų vakarėlis, vaikine. Gydytojų ir slaugių. Apsaugos niekas nekvietė.

– Gaila. Nori įsibrauti nekviestas?

– Nee. Neverta dėl to netekti darbo. Judam. Spausk tą nelemtą mygtuką.

Durys slysdamos užsidarė, o pasakyti žodžiai tebeskambėjo Anos ausyse.

Atrodė, kad juodu bučiavosi taip seniai. Net sunku patikėti, kad šitai išvis buvo. Bet tai tiesa, ir trumpą laiką Ana juto tokį pat ryšį kaip tądien, kai jis papasakojo apie brolį. Vis dėlto įmanoma rasti plyšelį tuose šarvuose.

– Tiesą sakant, – tyliai pratarė Lukui, – galvojau, kad mums abiem tai būtų naudinga.

– Aš gaunu prižiūrėtoją. O ką gauni tu?

– Mokytoją, – atšovė Ana. – Galimybę pasimokyti iš žmogaus, kurio darbą jau gerbiu. – Ji išspaudė šypseną, o Lukas galiausiai pažvelgė merginai į akis. Ar pavyko jį nuraminti? – Pagalvok. Aš suku atgal į vakarėlį. Užkąsiu.

Grįžti į valgyklą Lukas visai nenorėjo, bet akimirką padvejojęs nusekė Anai iš paskos. Reikia įrodyti, kad jis gali. Anai ir visiems kitiems, kurie nustebo pamatę jį išlekiant. Užvis labiausiai pačiam sau.

Lukas matė žingsniuojančią gerokai nutolusią Aną.

Jam nereikia nei auklės, nei pagalbos.

Nereikia, kad mergina jį bučiuotų manydama, kad jis atsidūrė kitoje planetoje. Iš gailesčio?

Ne. Ana pasakė, kad galėtų iš jo pasimokyti. Kad vertina jo darbą. Tai juk ne gailestis. Tame bučinyje neužčiuopė nė kruopelės nenoro – kaip tik priešingai.

Ji pabučiavo, nes norėjo, o dar svarbiau, kad Ana norėjo ir toliau jį bučiuoti. Jai nebūtų buvę sunku atsitraukti, vos tik jis atsiliepė į bučinį. Merginos žodžiai prieštaravo elgesiui. Kaip ir dalykiniai kostiumėliai nesiderino su dažais nutaškytais senais drabužiais. Ana – tikra mįslė, ir Lukui tai patiko. Jam patiko galvoti apie šią merginą. Svarstyti. Jis jautėsi kaip į audringą vandenyną išmesta valtelė, o Ana buvo inkaras. Gal pavyktų susikurti ateitį be šios merginos, tačiau būtų sunku.

Víeniša.

Lukas lėtai dėliojo koją už kojos. Matė skaisčiai nušviestą valgyklą, įremtos kėdės laikė duris praviras. Ana pranyko minioje.

Durų šešėliuose pusiau pasislėpusi, nes viena kėdė pasislinko ir durys prisivėrė, stoviniavo pora. Vyras ir moteris. Lukas nebūtų atkreipęs dėmesio, jeigu ne jausmas, kuris apėmė prisiartinus.

Apčiuopiama įtampa. Veikiausiai atpažino ją todėl, kad oras tiesiog kibirkščiavo, kaip ir per tas kelias akimirkas, kai apstulbęs stovėjo po Anos bučinio.

Seksualinė įtampa.

Vyras kilstelėjo ranką, persibraukė pirštais per plaukus, delnu pasitrynė kaktą.

Džošas Ohara, nustebo atpažinęs Lukas. Skubiosios pagalbos skyriaus konsultantas, su kuriuo susipažino tądien, kai lydėjo Rodžerį po širdies priepuolio. Kai matė Džošą šįvakar, jis skubinosi paskui apsiverkusią žmoną.

Bet ši moteris – tikrai ne jo žmona.

Ši gan aukšta ir labai graži, ilgais tamsiais plaukais, surištais į laisvą uodegą.

– Mačiau, kaip ji išėjo, – kalbėjo moteris. – Atrodė baisiai, Džošai. Važiuok namo. Pasikalbėk su ja.

– Žinau, važiuosiu. Bet kol išlėkiau į lauką, ji jau dingo, o aš negalėjau... Dieve, Megana...

Lukas nugirdo tik pokalbio nuotrupas, bet ir dėl to apgailestavo. Šito jam visai nereikia žinoti. Ne jo reikalas, kaip kiti apsisunkina gyvenimą.

Jam ir savų rūpesčių iki soties.

Vis dėlto kažkas privertė atsigręžti.

Eidamas vidun, Lukas pamatė, kaip Džošas pasuka galvą. Pakreipia ją taip, kad niekas iš vidaus nematytų. Lukas pajuto vyro ketinimą. Džošas ruošėsi pabučiuoti tą Meganą. Bet beveik tą pačią akimirką Lukas pamatė, kaip moters figūrėlė išsisuka iš Džošo rankų. Purtydama galvą, moteris neatsigręždama nužingsniavo šalin.

Tiesą sakant, beveik nubėgo.

Tą reikėjo padaryti ir jam, kai Ana susiruošė pabučiuoti. Išsisukti ir dingti.

Tai kodėl taip palengvėjo, kad tokia mintis nešovė į galvą anksčiau?

Tą naktį Anos neėmė miegas.

Vos užmerkus akis, mintys pradėdavo suktis apie bučinį ir ji iš naujo viską išgyvendavo.

Vis dar jautė Luką.

Kaip judėjo šio vyro lūpos. Kaip tyrinėjo jos lūpas. Kaip užvaldė.

Jo stiprios rankos. Užtikrintas judesys, kuriuo prisitraukė ją arčiau.

Tas neįtikimai švelnus brūkštelėjimas nykščiais per krūtis.

Kaskart, išgyvenant šią akimirką, speneliai sudilgsėdavo, o pilvą perskrosdavo geismo peilis. Kaskart vis stipriau, tarsi geismas būtų pradėjęs gyventi atskirą gyvenimą. Darėsi toks stiprus, kad net skaudėjo.

Sudejavusi Ana dar sykį apsivertė lovoje. Reikia liautis apie tai galvojus – tuoj pradės švisti, ir jai teks budėti nepailsėjusiai.

Po akimirkos ji išgirdo keistą dunksėjimą. Prasimerkusi išvydo prie pat prikištas akis. Ilgas drėgnas liežuvis lyžtelėjo per veidą, uodega sudunksėjo dar smarkiau, kai Ana nusijuokė ir nusišluostė pagalve veidą.

– Turėtum miegoti, Avarija. Savo guolyje.

Išgirdęs jos balsą, šunelis patenkintas pasimuistė. Akivaizdu, kad jis neprieštarautų pažadintas vidury nakties.

– Tau gerai, – Ana iškišo ranką iš po pagalvės ir paglostė gyvūnėlį. – Gali snausti dieną, kiek tik širdis geidžia. Man reikia pamiegoti dabar, bet negaliu.

Avarija prisiglaudė prie lovos krašto ir padėjo snukį ant čiužinio.

– Jis apsimetė, kad viską išsigalvojau, – pasipiktinusi pranešė Avarijai Ana. – Iš pradžių gal taip ir buvo, bet žinai ką?

Didelės ausys išsitempė į šonus, Ana šyptelėjo ir paglostė šunelį.

– Jam patiko kaip ir man, štai ką. Jis galėjo pasitraukti, bet to nepadarė. Atsakė į bučinį.