Алисон Робертс - Gydanti meilė

O jis irgi nusišypsojo. Ana stebėjo ir matė, kad šypsena oficiali, tačiau jo veidas vis tiek sušvelnėjo ir priminė, kaip šis vyras šypsojosi jai, – tai toli gražu neprilygo anai šypsenai. Šioji visai nepalietė akių.

Ana susizgribo stebinti jį taip pat įdėmiai kaip, ji spėjo, Lukas stebėjo ją. Matė, kaip jis šypteli sveikindamasis su bendradarbiais. Kaip patenkintas nusišypso išgirdęs, kad pacientas sveiksta. Kartą netgi nusišypsojo jai tiesiogiai. Mechaniški judesiai, nes to tikimasi ir nemandagu elgtis kitaip.

Ana degė noru sužinoti, iš kur tie šešėliai akyse ir kodėl jie temdo nuoširdžias šypsenas. Troško sužinoti, ką vadino Avarija ir kodėl kalbant apie jį nukrito Luko nešiojami šarvai.

Ana tai suprato, nes ir pati dengėsi šarvais. Baigiantis antrai bendro darbo savaitei, jai atrodė, kad juodu kaip aktoriai. Vaidina scenoje, tačiau kiek­vienas puikiausiai žino, kad kito atliekamas vaidmuo neatskleidžia tikrosios to žmogaus asmenybės.

Dar neramiau buvo dėl to, kad Ana nesiliovė galvojusi, koks yra tikrasis Lukas. Vyras, kuris jai iš tiesų nusišypsojo. Kodėl jis kasdien ateina į darbą drėgnais plaukais ir kvepiantis jūra? Pagunda paklausti darėsi nepakenčiama. O galbūt tai tebuvo noras paliesti jo plaukus... įsikniaubti veidu ir įsitikinti, ar įspūdis yra teisingas.

Norėjosi sužinoti, kodėl jis atsisako pripažinti, kad skauda koją, nors tai akivaizdu. Kai vyro veide po ilgos dienos įsirėždavo skausmo raukšlės, ji tai pajusdavo. Ana galėtų išlyginti tas vageles savo pirštais arba lūpomis. Jeigu tik jai leistų.

Jeigu pati sau leistų...

Intriga niekur nedingo. Potraukis vis stiprėjo, bet Ana kovojo. Visi, kurie matė Deivenportą kartu su gydytoja Bartlet, įžiūrėjo tik profesinius santykius. Santūrius ir pagarbius. Gal tarp jųdviejų ir virė gyvos diskusijos, bet tik apie pacientus. Darbą. Naujausius tyrimus. Naujas technologijas. Neišsemiamos temos.

Be galo žavus pašnekovas.

Jeigu ne mįslė, kuria jam tapo Ana, Lukas būtų pasidavęs pagundai pripažinti pralaimėjimą.

Visos dienos vienodos. Kartais jautėsi uždarytas tarp žmonių, kurie patys kalti dėl savo ligų. Užkietėję rūkaliai, besistebintys, kad dėl sužalotų kraujagyslių patyrė širdies smūgį. Nutukėliai, besitikintys gyvybę gelbstinčių operacijų.

Kam? Kad galėtų tęsti beprasmius gyvenimus? Vartytis lovose ir kimšti šlamštmaistį?

– Valterio Robsono neoperuosiu, – pranešė Anai po ligonių apžiūros savaitės pabaigoje. – Nešvaistysiu laiko lopydamas žmogų, kad suteikčiau jam daugiau galimybių lėtai save žudyti pasibaisėtinu gyvenimo būdu.

– Sutinku, jis prastas kandidatas operacijai, – ramiai atsakė Ana. – Galbūt tai jį paskatins neberūkyti ir numesti svorio. Jeigu pavyktų sumažinti širdies nepakankamumą, suvaldyti antrojo tipo diabetą ir flegmoną, operacijos keliamas pavojus sumažėtų.

Lukas vos nesprogo. Vos susivaldė netrinktelėjęs kumščiu į sieną ir nenuėjęs šalin. Vos nepasakė Anai, ką iš tiesų mano.

Kad ji nieko nežino apie pavojų. Tikrą pavojų, kuriam ryžtasi jauni, sveiki žmonės dėl bendražygių arba gerokai svarbesnių žmogaus teisių reikalų. Kad daryti gyvybes gelbstinčias operacijas tokiems žmonėms bent jau prasminga.

Bet tai atvertų tokią užtvanką, kurios geriau nejudinti. Tai parodytų Anai tokį gyvenimą, kuris liko tik jo košmaruose. Kad išgyventų, jam reikia nugalėti tuos košmarus.

Lukas rado naują būdą atsikratyti naktinio siaubo ir dusinančio jausmo, kartais užplūstančio ir darbe. Pavykdavo išsiblaškyti galvojant apie Aną. Vos po kelių sekundžių pasijausdavo, lyg būtų gavęs raminamųjų injekciją.

Ana toliau kalbėjo, kaip gydyti Valterio Robsono anemiją ir ar palengvėtų lėtinė plaučių liga, jeigu jis laikytųsi priesaikos mesti rūkyti. Lukui jos balsas virto fonu.

Vyro žvilgsnis nuslydo glotniais plaukais ant Anos viršugalvio ir sustojo ties standžiu kuodu ant sprando. Tą sagę visai nesunku ištraukti. Gal plaukai liktų susukti, bet jis pirštais išpurentų, kad ant pečių vėl kristų garbanos.

Atokvėpis virto atodūsiu. To užteko... neviltis praėjo.

– Lukai? – Ana nugirdo tą atodūsį. Laimė, mergina suprato jį visiškai neteisingai. – Sprendimą turi lemti medicininis pagrindas, o ne moralinis.

– Žinoma.

Etika – svarbi gydytojų darbe, tad neverta apie tai nė ginčytis. Diduma darbo atliekama nuoširdžiai ir tai verta pastangų. Lukas tai žinojo. Šitai teikdavo daugiau negu užtektinai pasitenkinimo.

Kodėl dabar kitaip? Kodėl taip sudėtinga?

Ir kodėl negalėjo įžiūrėti to, kas, žinojo, slepiasi už tos asmenybės, kuria Ana dangstėsi tarp šių sienų?

Nes ji neleidžia, štai kodėl. Ribos nužymėtos ir stiprinamos kaskart, kai ji pakeičia temą, jei tik jis pabando užsiminti apie ką nors asmeniška, pavyzdžiui, apie šunelį, kuriam pats pasiūlė vardą. Ir išvis smalsu, ar ji ir toliau vadina gyvūnėlį tuo vardu.

Nekeista, kad Džeimsas pirmą dieną taip apie ją kalbėjo. Tarsi nežinotų, kokia Ana ne darbo laiku.

Gal tik Lukui teko pamatyti kitokią Aną.

Ši mintis jam patiko.

Labai patiko.

4 Angl. crash – trenksmas, susidūrimas, avarija.

Penktas skyrius

– Aš galėsiu dirbti per Kalėdas.

– Ir aš. – Lukas sausai linktelėjo. – Ačiū, Ana. Taigi dėl darbo per šventes nuspręsta. Pereikime prie kitų reikalų.

Pro Anos akis nepraslydo, kaip skyriaus susirinkime dalyvavę Džeimsas ir Šarlotė Aleksanderiai apsikeitė žvilgsniais. Palengvėjimą lengva atpažinti. Juodu džiaugėsi, kad kartu praleis tą ypatingą dieną ir negrės būti iškviestiems į darbą.

Šarlotė tikriausiai nesąmoningai padarė tą judesį. Atrodė, kad atidžiai klausėsi Luko, kai šis kalbėjo apie naują kardiologinių pacientų būklės vertinimo sistemą.

– Tikimasi, kad sistema bus įdiegta visoje šalyje, siekiant standartizuoti kriterijus ir išspręsti prob­lemą, kad miršta vis daugiau laukiančiųjų operacijos. Mūsų paprašė išmėginti šią sistemą Šventojo Pirano ligoninėje nuo sausio pirmosios. Dalyvausime bandomajame projekte, kuris aprėpia daugybę centrų, tad jūsų atsiliepimai svarbūs.

Ana irgi klausėsi, bet ji jau buvo skaičiusi pasiūlymą ir išsamiai aptarusi su Luku. Tad nekeista, kad akies krašteliu sugavo tą Šarlotės judesį. Moters ranka švelniai sulygino palaidinukės audinį ir prigludo prie pilvo apačios. Be abejonės, ji nėščia. Kalėdos tiedviem bus šaunios – su nauju džiaugsmu ir svajomis apie šeimos pagausėjimą.

– Vožtuvų disfunkcijai taikysime Niujorko širdies asociacijos funkcines klases. Kaip matote, lengva būklė atitinka pirmą klasę ir vertinama dviem balais. Sunki būklė atitinka trečią klasę ir vertinama keturiolika balų. Jeigu pacientas serga ir vainikinių arterijų liga, jis priskiriamas ketvirtai klasei, o mes prie bendro įverčio galime pridėti dar dešimt.

Lukas projektoriumi ant sienos rodė balų lenteles. Jis ruošėsi aptarti nevainikinių arterijų kraujotakos atkūrimo grupės pacientus, pavyzdžiui, tuos, kuriems reikia keisti vožtuvus, o paskui paaiškinti sudėtingesnę pacientų, sergančių arterijų ligomis, vertinimo sistemą. Kalbėjo aiškiai ir metodiškai, pasitikslindamas, ar visi suprato. Susirinkusieji pritariamai linksėjo. Dėl tokios sistemos gali būti paprasčiau sudaryti operacijų laukiančių ligonių eiles.

Šarlotė taip pat linksėjo. Tarsi mielai pildytų vertinimo lapus ir rašytų reikalingus komentarus. Bet kiek ilgai ji čia dar dirbs?

Tegu sau turi paslapčių, bet tai erzina. Kada juodu paskelbs naujieną, kad ligoninė spėtų rasti, kas dirbs vietoj Šarlotės per motinystės atostogas? Kad pakeistų Džeimsą, kai šis pasiims atostogas prieš gimstant kūdikiui? Kad prireikus įdėtų skelbimą dėl naujo darbuotojo paieškos?