Алисон Робертс - Gydanti meilė

Padėkit!.. Ar ji tikrai galvoja pakviesti Luką į pasimatymą?

Ne, žinoma ne. Ji nesileidžia į darbinius romanus. Tai toji kita Ana mėgina prasibrauti pro gydytojos Bartlet šarvus. Taip nedera.

Galbūt jos mintys sukasi šviesos greičiu, bet iš Luko klausiamai pakeltų antakių galima spręsti, kad ji užsibuvo šalia jo akimirką per ilgai.

Ana matė, kad pasitarimų salę palieka paskutiniai žmonės, taip pat ir Šarlotė. Mergina vylėsi, kad jai pavyko išspausti nerūpestingą šypseną.

– Ar ketini dalyvauti Kalėdų vakarėlyje?

– Ne. O tu?

Ana nepajėgė nusisukti. Jos lūpos nelaukė, kol smegenys sukurps pusiau dalykišką, pusiau asmenišką atsakymą. Dar plačiau nusišypsojo ir ištarė nepaprastus žodžius.

– Taip, jeigu tu eisi.

Kažkas šmėkštelėjo Luko akyse. Nuostaba? Susidomėjimas?

– Nemėgstu vakarėlių, – pasakė jis.

– Aš irgi, – pritarė Ana. Galėjo daugiau nieko ir nesakyti, bet šiandien kažkas pasidarė. – Tačiau tai skyriaus renginys. Būtų mandagu pasirodyti. Ypač skyriaus vadovybei.

Lukas suraukė kaktą.

– Manai, kad turėčiau dalyvauti?

– Greičiausiai daugybė žmonių mielai pasinaudotų proga pasveikinti tave sugrįžus. Geri santykiai skyriuje ir su kitais skyriais naudingi.

Lukas kažką suniurnėjo. Dirstelėjo į duris, užsiveriančias paskutiniam susirinkimo dalyviui už nugaros.

– Ar žinojai, kad Šarlotė Aleksander laukiasi?

Ar jis mėgina nukreipti pokalbį?

– Atspėjau. Kaip sužinojai?

– Ji man pasakė. Reikia ieškoti, kuo ją pakeisti iš turimų stažuotojų, arba rasti laikinai pavaduosiantį gydytoją.

– Taip. Kiek turime laiko?

– Kitą mėnesį viską reikia sutvarkyti.

– Naujųjų metų pradžia bus įtempta. Prisiminiau... – maištingoji Anos prigimtis visiškai sutramdyta. Gal ir gerai, kad Lukas toks dalykiškas. – Norėjau pasikalbėti apie to infekcijų tyrimo parametrus. Kaip manai, kokį laikotarpį reikėtų apimti? Mano stažuotoja pasirengusi kapstytis po ligos istorijas.

– Pažiūrėkime, ką turime darbotvarkėje. Gal pavyks įsprausti susitikimą. Gali pasikviesti ir kitus tyrimo dalyvius.

– Būtinai.

Tai nepadės, apsunkusia širdimi galvojo Ana. Jeigu ji sugeba galvoti nederamus dalykus apie savo viršininką, kai aplink sėdi tuzinas ar daugiau skyriaus bendradarbių, ko tikėtis, kai atsives vos porą jaunesnių gydytojų?

Reikia pabėgti. Grįžti namo ir susiimti.

Ryžtingai žengdama pro duris, Ana beveik nepastebėjo didžiulės eglės ligoninės vestibiulyje, išpuoštos mirksinčiomis spalvotomis lempelėmis, bet prisiminė ją, kai pasuko automobilį namų link.

Kvailas metų laikas, tarstelėjo sau. Bet viskas nurims, netgi tai, kas pastaruoju metu neduoda ramybės.

Kai Ana galiausiai pasirodė, Kalėdų vakarėlis buvo įsibėgėjęs.

Sausakimšoje ir triukšmingoje valgykloje šildė viliojantys gardžių karštųjų patiekalų kvapai ir nusiteikę linksmintis žmonės. Nuo šviestuvų karojo spalvingi balionai, girliandos ir didžiulės spindinčios sidabrinės žvaigždės. Blykčiojo ir dar ryškesnės spalvos. Ir kur žmonės randa tokių puošmenų?

Trejetas slaugių užsidėjusios karūnas su mirksinčiomis didžiulėmis geltonomis žvaigždėmis. Stefė, kardiologijos skyriaus slaugė, pasipuošusi suderintais raudonai ir žaliai spindinčiais auskarais ir karoliais. Anos akį patraukė ir šviečiantys elnio ragai, raudonais blizgančiais karoliukais apsiūtos Kalėdų Senelio kepurės. Mirksėjo Rudolfo nosis – iš jos sklindanti melodija maišėsi su netoliese skambančiomis Kalėdų giesmėmis. Ne vienas užvertęs akis meldė nosies savininko liautis, kai šis, dainelei pasibaigus, vėl spustelėdavo nosį.

– Piteri, užteks! Prašau!

Labai jaunai atrodanti slaugė vilkėjo pikantišką kalėdinę suknelę. Pūkais apkraštuotas sijonėlis vos siekė šlaunis. Ana užgniaužė dejonę. Visa tai ne jai! Jautėsi atsidūrusi ne vietoje. Apsirengusi pabrėžtinai tvarkingai – su sijonu ir švarkeliu. Darėsi vis sunkiau atsakyti į šypsenas ir sveikinimus, nes buvo visiškai blaivi, o kiti mėgavosi nemokamais gėrimais.

Ana jautėsi kaip sala. Ganėtinai nederlinga, uolėta sala, judanti per linksmybių jūrą. Vienintelė, nepasidabinusi blizgučiu, todėl atrodė, kad nepriklauso prie šių žmonių.

Tada pastebėjo Luką.

Dar vieną salą. Dar dykesnę, sprendžiant iš įsitempusio kūno, su beveik desperatiška išraiška veide. Ana prasiyrė prie pažįstamų veidų grupelės.

– Ana! Linksmų Kalėdų!

– Ačiū, Benai. Labas, Liuse. – Ana nusišypsojo Beno žmonai, žvilgsnis nukrypo į nešyklėje susirangiusį kamuolėlį. – Girdėjau, kad susilaukėte dar vieno mažylio. Sveikinu.

– Ačiū. Taip, čia Kitė. Jai jau dešimt savaičių.

Iš už Liusės kojų žvilgčiojo dar viena mergytė.

– Čia tikriausiai Anabelė, – atkapstė atmintyje Ana. – Greitai jos gimtadienis, ar ne?

– Per Kūčias.

– Kaip tyčia, ji tokia vakarėlių mėgėja, – išsišiepė Benas. – Jai čia patinka. – Vyras laikė rankose Anabelės broliuką Džošą, bet ištiesęs ranką paglostė dukrą. – Pasakyk daktarei Anai, kiek metukų tau sukaks, mieloji.

– Tlys, – droviai ištarė Anabelė. Benas pakuteno jai pakaušį, ir mergytė sukikeno.

Kas nenusišypsotų, išgirdęs tokį džiaugsmingą garsą? Pakėlusi akis, Ana pamatė, kaip krypteli Luko lūpos. Šypsena beveik tokia pat, kokia jis nudžiugino aną dieną. Skaudžiai maloni ir tikra.

Bet ne laiminga. Aplink netilo juokas – Ana troško išgirsti Luką juokiantis. Pamatyti ir išgirsti, kaip jis užsimiršta laimės akimirką. Jausmas, kad tai gali niekada nenutikti, draskė širdį. Ji greitai nusuko akis. Į kitą besišypsantį veidą.

Bet Džošo Oharos šypsena atrodė dirbtina, o šalia stovinti smulkutė blondinė išvis nesišypsojo. Ji maukė vyną.

Konsultantas pastebėjo, kur nukrypo Anos žvilgsnis.

– Ana? Supažindinsiu su žmona. Tai Rebeka.

Priėjo Šarlotė ir Džeimsas Aleksanderiai kartu su vyriškiu, kurį Ana atpažino kaip Penholio medicinos punkto vadovą Niką Tremeiną.

– Ar kas nors matė Keitę? Liepiau čia pabūti, kol apžiūrėsiu pacientę, bet šioje minioje negaliu jos surasti.

– Nikai! – Benas žingtelėjo prie pasirodžiusiųjų. – Aplankei ponią Dženings?

– Taip. Operacija pavyko. Nespėsim apsidairyti, o ji jau lakstys su tuo naujuoju klubo sąnariu. Išleisime švęsti Naujuosius namie.

– Kaip Džemas? – pasiteiravo Ana. – Ilgą laiką ligoninėje tik apie jį ir kalbėjome.

– Viskas gerai. Rugsėjį pradėjo lankyti vidurinę ir, regis, jam patinka. Vis dar pavargsta, bet mums šie metai buvo labai svarbūs.

– Žinoma, – šyptelėjo Šarlotė. – Šios Kalėdos bus ypatingos. Pirmos jūsų Kalėdos sukūrus šeimą.

– Bus nuostabu. Jeigu rasiu žmoną. Atleiskite. Netrukdysiu linksmintis. Oi!

Nikas vos neatsitrenkė į padavėją su pilnų šampano taurių padėklu.

Ana sugavo Luko žvilgsnį, ir akimirką jie susijungė. Neatrodė, kad kuriam iš jųdviejų šičia smagu.

Kur nors kitur būtų geriau, bylojo Anos šypsena. Kur nėra minios ir triukšmo. Kur juodu būtų vieni. Kartu. Galbūt sužaidė jos vaizduotė, bet, regis, Lukas nebyliai pritarė. Mažų mažiausiai jis bent jau pripažino užsimezgusį ryšį.

– Gal nori išgerti, Ana? – kažkas paklausė.

– Ne, ačiū. Prieš išeidama namo dar užsuksiu pas ligonius.

– O aš tikrai negersiu, – linksmai pareiškė Šarlotė.

– Aš irgi, – narsiai tarė Džeimsas. – Prisidedu prie žmonos.

– O, – plačiai nusišypsojo Benas. – Ir kiek laiko, ar galiu paklausti? Septynis ar aštuonis mėnesius?