Алисон Робертс - Gydanti meilė

– Mmm... tiesą sakant, jau senokai reikėjo visiems pasakyti.

Padėklas buvo po ranka, ir Džošo žmona pakeitė tuščią taurę pilna. Ana sugavo Džošo išraišką. Ji nustebo, kad šiam gėda. Jis nenori, kad žmona daugiau gertų. Bet įtampą didino dar kažkas. Sunku nesusidaryti įspūdžio, kad jis išvis nenori būti čia su žmona.

Ana darsyk dirstelėjo į moterį, kurios anksčiau nebuvo sutikusi. Rebeka – moteris, kuri, kaip Ana sprendė, turi daug pinigų ir pernelyg daug laiko skiria savo išvaizdai. Nepriekaištingas makiažas. Dailiai iki pečių pakirpti ir sruogelėmis padažyti plaukai. Prancūziškas manikiūras. Apvaloka, bet sportiška.

Rebeka irgi sugavo vyro mestą žvilgsnį.

– Kas? – amtelėjo ji. – Manai, kad man užteks? – iš paniekinamo juoko galima buvo suprasti, kad taip apsižodžiuoti šiai porai ne naujiena.

Atėjo Anos eilė susigėsti. Nusuko akis ton pusėn, kur Liusė viena ranka apsikabino Šarlotę, kad nepažadintų nešyklėje miegančio kūdikio. Benas su Luku sveikino Džeimsą, ir, regis, niekas nepajuto tos staiga pasikeitusios nuotaikos, kuri skyrė Aną nuo jų.

– O gal man ir užtenka, – pernelyg garsiai pareiškė Rebeka. – Visko!

– Iškviesiu tau taksi, – pasiūlė Džošas. – Man dar reikia padirbėti.

– Žinoma, kad reikia, – šaižiai nusikvatojo Rebeka.

– Eime.

– Kai baigsiu taurę. Juk niekas man netrukdo išgerti, ar ne?

Džošas kalbėjo pažnibždomis, bet Ana vis tiek išgirdo.

– Manau, metas eiti. Čia ne vieta.

– Amžinai ne vieta, Džošai, – Rebeka pakėlė taurę, ir Ana išsigando pamačiusi, kad moters lūpos dreba taip, kad negali nugerti nė gurkšnio, o akys priplūdusios ašarų. Kol Ana svarstė, ar kištis į ne savo reikalus, Rebeka smarkiai sumirksėjo, stengdamasi susitvardyti.

Bet paskui ji pasisuko ton pusėn, kur stovėjo Liusė su kūdikiu, o Šarlotė apspaudė palaidinukę, norėdama parodyti suapvalėjusį pilvą, ir moters savitvarda tiesiog subyrėjo. Ji įkišo taurę Džošui ir apsipylusi ašaromis išbėgo. Visi nustebę sužiuro.

– O, Dieve, – sudejavo Džošas. – Atsiprašau. Man reikia... Gal galėtum?..

– Duok man, – Ana paėmė iš jo šampano taurę, o Džošas nusiskubino per minią paskui žmoną.

– Kas čia buvo? – sunerimo Liusė.

– Kas nutiko? – Šarlotė suglumo.

– Džošas su žmona. Kažin ar juodu labai laimingi.

O, ne. Ar šis vakarėlis virs paliežuvavimu, kokių Ana vengė kaip velnias kryžiaus?

– Ne visiems patinka Kalėdos, – ramiai pasakė Lukas.

– Tiesa, – linktelėjo Benas. – Pažiūrėkit, kiek per šventes atvežama save susižalojusių žmonių.

– Tas sujudimas nieko gero, – Ana mielai nukreipė pokalbį nuo bendradarbių ir galimų jų santuokinių rūpesčių. Dėkingai žvilgtelėjo į Luką, mostelėjo ranka į susirinkusiuosius ir puošmenas. – Visi labai tikisi, kad ši diena bus laimingiausia per metus. Kupina džiaugsmo, laiko su šeima ir kitko. Suprantama, kad kai kuriems tai tik pabrėžia, ko jie neturi.

Stojo akimirkos tyla, o Anai kilo noras sau įspirti. Ar ji kalta, kad nuotaika šiame ratelyje akimirksniu iš džiaugsmingos, išgirdus Šarlotės ir Džeimso naujieną, pasidarė niūri? Mergina prikando lūpą.

– Tiesiog išalkau, – atsiprašė. – Nekreipkit dėmesio. Einu, susirasiu kokią bandelę su dešrele ar dar ką nors.

– O aš geriau parvešiu šį jaunimą namo, – pasakė Liusė. – Nereikia persistengti, nes neužteks jėgų kitiems vakarėliams šią savaitę.

– O aš... – Lukas irgi akivaizdžiai stengėsi rasti priežastį pasišalinti.

Nekeista. Triukšmas vis didesnis. Pagarsinta muzika varžėsi su juoku ir linksmais balsais. Staiga į bendrą šurmulį įsimaišė naujas garsas. Smarkus pokštelėjimas. Žmonės smagiai suūžė ir pasigirdo daugiau tokių garsų. Kažkas padalijo papliauškas ir švenčiantieji su pasimėgavimu jas poškino.

Garsas kiek priminė tolimus šūvius. Ana vėl žvilgtelėjo į Luką. Jam ir taip nepatinka vakarėliai, o čia dar priminimas apie karo zoną. Mergina juto, kaip auga jo įtampa. Nevalingai prisislinko arčiau, norėdama jį apginti. Vyras žvilgtelėjo tiesiai į ją – Ana dar neregėjo tokio niūraus Luko veido.

Džeimsui kažkas irgi padavė papliaušką.

– Imk, – nusijuokė šis, duodamas Šarlotei.

Šįkart pokštelėjo gerokai smarkiau. Šarlotė nustebusi cyptelėjo, Anabelė įsikniaubė į tėvo petį, o mažasis Džošas pravirko.

Ana stebėjo tik Luką. Ji tiksliai užfiksavo tą akimirką, kai jo žvilgsnis apsiniaukė ir vyras jos nebematė. Kai jo veidas įgavo lygiai tokią pat išraišką, kokią ji matė operacinėje tą pirmą dieną. Siaubo išraišką.

– Lukai, – Ana padėjo ranką jam ant peties ir pajuto nepaslankius kaip plienas raumenis po pirštais. – Lukai, – įsakmiau pašaukė. Reikia prasismelkti į jo sąmonę. Ištraukti iš prisiminimų, kol niekas nepamatė.

Bet, regis, jis nejautė prisilietimo. Negirdėjo. Vyras traukėsi, nematydamas kelyje stovinčių žmonių. Kažką stumtelėjo, išpylė gėrimą.

– Ei! Žiūrėk, kur eini!

Benas su Džeimsu pasisuko į Luką. Ana pamatė, kaip juodu susižvalgė. Suraukęs kaktą, Benas žiojosi kažką sakyti, bet Ana papurtė galvą.

– Aš nueisiu, – pasakė ji.

Buvo nesunku sekti paskui Luką. Pamatę jį besiartinantį, žmonės skyrėsi kaip banga. Šypsenos blėso, jas pakeitė nuostabos kupini žvilgsniai. Ana pasivijo jį jau gerokai už valgyklos durų. Dar spėjo pastebėti priešinga kryptimi žingsniuojanti Džošą. Vargeli, šis vakaras nelinksmas daugiau negu vienam žmogui.

Galiausiai pavyko pačiupti Lukui už rankos, bet šis nesustojo. Tempėsi ją iki pat koridoriaus galo. Dabar aidėjo tik prislopintas triukšmas iš valgyklos. Du dideli augalai vazonuose abipus minkštasuolio buvo apkarstyti blizgučiais.

Lukas stabtelėjo ir greitai apsidairė. Svarstė, kuria kryptimi toliau judėti. Jautėsi įsitempęs ir atitolęs.

Anai reikėjo jį išblaškyti. Sugrąžinti dabartin. Mergina atsistojo priešais ir abiem rankomis suėmė vyro veidą.

– Lukai... – Ana pakreipė jo galvą, versdama pažiūrėti žemyn. – Čia aš, Ana.

Jis tebebuvo kitur. Kažkur toli laike ir erdvėje. Tamsioje vietoje.

Ana turėjo kažko griebtis. Negalvodama pasistiebė ir jį pabučiavo.

Šeštas skyrius

Lukas suvokė, kad Ana jį bučiuoja.

Suvokė ir tai, kad ji seka paskui iš valgyklos ir sugriebia už rankos. Girdėjo skubą merginos balse.

Bet viskas vyko pasąmonėje. Galbūt taip jaučiasi į komą panirę arba iš jos bundantys žmonės. Girdi balsus ir jaučia prisilietimus, bet išgyvena pereinamąjį laikotarpį, po kurio persikelia į realybę.

Sulig tuo papliauškos pokštelėjimu jo viduje kažkas nutrūko, ir Lukas pajuto, kaip vėl įsuka praeitis. Lėkdamas iš valgyklos, stengėsi nusikratyti to jausmo. Stengėsi negirdėti dar garsesnių tikrų šautuvų šūvių. Minų sprogimo. Mirštančių vyrų šauksmų. Bet traukianti jėga stipresnė. Net gardaus maisto aromatas virto aitriu dūmų ir rūdis primenančio kraujo kvapu.

Koridoriuje Lukas juto tik būtinybę pabėgti. Rasti vietą, kurioje galėtų likti vienas, suspausti rankomis galvą ir kažkaip pažaboti siaubūnus. O tada palietė Anos ranka, išgirdo jo vardą šaukiantį merginos balsą.

Iš paskutiniųjų stengėsi praskaidrinti galvą, norėjo grįžti. Jautėsi įstrigęs mūšio lauko siaube, o ji buvo šalia, bet tuo pačiu metu jos ten nebuvo. Jeigu galėtų ją pasiekti, viskas būtų gerai. Nejau Ana negirdi, kaip jis šaukia? Kad jis stengiasi, velniai rautų. Neriasi iš kailio, kad ją pasiektų.